Tie, kurie žino G.Dosi istoriją, niekada nedrįstų pavadinti jo eiliniu policijos pareigūnu.
Jis turėjo ypatingą kriminalinių tyrimų stilių, kuris nusikaltėliams keldavo siaubą. Tapę detektyvo sekamaisiais jie negalėjo tikėtis išsisukti.
G.Dosi istorija žadina smalsumą iki šiol. Neseniai išleista nauja jo biografija ir paviešinti dar negirdėti gyvenimo faktai bei iki šiol nematytos nuotraukos G.Dosi legendą prikėlė naujam gyvenimui.
1891 metais gimęs italas iš pradžių nesvajojo tapti policininku. Jį žavėjo scena.
Jaunystėje jis nekart bandė prisijaukinti rampos šviesas, nes norėjo tapti aktoriumi. Tiesa, vėliau šias mintis išmetė iš galvos, bet meilė aktorystei jį ne kartą gelbėjo policininko darbe.
Jis visuomet buvo pasirengęs įkūnyti naują personažą, įsijausti vis į kitą vaidmenį.
Dėl to ilgainiui gavo Aktoriaus detektyvo pravardę.
Persirengdavo ir moterimis
G.Dosi nebuvo eilinis pareigūnas, mechaniškai atliekantis savo darbą ir pasiduodantis, kai, atrodytų, siūlo galo užčiuopti niekaip nepavyks.
Tokiais atvejais italas griebdavosi gudrybių, kurios jam padėdavo išspręsti sudėtingiausias bylas.
Dėl atsidavimo darbui ir tyrimo stiliaus G.Dosi taip pat vadinamas itališkuoju Šerloku Holmsu. Jis nevengdavo įsikūnyti į įvairiausius personažus – vieną kartą tapdavo kunigu, kitą – bankininku, gydytoju iš Vokietijos, kariškiu iš Čekijos.
Kaip ir Arthuro Conano Doyle’io sukurtas personažas Šerlokas Holmsas, G.Dosi galėdavo persirengti moterimi, jeigu manydavo, kad tai jam padės sugauti nusikaltėlį.
Neseniai paviešintose nuotraukose matyti, kad įkūnyti personažus jam sekėsi meistriškai.
„Jis turėjo savo draugams ir kolegoms padarytus savotiškus atvirukus su savo atvaizdais. Juose – 17 skirtingų G.Dosi įkūnytų personažų.
Visi jie sukurti skirtingoms byloms, kurias jis tyrė“, – teigė Romoje esančio Išsilaisvinimo istorijos muziejaus archyvarė ir G.Dosi ekspertė Alessia Glielmi.
Tiesa, be šių įkūnijamų personažų, italas buvo sukūręs keturias skirtingas asmens tapatybes. Turėjo net keturis skirtingus pasus ir kitus reikalingus dokumentus bei gerai sugalvotas istorijas, kurios priversdavo patikėti, kad visa tai – tiesa.
Greitai įgavo pasitikėjimą
Vos pradėjęs policininko karjerą G.Dosi greitai išsiskyrė iš kolegų. Jo viršininkai pastebėjo, kad pareigūnu galima pasitikėti labiau nei kitais. Įvertino ir jo talentą apsimesti kitu asmeniu, kad tik išnarpliotų bylą. Tad italui buvo patikimos svarbios bylos tiek šalyje, tiek ir užsienyje.
Kartą jam pavyko slapčia patekti į Šveicarijoje susikūrusią italų anarchistų grupuotę, kuri, kaip buvo įtariama, planavo pasikėsinimą į tuomečio karaliaus Viktoro Emanuelio III gyvybę.
1922 metais, kai paslaptingomis aplinkybėmis poetas ir politikas Gabriele D’Annunzio iškrito iš savo balkono, ištirti šį įvykį buvo paskirtas būtent G.Dosi.
„Tai buvo vienas geriausių jo vaidmenų“, – tikino A.Glielmi.
Tą kartą G.Dosi apsimetė Karelu Kradokwillu, čeku, kuris kalbėjo itališkai, bet su vokišku akcentu. Jis netgi apsimetė turįs vieną pusiau paralyžiuotą koją, kuri esą buvo sužeista karo metu.
Taip užsimaskavęs G.Dosi išsiaiškino, kad G.D’Annunzio iškritimas iš balkono – nelaimingas įvykis, kai jis buvo su savo meiluže, o ne pasikėsinimas dėl politinių priežasčių, kaip tikino pats politikas.
Byla buvo baigta. G.D’Annunzio, sužinojęs apie G.Dosi apgavystę, dėl kurios jam pavyko išgauti informaciją, pavadino italą „susitepusiu policininku“.
Tačiau G.D’Annunzio nežinojo, kad G.Dosi, leisdamas laiką politiko namuose, spėjo pasidaryti jo meilės laiškų meilužei kopijas.
Vėliau jie buvo pripažinti tikrais istorijos šaltiniais ir pridėti prie oficialios G.D’Annunzio biografijos.
Užsitraukė nemalonumų
1927 metais detektyvas G.Dosi skaudžiai nusvilo sumanęs tirti teisėsaugos aplaidumo skandalą. Tuo metu buvo tiriama daugybės jaunų moterų Romoje išprievartavimo ir nužudymo byla.
Jausdami spaudimą surasti nusikaltėlį pareigūnai kaltę suvertė fotografui Gino Girolimoni.
Savo neva turima informacija dalydamiesi su žiniasklaida pareigūnai privertė visus patikėti, kad nusikaltimus įvykdė būtent jų suimtas asmuo.
Netrukus G.Girolimoni buvo netgi pramintas Romos monstru.
Tačiau G.Dosi suabejojo, ar fotografas įvykdė nusikaltimus, kuriais buvo kaltinamas.
Jis sugebėjo atnaujinti tyrimą ir išsiaiškinti, kad tikrasis žudikas maniakas galėjo būti britas dvasininkas.
Tiesa, pastarasis jau buvo spėjęs pabėgti iš šalies.
Nors G.Dosi nebuvo aktyvus tuomečio Italijos diktatoriaus Benito Mussolini kritikas ar priešininkas, vien toks jo veikimas prieš nusistovėjusią sistemą, individualus mąstymas pridarė jam bėdų.
Baigiantis XX a. trečiajam dešimtmečiui G.Dosi ėmė svarstyti apie pasitraukimą iš darbo.
Jis netgi parašė knygą, kurioje pasidalijo prisiminimais, įvairių tyrimų detalėmis ir nepagailėjo kritikos savo viršininkams.
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. G.Dosi buvo pašalintas iš policijos, pasodintas į kalėjimą Romoje, o 1939 m. perkeltas į įstaigą, į kurią buvo uždaromi psichikos sutrikimų turintys asmenys.
Ten jis praleido 17 mėnesių ir 1941 m. buvo paleistas į laisvę.
Jis grįžo į policiją, tačiau trejus metus praleido neišeidamas iš nuovados – jam buvo skirtas darbas biure.
Tik dėl vieno vėlesnio įvykio jam pavyko grįžti prie taip mėgstamo tyrėjo darbo.
1944 metų birželį, kai sąjungininkų pajėgos įžengė į Italiją, įsiutusi minia apsupo buvusį vokiečių kalėjimą, išlaisvino visus kalinius ir padegė pastatą.
Padedamas jauno vokiečių kariškio G.Dosi pateko į degantį kalėjimą ir iš ten išnešė didžiulę šūsnį dokumentų.
Vėliau jie padėjo atskleisti italų, kurie bendradarbiavo su naciais, tapatybę.
Dokumentus jis įteikė sąjungininkų vadams, o jie pasiūlė jam dirbti specialiuoju tyrėju. Po dvejų metų G.Dosi sugrįžo į Romos policininkų gretas. Tiesa, dabar jau ne kaip eilinis pareigūnas, o kaip komisaras.
Policijoje G.Dosi dirbo dar dešimt metų, kol sulaukė pensijos.
