Šitas komentaras apie svetimą gėdą ir apie sovietiniu pelėsiu trenkiantį elgesį, kuris varo iš proto ne tik oro uostų darbuotojus, bet ir tuos, kurie laukia patikroje už jūsų. Apie tai, ką atrodo, visi puikiausiai žino, bet ne visada daro.
Aš daug mieliau skaityčiau knygą laukimo salėje ar gerčiau kavą, nei žiūrėčiau jūsų lėtą striptizą. Pone, nusivilkite striukę. Pone, nusijuoskite diržą. Pone, jūsų laikrodį fiksuoja mūsų detektorius – nusisekite. Nusiaukite ir batus. Velnias griebtų, stovi su kojinėmis ir vis tiek kažko pypsi.
Merginos, kurios prieš skrydį užsivyniojate dvidešimt eilių papuošalų, jūs fantastiškai gražios, aš nesiginčiju. Bet kol jūs nusimetate visas grožybes ir dar – ups – pamirštate tą apyrankę ant kojos, kažkam oro uoste ima kaltis žilas plaukas.
Dabar apie skysčius. Aš guldau galvą, kad tai, ką jūs išdarinėjate su tais nelemtais skysčiais, privertė jau ne vieną oro uosto darbuotoją netekus kantrybės išeiti iš darbo.
Jau dešimt metų – ne dešimt dienų, ne dešimt mėnesių – draudžiama į lėktuvus rankiniame bagaže įsinešti didesnes nei 100 ml talpos taras su skysčiu. Lažinuosi, kad ir naktį pabudinti tą pasakytumėte. Bet dar yra tokių, kuriuos pakuojantis lagaminus ir atvykus į oro uostą ištinka ūmi amnezija.
Taip, tas pusiau nugertas kolos buteliukas skaitosi. Ir tas šampūno bambalis. Ne, nesvarbu, kad ten liko mažiau nei 100 ml. Šio apribojimo neviršyti turi pati talpa.
Nepulkite dėl to ginčytis. Jei norite, kad jus apsaugotų nuo to, ko labiausiai bijote, patys laikykitės taisyklių ir nepykite, kai jūsų prašoma tai daryti.
Kai stovite eilėje, per garsiakalbius jūsų paprašo tuos skysčius išsitraukti ir sudėti į plastikinį maišelį (tiesa, Lietuvos oro uostuose į šį reikalavimą dažnai žiūrima pro pirštus). Kai pasiekiate patikros tašką, darbuotojas klausia: „Ar rankiniame lagamine palikote skysčių?“. Jūs, žinoma, atkakliai purtote galvą.
Tada bagažas pervažiuoja skenerį ir jūsų melas išrišamas. Darbuotojas atsega lagaminą, ieško skysčių, o jūs gūžčiojate: „Nu matai kaip čia, maniau, išsiėmiau. Nu pasakyk tu man, kaip čia taip...“.
Laimė, jei jie sudėti į vieną maišelį. O jei ne, visi laukiantieji už jūsų gali grožėtis, kaip kilnojami jūsų žavingi apatiniai.
Tiesa, apgaudinėjate ne tik su skysčiais. Neseniai Paryžiaus oro uoste teko laimė atsistoti už garbaus amžiaus lietuvio, kuris bandė rankiniame bagaže prasivežti nemažą lenktinį peilį.
Vyriškis buvo jį gerokai apsukęs folija, įvyniojęs į drobelę ir sudėjęs į lietuviškos duonos maišelį. Matyt, tikėjosi, kad jau per šitokią apsaugą, tai jokie skeneriai neprašvies. Planas neišdegė, peilis buvo atimtas.
Apsaugą apgauti mėginusiam vyrui buvo leista keliauti, tačiau galėjo baigtis ir blogiau. Už tokius pokštus JAV gali būti palydėtas į kambarėlį pasišnekučiuoti su pareigūnais ir savo lėktuvui pamojuoti. Pikta? Pats kaltas.
Galiausiai, apie gėdingus jūsų pokštus. Užsienyje jūs galvojate, kad kai kalbėsite lietuviškai, niekas jūsų nesupras ir leidžiate sau pasakyti tai, ko savo šalyje neištartumėte garsiai.
Man buvo labai gėda klausyti, ką iš pažiūros labai graži lietuvių šeima kalbėjo apie jaunų musulmonų porą viename Europos oro uostų. Manau, nesunkiai įsivaizduojate apie ką aš.
Jei manote, kad niekas nesupranta jūsų, taip negalvokite. Lietuvių yra visur, tuo jau ne kartą įsitikinau: net Kosta Rikos džiunglių kaimelyje gali sutikti porą iš Kauno.
Nepasakiau nieko naujo? Jūs viską seniai žinojote? Aš labai tikiuosi.
O jei norite dar kartą prisiminti, štai jūsų pareigos ir teisės:
https://europa.eu/youreurope/citizens/travel/safety/air-security/index_lt.htm
