Pranciškonų ordino vienuolė Malgorzata Niedzielska tvirtina, kad dėl vergiškų darbo bei gyvenimo sąlygų tapo iš dalies neįgali.
41-erių moteris reikalauja, kad Bažnyčia įsipareigotų jai mokėti mėnesinę invalidumo pašalpą ir sumokėtų 82 tūkst. zlotų (19 tūkst. eurų) kompensaciją už skriaudas.
Neturtingoje daugiavaikėje šeimoje augusi M.Niedzielska vaikystėje kentė bendraklasių patyčias dėl skurdžių drabužių ir ketino tapti medicinos seserimi.
O kai buvo paauglė, susižavėjo nauja tikybos mokytoja, jauna vienuole, kuri ėmė ja guosti ir pakvietė į maldininkų būrelį. Čia niekas iš mergaitės nesišaipė ir ji pirmą kartą nuvyko į kalnus, prie jūros.
Tokiose maldininkų išvykose M.Niedzielska dar labiau susižavėjo vienuole, kuri grojo gitara, puikiai dainavo ir įspūdingai pasakojo apie savo tarnystę Dievui, žmonėms, gėriui.
Mergaitės akyse vienuolės tapo didžiausios pagarbos vertais žmonėmis ir ji pati panoro tokia tapti. Motina tokį paauglės pareiškimą pakomentavo taip: „Gal ir gerai, nereikės kentėti nuo vyro alkoholiko.“ Moteris taip kalbėjo todėl, kad pati gyveno su girtaujančiu sutuoktiniu.
Dabar žurnalistų klausinėjama vienuolės motina prisipažino, kad jautė pasididžiavimą prieš religingus gimines ir kaimynus dėl dukters pasirinkimo. Ji niekada net nepamanė, kad atžala vienuolyne gali patirti bent menkiausią skriaudą.
Siekdamos tapti įšventintos į vienuoles novicijos privalo keletą metų paklusnumu įrodinėti savo pasiryžimą. Tuo metu merginoms ir moterims draudžiama matytis su giminaičiais, jos privalo be perstojo melstis ir darbuotis.
M.Niedzielska tuo metu turėjo dirbti sunkiausius darbus virtuvėje, darže, kiaulidėje. Kartą per vakarines bei rytines pamaldas ėmė snūduriuoti. Tai pamačiusi vienuolių motinėlė pareiškė, kad mergina namuose turbūt per daug tinginiavo, todėl nurodė ją užgrūdinti dar didesniu pareigų krūviu.
Kai mergina ėmė skųstis stuburo, sprando, sąnarių skausmais, jai buvo liepta gerti skausmą mažinančius vaistus, tačiau nuo darbų ji nebuvo atleidžiama. Paauglė viską kantriai kentė, nes manė, kad tik taip galės tapti tikra vienuole, nešančia kitiems žmonėms gėrį.
Senos vienuolės sakydavo, jog į medikus kreipiasi tik išlepusios panelės, o tikros Dievo tarnaitės turi dirbti kantriai ir nedejuoti.
Kai M.Niedzielska davė vienuolės įžadus ir tapo visateise ordino nare, darbo krūvis nesumažėjo, tik pasidarė įvairesnis. Mergina ir toliau privalėjo dirbti ūkio darbus, dėstyti mokykloje tikybą, globoti senelius ir neįgalius vaikus, patarnauti kunigams.
Mergina pamažu ėmė abejoti savo pašaukimu, nes suprato, kad jos pareiga yra ne kurti gėrį, bet aklai paklusti viršininkės motinėlės nurodymams. Nors ordino įstatuose parašyta, kad vienuolės pačios renkasi vyresnybę, realybėje viską spręsdavo motinėlė, kuri pati skirdavo pavaduotojas, o paaukštinimo sulaukti buvo galima vien jai pataikaujant.
Didžiausią pažeminimą M.Niedzielska patirdavo patarnaudama kunigams. Jie esą į vienuoles žiūri kaip į nemokamą, bebalsę darbo jėgą, kurią gali nebaudžiamai plūsti, įsakinėti.
Kai kurie kunigai nesigėdydavo naktį vienuolę žadinti vien tam, kad ji atneštų stiklinę vandens ar paduotų knygą.
M.Niedzielska 19 kartų gulėjo ligoninėje, nes užleisti negalavimai komplikavosi, kai kurios ligos tapo chroniškos.
Merginai ne kartą buvo operuotas stuburas, išsivystė skydliaukės, sąnarių ligos.
Po vienos operacijos M.Niedzielska paprašė, kad ordinas jai suteiktų metų atostogas, ir po jų nusprendė iš jo pasitraukti. Nuo tada mergina nebesilanko ir bažnyčioje, kurią laiko nutolusia nuo tikrojo Kristaus mokymo.
M.Niedzielska, pasitraukusi iš vienuolyno, išgyveno sunkią depresiją, nes suvokė neturinti draugų, santaupų, specialybės.
Išgyventi krizę padėjo meilė vyriškiui, bet ir ji po ketverių metų netikėtai baigėsi, sukeldama naują dvasinę krizę.
Nusivylusi gyvenimu M.Niedzielska planavo savižudybę, bet nuo to sulaikė skolos. Pareiginga moteris pirmiausia nusprendė grąžinti artimiesiems skolas ir susirado kelis darbus.
M.Niedzielskos istorija sudomino vieną teisininkę – ji nusprendė nemokamai padėti buvusiai vienuolei ir iškėlė bylą Bažnyčiai. O sociologę Martą Abramowicz moters likimas pastūmėjo atlikti tyrimus, sugulusius į knygą „Vienuolės pasitraukia tyliai“.
Sociologė atskleidė, kad Lenkijos bažnyčioje vienuolių situacija primena vergiją. Ji teigė, kad Vakarų Europoje prieš keliasdešimt metų įvyko svarbūs pokyčiai ir vienuolės išsikovojo daugiau teisių, tačiau Lenkijoje viskas liko nepakitę.
Vienuoliai vyrai baigia aukštuosius mokslus, dalyvauja visuomeninėse diskusijose, o vienuolės nestudijuoja ir yra apkraunamos pareigomis. Kai kuriuose vienuolynuose lenkių laiškai patikrinami, knygas jos gali skaityti tik pagal vadovės skonį, negauna jokio atlygio, o į miestą išeiti gali tik po kelias.
Galbūt dėl tokių žeminančių sąlygų į vienuolynus Lenkijoje ateina vis mažiau moterų. 1990 m. į vienuoles buvo įšventinta 1192, o pernai – tik 220 moterų. Lenkijoje yra daugiau nei šimtas skirtingų moterų ordinų, o juose – apie 19 tūkst. vienuolių.
Blogiausia, kad iš ordino pasitraukiančios vienuolės nieko negauna, todėl dažnai yra priverstos skursti.
