O gal pasaulį dalijančios pagrindinės istorinės civilizacijos yra pernelyg svetimos viena kitai ir gali tik kariauti? Gal kai kurios visuomenės gali būti valdomos tik kieta ranka, o gavusios laisvę tuojau pat paskęsta chaoso – dažniausiai kruvino – liūne?
Štai dažnas sako, kad tai, kas dabar vyksta arabiškame pasaulyje, kur vos prieš kelis metus įvyko tenykštes diktatūras nuvertusi „Arabų pavasario“ revoliucijų banga, yra geriausias įrodymas, jog atvykėliai iš to regiono taps svetimkūniais demokratiškose šalyse.
Šiuos ir kitus su jais susijusius klausimus Vilniaus universitete vykusioje diskusijoje „Arabų žiema ir jos šaltis Europoje“ kartu su vienu žymiausių Lietuvos istorikų Alfredu Bumblausku svarstė šiomis dienomis Lietuvoje viešėjusi žinoma Egipto žurnalistė Reem Magued.
Žurnalistės, kurią galima vadinti tos revoliucijos TV veidu, atsakymas vienareikšmiškas: politinių režimų skirtumai yra sąlyginis dalykas ir nė vienos visuomenės, net ir bejėgiškiausiai klūpančios priešais savo diktatūrą, negalima vadinti neįgalia demokratijai, laisvei bei pamatinėms žmogaus teisėms.
Pasak R.Magued, kurią Egipto karinis režimas yra paskelbęs „grėsme nacionaliniam saugumui“ ir išstūmęs iš viešosios erdvės, šios universalios vertybės kažkada taps kūnu ir jos šalyje, nors diktatūra ten, atrodytų, baigia vėl įsiviešpatauti nepajudinamai.
„Tačiau greičiausiai bus dar daugiau kraujo nei prieš kelerius metus. Padėtis yra ir bus labai sunki. Juk pas mus – net ne keliasdešimt metų valdžiusio Hosnio Mubarako režimo, pasiekusio revanšą, ir visuomenės, o visuomenės ir šalies kariuomenės, valdančios jau daugiau nei pusę amžiaus, priešstata“, – sako R.Magued.
Buvo sukilimo priekyje
2011 m. vykęs sukilimas prieš keliasdešimt metų valdžiusią karinę H.Mubarako diktatūrą buvo vienas iš karščiausių ir įspūdingiausių „Arabų pavasario“ epizodų.
Sostinės Tahriro aikštėje, arabiškai vadinamoje „Midan at-Tahrir“, spontaniškai susibūrusi visuomenė atsilaikė prieš desperatiškus režimo bandymus paskandinti sukilimą kraujyje ir galų gale sutrupino pačią diktatūrą – lygiai, kaip ir po kelerių metų Kijevo Maidane.
Po režimo žlugimo pagaliau surengtuose rinkimuose laimėjo radikalioji „Musulmonų brolija“, tačiau ji valdė neilgai – ją nuvertė kariuomenė, vėl sugriebusi į savo geležinius gniaužtus absoliučią valdžią, nesibodėdama jokių represijų ir net masinių žudynių.
Išsekusios, sutrikusios ir išsigandusios visuomenės dauguma parėmė šį naują karinį perversmą vardan „stabilumo“ ir „tvirtos rankos“.
Karinis režimas šiuo metu baigia įsitvirtinti, atrodytų, nepajudinamai, nors socialinė ir ekonominė šalies padėtis vis sparčiau blogėja. Dauguma visuomenės, kurioje dominuoja ir Tahriro revoliucijos varikliu buvęs jaunimas, dūsta skurde ir vis gilėjančioje socialinėje atskirtyje.
R.Magued pastarųjų metų gyvenimas atspindi šiuos sukrėtimus. Dar prieš revoliuciją ji buvo vienos iš populiariausių privačių šalies televizijų pagrindinės politinių diskusijų laidos vedėja. Revoliucijos metu R.Magued ir jos laida tapo bene pagrindiniu taranu, griovusių režimo ir jo kontroliuojamos žiniasklaidos pastangas atriboti visuomenę nuo informacijos apie tai, kas vyksta.
Po režimo žlugimo R.Magued ir jos vedama laida išliko vienos iš įtakingiausių ir labiausiai vertinamų už kritiškumą ir profesionalumą. Tačiau į valdžią vėl grįžusi kariuomenė ir jos specialiosios tarnybos ėmė vis aktyviau persekioti žurnalistę, išstūmė ją iš eterio ir iš viešosios erdvės apskritai.
Pagrindinės žiniasklaidos priemonės – pirmiausia, televizija – šiuo metu yra visiškai kontroliuojamos ir net tiesiogiai valdomos režimo, griežtai cenzūruojama ne tik žiniasklaida, bet ir apskritai bet kokia vieša veikla – net ir kultūrinė.
Tad šiuo metu R.Magued, kuri režimo yra net vadinama „grėsme nacionaliniam saugumui“, užsiima privačiais žurnalistiniais mokymais, dalyvauja projektuose, kuriuos organizuoja ir finansuoja Vakarai.
Štai ir Vilniuje surengta diskusija apie padėtį Egipte ir regione – vienas iš paskutinių kelis mėnesius trukusio Vokietijos Goethe‘s instituto padalinių Kaire ir Vilniuje projekto „Carte Blanche: Kairas Vilniuje“ renginių. Šis projektas – platesnio kultūrinių mainų ciklo, kurį Goethe‘s institutas rengė Vidurio ir Rytų Europoje bei Vidurio Rytuose, dalis.
Revoliucija – neišvengiama?
Dažnai sakoma, kad revoliucijos arabų šalyse būtų verčiau neįvykusios, o Vakarų parama joms ir apskritai kišimasis į tą regioną – lemtinga klaida, kuri ir nulėmė tai, kad ten dabar plečiasi kruvinas chaosas, o vienintelėmis sąlyginai stabiliomis oazėmis yra tos šalys, kuriose išliko arba grįžo į valdžią autoritariniai režimai.
Tačiau R.Magued kategoriškai nesutinka su tokia nuomone. Pirmiausia, jos įsitikinimu, tokios revoliucijos, kaip Egipte, tiesiog negalėjo neįvykti – absoliučios daugumos visuomenės padėtis blogėjo tuo labiau, kuo ilgiau valdžioje buvo H.Mubarako režimas.
Tuo tarpu pagrindinės Vakarų valstybės juk visą laiką rėmė Egipto valdžią – kaip ir daugelį kitų regiono diktatūrų. Dabartinis Egipto režimas irgi laikosi dėl gaunamos užsienio ir Vakarų paramos, pirmiausia finansinės. Mat karinė chunta juos tikina, kad tik jos pastangomis viena iš pagrindinių regiono valstybių netapo dar vienu terorizmo ir chaoso židiniu – kokiu, pavyzdžiui, tapo Sirija.
Tragikomiškas paradoksas yra tas, kad savo visuomenę Egipto režimas įtikinėja, jog pagrindiniai šalies priešai, be terorizmo, ir yra Vakarai, kurie su tuo terorizmu susiję.
„Valdžia visuomenei nuolatos aiškina, kad visi – pirmiausia, Vakarai – yra susimokę prieš Egiptą, vis stengiasi kuo labiau pakenkti šiai šaliai“, – sakė R.Magued.
Taigi, taip visuomenėje kurstant antivakarietiškas nuostatas, tuo pačiu palaikomas dabartinės valdžios, kaip gynėjos apskritai nuo visų užsienio priešų, apsupusių šalį, įvaizdis.
Tačiau, pasak R.Magued, pagrindinės priežastys, kurios nulėmė, jog revoliucija tiesiog negalėjo neįvykti anksčiau ar vėliau, niekur nedingo. Priešingai – jos tik sunkėja ir aštrėja.
Pirmiausia tai – vis prastėjanti socialinė ir ekonominė padėtis, slegianti daugumą visuomenės.
„Revoliucija tęsiasi. Juk ji prasidėjo paprasčiausiai dėl to, kad žmonės nebegalėjo taip gyventi. Žinoma, mus labai įkvėpė Tuniso, kur prieš tai įvyko sėkminga revoliucija, pavyzdys, įteigęs mintį, kad jei jie galėjo, sugebėsime ir mes. Tačiau visuomenėje įtampa kunkuliavo ir kaupėsi jau prieš tai. Bet net ir tuo metu, kai žmonės išėjo į gatves, mes dar nesupratome, kad darome revoliuciją. Tas supratimas atėjo vėliau“, – sakė R.Magued.
Pasak jos, sakyti, jog revoliucija pralaimėjo, ar tai, kad dabartinis režimas yra tos revoliucijos padarinys, neteisinga.
Prieš žmones – kariuomenė
Aiškindama, kodėl demokratinės permainos dabar nepavyko, o į valdžią grįžo kariuomenė, Egipto žurnalistė teigia, kad kariuomenė tikrovėje iš tos valdžios taip ir nebuvo pasitraukusi, be to, ji šalį valdė žymiai ilgiau, nei H.Mubarakas.
„Kariuomenė į valdžią atėjo jau 1952 m. po karinio perversmo, jau tada užkirsdama kelią galimai šalies demokratinei perspektyvai. Po to valdę visi prezidentai ir režimai buvo tik antstatas, o iš esmės visuomet valdė kariuomenė.
Po 2011 m. revoliucijos į valdžią atėjusi „Musulmonų brolija“, žinoma, taip pat nebuvo demokratinė jėga. Priešingai – į demokratiją jie žiūrėjo tik kaip į priemonę įtvirtinti savo autoritarinę valdžią. Tačiau aš manau, kad jei jie būtų valdę visą kadenciją, o po to vėl vykę rinkimai, žmonės būtų rinkę į valdžią kitas jėgas, ir pagaliau būtų prasidėjusi tikra šalies demokratizacija. Tačiau tuomet vėl įsikišo kariuomenė“, – kalbėjo R.Magued.
Pasak jos, esminė priešstata jos šalyje yra labai aiški, bet kartu ir labai dramatiška – visuomenė prieš savo kariuomenę. Žurnalistė nebeveik neabejoja, kad besikaupianti socialinė ir ekonominė įtampa, kurią režimas kol kas gesina represinėmis priemonėmis, vis viena sprogs ir virs naujais neramumais.
„Bet jie, mano požiūriu, pareikalaus dar daugiau kraujo nei prieš kelerius metus“, – sakė R.Magued, turėdama omenyje revoliucijos metu ir po jos žuvusius šimtus žmonių.
Tačiau ji tvirtino, kad Egipte neturėtų prasidėtų tikras pilietinis karas – toks, koks, pavyzdžiui, dabar drasko Siriją.
„Tai bus tiesiog revoliucijos tąsa. Juk nuo jos pradžios pabėgo vos maždaug penkeri metai. Mums, visuomenei, reikia dar daug mokytis, tačiau mes bandome. Daugybė žmonių kasdien kovoja savo kovą už žmogaus teises, laisvę, teisingumą“, – sakė R.Magued.
Visgi, kaip gali prasidėti nauji sukrėtimai, kokią politinę formą jie įgaus ir, svarbiausia, kuo baigsis – nežinia.
Vyksta civilizacijų karas?
Vis dėlto, Lietuvoje be kitose Europos šalyse labai gaji nuomonė, kad vadinamosios musulmoniškosios visuomenės ar tiesiog islamiškoji civilizacija bei tikrosios demokratinės vertybės – žmogaus teisės, individualizmas, visų lygybė prieš įstatymą, valdžios pasaulietiškumas – iš principo nesuderinami dalykai.
Pagrindinė to priežastis esą yra pati islamo religija ir iš jos išplaukiančios ideologinės bei politinės nuostatos.
Būtent per šią prizmę dažai žvelgiama ir į pabėgėlių iš arabiškojo pasaulio antplūdį į Europą bei jį lydinčią terorizmo grėsmę. Šie procesai kartais net vadinami „civilizacijų karu“ – esą islamiškoji civilizacija ir vėl puola vakarietiškają, siekdama istorinio revanšo.
Ar tokie samprotavimai turi kokį nors realų pagrindą bei išties padeda suprasti dabar vykstančius procesus, ar tėra tik ideologinis konstruktas, vienu mostu nurašantis ir demonizuojantis ištisas šalis ir visuomenes?
Istorijos profesorius A.Bumblauskas, besigilinantis ir į civilizacijų istoriją bei teoriją, sutinka, jog didžiąją tarptautinę geopolitiką ir šiais laikais galima žvelgti ir per civilizacijų santykių bei konfliktų prizmę.
Juolab, kad, pasak jo, vadinamoji islamo ir Vakarų krikščioniškoji civilizacija istoriškai iš tiesų labai daug konfliktavo ir bene daugiausiai konfliktų apskritai vyko islamiškosios civilizacijos pakraščiuose.
Tačiau, pasak A.Bumblausko, vien religiją skelbti pagrindiniu ir lemiamu civilizacijos tipą ir jos skirtumus nuo kitų nulemiančiu veiksniu – neteisinga.
Juk, pasak jo, pavyzdžiui, ir šiomis dienomis matyti civilizaciniai skirtumai tarp vakarietiškosios ir rusiškosios Europos dalies. A.Bumblausko teigimu, riba tarp europietiškosios vakarietiškos civilizacijos ir tos civilizacinės erdvės, kurią galima vadinti „rosijaniška“, matyti netgi geografiškai.
Pasak A.Bumblausko, ta riba eina maždaug ten, kur dabar yra Ukrainos ir Rusijos karo frontas rytų Ukrainoje, Donbase.
Lietuvos istoriko teigimu, tai lengva paaiškinti istoriškai. Esą Rusijai ir dabartinio jos režimo propaguojamam „rusiškąjam pasauliui“ pavyko įsitvirtinti toje Ukrainos dalyje, kuri taip visą laiką gyveno rusiškos baudžiavos, lygiavos, valdžios prievartos, kolektyvizmo įtakoje ir erdvėje, ir teko sustoti ties ta dalimi, kurioje buvo atsiradęs iš Vakarų Europos atkeliavę individualus valstiečio ūkis, romėniškoji teisė, individualizmas ir asmens laisvė.
Taigi, pasak A.Bumblausko, gilų dabartinės Rusijos ir likusios Europos antagonizmą visuomet lėmė ir tebelemia būtent šie principiniai skirtumai, o ne skirtingi išpažįstamos krikščionybės konfesiniai niuansai.
Žmonės – visur tie patys
Tuo tarpu tai, kas vadinama islamiškąja civilizacija, A.Bumblausko teigimu, teorinėje ir istorinėje literatūroje per mažai aprašyta, juolab, tai mažai pažįstama Lietuvoje, nors joje islamas yra nuo seno.
Tiesa, tai netruko daugeliui lietuvių autoritetingai spręsti apie islamą, kategoriškai vertinti jo „barbariškumą“ bei krikščioniškosios religijos pranašumą.
Vis dėlto, pasak A.Bumblausko, istoriškai susiklostę skirtumai tarp dabartinio arabų ir vakarietiškojo pasaulio – dideli ir juos pirmajam bus sunku įveikti.
„Prisiminkime, kaip ilgai ir sunkiai Vakarai artėjo prie universaliųjų individualizmo, teisės viršenybės, žmogaus laisvės principų. Juk tai tūkstančiai metų ir tas kelias prasidėjo net ne nuo krikščionybės, o nuo senovės Graikijos bei Romos. O dar visai neseniai, vos prieš pusę amžiaus pačiame Europos viduryje buvo atsiradęs toks kretinas Adolfas Hitleris.
Taigi, svarbiausia, kad ne tik abstraktūs laisvės ir teisių siekiai taptų daugumos žmonių pamatiniais principais. Tokiu principu, pavyzdžiui, turi tapti ir individualizmas, individo primato prieš kolektyvą principas. Kol to nebus, tol visi sukilimai ir sukrėtimai bus iš esmės be realaus rezultato pasibaigiančiais maištais“, – sakė A.Bumblauskas.
Tačiau R.Magued prieštaravo tokiam požiūriui, kuris tarsi suponuoja mintį, kad kitų visuomenių kelias iki to demokratinių vertybių įgyvendinimo lygio, kurį pasiekė Vakarai – dar nenuspėjamai ilgas ir galbūt net neįveikiamas.
„Žmonės visur vienodi ir iš esmės trokšta tų pačių dalykų – laisvės, teisingumo, lygybės, gerovės. Tai ypač aiškiai matyti šiais laikais. O politiniai režimai, kurie dažnai manipuliuoja žmonėmis, siekdami tik savų tikslų – sąlyginis dalykas“, – sakė žurnalistė.
Pasak jos, būtent tai ir rodo Egipto ir kitų regiono šalių sukilimai, kurie visiškai netikėtai užklupo ne tik pačias vietos diktatūras, bet ir likusį pasaulį, maniusį, kad ten nieko nebeverta tikėtis. „Tad aš įsitikinusi, kad mano šalis taps tikrai laisva ir tai gali įvykti žymiai greičiau, nei atrodo“, – sakė egiptietė.
