Airiją praėjusį penktadienį pašiurpino žinia, kad keli šimtai kūdikių lavonų ilgus dešimtmečius buvo slapta mėtomi į Tuamo mieste veikiančio ordino „Bon Secours“ (išvertus iš prancūzų k. „Geroji pagalba“) vienuolių įkurtos prieglaudos nuotekų cisternas.
„Iki šiol girdėjome tik gandus, o dabar žinome faktus. Šie kūnai čia sugulė 1925–1961 metais, kai Tuame veikė motinos ir vaiko namai“, – drebančiu balsu pranešė nepilnamečių reikalų ministrė Katherine Zappone.
Politikės pranešimas buvo paremtas specialios komisijos atliktu buvusios prieglaudos vietoje įsikūrusių namų komplekso požemio tyrimu.
Komisija pranešė, kad dviejose po žeme užkastose nuotekų cisternose buvo rasta šimtai skeletų – nuo 35 savaičių neišnešiotų vaisių iki 2–3 metų vaikų.
Mėgino nuslėpti kapą
Tokios naujienos nenustebino vietos istorikės mėgėjos, kuri dėl šio kapo į Airijos valdžios duris beldėsi jau kelerius metus.
Catherine Corless teigė neturinti abejonių, kas buvo atsakingas už šį žiaurumą, – vienuolės, kurios vadovavo prieglaudai, ir valdžios atstovai, kurie pasirinko į viską žiūrėti pro pirštus.
Ji atradimą padarė visiškai netikėtai. C.Corless prieš penkerius metus pradėjo tyrimus, kad paruoštų straipsnį vietos istorikų žurnalui.
Ieškodama medžiagos mokslininkė aptiko netikėtą pasakojimą. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje keli futbolą pievoje žaidę berniukai netyčia kliudė senos nuotekų talpyklos dangtį. Šioje vietoje anksčiau stovėjo ir vėliau buvo nugriauta prieglauda.
Vienas vaikas įkrito į plyšį, o jo draugas nubėgo kviesti pagalbos. Atbėgusi padėti mergina pati iki pečių įsmuko į netvirtoje žemėje atsivėrusią skylę ir pamatė aplink gulinčius kaulus.
Vietos bendruomenė apie atradimą pranešė Bažnyčiai.
Dangtis buvo pakeistas, cisterna užpilta žeme, kunigas sukalbėjo maldų, žmonėms paaiškinta, kad tai tikriausiai bado laikų kapavietė, ir istorija buvo užglaistyta.
Tačiau buvusios prieglaudos vietoje pastatyto namo gyventojai nenurimo – jie pievos kampe įrengė nedidelę koplytėlę.
Anot tyrėjos, jeigu ne šie žmonės, garsas apie masinę kapavietę nebūtų pasiekęs jos ausų.
Palaidoti tik du
C.Corless tyrimas po truputį sudėliojo mozaiką, atskleidžiančią siaubingas gyvenimo sąlygas prieglaudoje ir tai, kaip ordino vienuolės elgėsi su prieglaudoje mirusiais kūdikiais.
Nesantuokinių vaikų susilaukusios motinos, kurias šeimos čia atsiųsdavo gimdyti, būdavo išspiriamos į gatvę, kad neprisirištų prie savo vaikų.
„Tik pradėjusi domėtis šios vietos istorija išgirdau apie aštuntajame dešimtmetyje rastus kaulus, kurie buvo tiesiog suversti atgal į duobę ir pamiršti. Neliko jokio ženklo – nei kapinių, nei kryžių, nei žymos Tuamo žemėlapyje. O tada kažkas užsiminė, kad tai – visai ne bado aukų, o prieglaudos gyventojų kapavietė“, – stebėjosi moteris.
Vietos archyve C.Corless aptiko net 798 kūdikių mirties liudijimus, kuriuose nurodyta mirties vieta buvo Tuamo motinos ir vaiko namai.
Iš jų tik du vaikai buvo palaidoti įprastose krikščionių kapinėse, nes į prieglaudą jie pateko kaip našlaičiai.
Likę 796 namuose pagimdyti nesantuokiniai vaikai buvo pamiršti ir vienintelis dokumentas, bylojantis apie jų egzistavimą, buvo mirties liudijimas.
„Su našlaičiais ir nesantuokiniais vaikais buvo elgiamasi skirtingai. Tai suvokus man užvirė kraujas“, – teigė C.Corless.
Ji pamėgino kreiptis į Tuamo valdžią ir vietos Katalikų bažnyčią, tikėdamasi, kad dvasininkai ir pareigūnai nuspręs pasidomėti šia neteisybe.
„Bet visi tiesiog nusiplovė rankas. Visi aiškino apie tai nieko negirdėję.
Tai mane dar labiau supykdė, dėl to tikriausiai ir ėmiau kastis giliau. Aiškėjo, kad nesantuokiniai vaikai buvo tiesiog užkasti ir pamiršti“, – pasakojo tyrėja.
Archyvai trukdė tyrimui
Pasirodo, apie vaikų mirtį buvo pranešama valdžiai, nes vienuolės už kiekvieną auklėtinį gaudavo atlygį, tad reikėjo nurodyti tikslų prieglaudos gyventojų skaičių.
Mirties liudijimai būdavo išrašomi, bet vaikai niekada nebuvo palaidoti pagal katalikiškų airių tradicijas.
Kasmet dingdavo po kelis vaikų kūnus, tačiau niekas nei valdžioje, nei vienuolyne dėl to nekėlė jokių klausimų.
„Prieglauda buvo tarsi atskira valstybė su savais įstatymais. Apsuptos daugiau nei dviejų metrų aukščio sienomis vienuolės nieko neįsileisdavo.
Net ir ūkio darbus dirbo čia gimdyti atvykusios arba jau pagimdžiusios moterys“, – pasakojo C.Corless.
Gyventojos kartais turėjo atlikti ir juodžiausias užduotis – išmesti vaikų kūnus į nebenaudojamas karalienės Viktorijos laikus siekiančias nuotekų talpyklas.
Tyrėjos nuomone, kūdikių palaikų buvo atsikratoma iš taupumo ir siekiant nuslėpti, kad miršta šitiek vienuolių prižiūrimų vaikų.
„Kiekvienam vaikui naujas karstas būtų kainavęs krūvą pinigų.
Beje, prieglaudos vadovės apsimetė, kad perka karstus, nes kas pusę metų vietos laikraštyje pasirodydavo skelbimas, kuriame buvo ieškoma meistrų“, – teigė airė.
Valstybė mato savo kaltę
Kol kas neaišku, kas bus toliau. Aplinkinių rajonų gyventojus valdžia įspėjo, kad kapavietės gali būti išsidėsčiusios ne tik buvusios prieglaudos teritorijoje. Todėl laukiama daugiau archeologinių kasinėjimų.
Pats ordinas „Bon Secours“, kurio vienuolės vadovavo motinos ir vaiko namams, komentuoti komisijos atradimus atsisakė, bet pažadėjo bendradarbiauti.
Ministrė K.Zappone teigė pašiurpusi, kad ordino atstovės pranešime neišgirdo jokio atsiprašymo.
Tuamo arkivyskupas Michaelas Leary pažadėjo siekti, kad visi rasti vaikų kūnai būtų palaidoti pagal krikščioniškas apeigas.
„Galiu tik įsivaizduoti, kokias kančias patyrė čia gyvenusios moterys, priverstos atiduoti mažylius įvaikinti arba iškęsti jų mirtį“, – kalbėjo dvasininkas.
Airijos būsto, planavimo ir savivaldos ministras Simonas Coveney pripažino, kad dalis kaltės gula ir ant valstybės pečių.
„Negalima kalbėti tik apie vienuoles. Žinoma, jos turi pateikti atsakymus, bet ši prieglauda priklausė valstybei.
Todėl įtarimų šešėlis krinta ne tik ant ordino, bet ir ant valdžios“, – aiškino politikas.
