Vieną lapkričio dieną Aizenache nuo pareigūnų pabėgę, bet gyvi nenorėję pasiduoti vyrai nusižudė ir padegė namelį ant ratų, kuriame slėpėsi.
Nors ir sensacinga, ši istorija būtų buvusi pamiršta, jei ne vaizdo įrašas, kurį paliko nusikaltėliai. Jame grupuotė, pasivadinusi Nacionaliniu socialistų pogrindžiu (NSU), prisiėmė atsakomybę už dešimtį per kelerius praėjusius metus įvykdytų žmogžudysčių.
Išpažintis, įpinta į animacinio filmo „Rožinė pantera“ kadrus, neleido suabejoti jos tikrumu – radikalai pasididžiuodami parodė savo „turo po Vokietiją“ įrodymus. Kraupiose nuotraukose užfiksuotos nusikaltimų vietos.
Dešimt žmonių – devyni Vokietijos tautinių mažumų atstovai vyrai ir viena policininkė – tapo neonacių judėjimo aukomis.
Policijos aplaidumas, teisėsaugos agentūrų nesusikalbėjimas ir ydingi metodai lėmė, kad šie nusikaltimai buvo atskleisti tiktai tada, kai juos įvykdę vokiečiai Uwe Bornhärdtas ir Uwe Mundlosas jau buvo atėmę sau gyvybę.
Su jais daugiau nei dešimtmetį besislapsčiusi Beate Zschäpe vėliau stojo prieš teismą, kuris šiemet turėtų paskelbti nuosprendį vienintelei gyvai išlikusiai NSU narei.
Nužudymai visoje šalyje
Nacizmu, rasizmu ir baltųjų viršenybės idėjomis susižavėję vokiečiai nužudymams ryžosi ne iš karto. Trijulė susitiko kraštutinių dešiniųjų bendruomenėse, kurios vešėjo Jėnos ir kitų Rytų Vokietijos miestų gyvenamuosiuose rajonuose.
Adolfą Hitlerį ir kukluksklaną garbinantys skustagalviai persekiojo ne tik kitatikius ar kitataučius, bet ir kairiųjų pažiūrų jaunimą.
Tokioje terpėje susiformavo ir NSU. Trijulė pradėjo nuo bankų plėšimų, tačiau apetitas kilo bevalgant. Po kelerių metų neonaciai praliejo pirmosios, bet ne paskutinės savo aukos kraują.
2000-ųjų rugsėjo 9-ąją Niurnberge gėlių kioskų tinklo savininkas Enveras Simsekas pavadavo į atostogas išleistą pavaldinį. Pietų Bavarijos mieste į imigrantą iš Turkijos vyrai, kurie vėliau buvo identifikuoti kaip U.Bornhärdtas ir U.Mundlosas, paleido šūvių seriją. Nuo sužeidimų vyras mirė ligoninėje.
Kitų metų sausio mėnesį Vokietijos šiaurės vakaruose įsikūrusiame Kelne sprogo torto dėžėje paslėpta bomba, atnešta į iraniečiui priklausančią parduotuvę. Niekas nežuvo, bet smarkiai apdegė dėžę atidariusi pardavėjo dukra.
2001-ųjų birželį Niurnbergo siuvykloje į galvą buvo nušautas turkas Abdurrahimas Özudogru.
Po dviejų savaičių priešingoje Vokietijos pusėje, šiaurėje esančiame Hamburge, iš Turkijos kilusį daržovių pardavėją Suleymaną Tasköpru taip pat pakirto kulkos.
Po 2 mėnesių panašios žmogžudystės vėl įvykdytos Vokietijos pietuose. Miunchene kitas turkas Habilas Kilicas buvo nušautas tokiomis pat aplinkybėmis.
U.Mundlosas ir U.Bornhärdtas neužmiršo ir kito savo amato – per du bankų apiplėšimus tada pagrobė daugiau nei 50 tūkst. eurų.
O 2004-aisiais žudynės tęsėsi. Rostoke buvo nušautas kebabų kiosko pardavėjas Mehmetas Turgutas, o po kelių mėnesių Kelno turkų rajone susprogo vinių prikimšta bomba, sužeidusi 22 žmones, kai kuriuos iš jų sunkiai.
Kitų metų birželį Niurnberge nužudytas kitas kebabų pardavėjas Ismailas Yasaras ir Miunchene gyvenęs graikas šaltkalvis Theodoros Boulgarides.
Bėgant metams žmogžudysčių žemėlapis plėtėsi. 2006-ųjų balandį kurdas Mehmetas Kubasikas buvo nužudytas Dortmundo maisto prekių parduotuvėje, o vos po dviejų dienų Kaselio interneto kavinėje nušautas turkas Halitas Yozgatas.
Ryšio tarp žūčių neįžvelgė
Iš viso devyni imigrantai buvo nužudyti įtartinai panašiomis aplinkybėmis, bet skirtingų Vokietijos vietų policijos pareigūnai bendro vardiklio neįžvelgė.
Buvo nutarta, kad žudynes vykdė tarpusavyje kovojančios turkų grupuotės.
Net ir tada, kai Kaselyje ir Dortmunde turkai išėjo į gatves protestuodami dėl abejingo policijos požiūrio į jų artimųjų mirtį, teisėsauga tikino, kad dėl aibės turkų žmogžudysčių tikrai negalėjo būti kalti vokiečiai.
„Kadangi žmonių žudymas mūsų kultūroje smerkiamas, galime užtikrinti, kad kaltininkas visiškai nepriklauso mūsų vertybių ir normų erdvei“, – 2007-ųjų sausio mėnesį paskelbė Badeno-Viurtenbergo kriminalinių tyrimų biuras.
Paskutinį smūgį užpuolikai sudavė tų metų balandį apšaudydami du savo automobilyje sėdinčius policininkus.
Nuo radikalų kulkų žuvo pareigūnė Michele Kiesewetter, o jos partneris buvo sunkiai sužeistas.
Šią ir ankstesnes atakas siejo akivaizdūs panašumai. Keliuose miestuose liudininkai pasakojo matę iš nusikaltimo vietos dviračiais sprunkančius du vyrus.
Be to, visose šaudynėse naudotas tas pats ginklas – retai Vokietijoje sutinkamas Čekijoje pagamintas pistoletas „Ceska 83“.
Tačiau to neužteko. Žmogžudystes daugiau nei dešimtmetį tyrė skirtingų miestų policijos pareigūnai, todėl informacija niekas nesidalijo.
Kaltę vertė romams
Policija taip norėjo įtikinti Vokietiją, jog masiniai nužudymai buvo pačių imigrantų darbas, kad sukūrė ištisas istorijas, kuriose NSU aukos tapo narkotikų prekeiviais ar nusikaltėliais, ir reikalavo nužudytųjų giminių patvirtinti šią informaciją.
O kai jie tylėdavo, žiniasklaidai buvo pasakojama apie „tylos kodo“ besilaikančias uždaras bendruomenes.
Laikraščiuose net išplito pajuokiantis nusikaltimų virtinės pavadinimas „kebabų žudynės“.
Miunchene nužudyto graiko šaltkalvio žmona Yvonne Boulgarides atskleidė, kad pareigūnai per kiekvieną apklausą jai aiškino, jog jos vyras nuolat važinėjo į Frankfurtą susitikinėti su prostitutėmis.
Vienąkart jai net buvo parodyta blondinės nuotrauka, esą rasta Th.Boulgaridžio automobilyje, – policininkai tikino, kad ji esą yra slapta jo mylimoji.
„O kitą kartą jie norėjo mane priversti prisipažinti, kad aš nužudžiau savo vyrą.
Jie iš tiesų taip ir pasakė: „Tiesiog prisipažink, kad nužudei jį“, – vėliau prisiminė Y.Boulgarides.
Tautines mažumas Vokietijos policija kaltino net ir dėl pareigūnės M.Kiesewetter žūties, nors nebuvo nė menkiausio įrodymo.
Pranešta, kad nusikaltimą tikriausiai įvykdė romų tautybės žmogus, o vieną įtariamąjį policijos psichologas aprašė taip: „Tai tipiškas savo tautos atstovas. Melas sudaro pagrindinę jo socializacijos dalį.“
Saugojo savo informatorius
Visą tą laiką priešingose Vokietijos pusėse pareigūnai sekė ir radikalų grupes. Bet čia teisėsauga pasitelkė metodus, kurie vėliau taip pat buvo labai kritikuoti.
Vidaus žvalgybos agentūros tarp kraštutinių dešiniųjų užmezgė ryšius su įvairiais grupuočių nariais ir už atlygį paskatino dalytis žiniomis.
Tačiau miestuose, kuriuose slėpėsi NSU, paieškas atlikti galėjusiems policijos departamentams žvalgyba net nesutiko teikti informacijos.
„Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje žvalgyba ir policija nelabai pasitikėjo viena kita“, – pripažino dabartinis Saksonijos vidaus žvalgybos agentūros vadovas Gordianas Meyeris-Plathas.
Tai galėjo lemti ne tik aplaidumas, bet ir slapti užmojai išsaugoti informatorius. Mat dalis jų, kaip vėliau paaiškėjo, patys nebuvo be nuodėmės: prisidėdavo prie nusikaltimų, o kartais jiems ruošdavosi iš pačios žvalgybos sumokėto atlygio už informaciją.
Dar nuo 1994 metų Tiuringijos agentai bendravo su vienos radikalų grupuotės lyderiu Tino Brandtu, kuris palaikė ryšius ir su trijule, vėliau sukūrusia NSU.
Nors žvalgyba turėjo informacijos, kad T.Brandtas ir 1999-ųjų kovą telefonu nuolat kalbėjosi su U.Bornhärdtu, jo telefone nebuvo leista paslėpti klausymosi įrangos.
„Jie galėjo pakišti jam blakę ir suimti NSU žudikus.
Ar jie to nepadarė, nes norėjo apsaugoti T.Brandtą?
Jam buvo iškeltos 35 bylos, bet nė viena nepasiekė teismo“, – svarstė vienos nužudytos aukos šeimai atstovaujanti teisininkė Antonia von der Behrens.
Tiesa, tokia veikla žvalgyba nebegali užsiimti. Prieš porą metų Bundestagas uždraudė žvalgybininkams rimtus nusikaltėlius naudoti kaip informatorius.
Laukia teismo bausmė
Negana to, kad Vokietijos teisėsaugos blaškymasis apjuodino aukų artimuosius ir nekaltus žmones, jis sutrukdė surasti ir tikruosius nusikaltėlius.
„Beveik visose nusikaltimo vietose liudininkai tvirtino matę vokiečius ir pateikė U.Mundloso ir U.Bornhärdto išvaizdą atitinkančius aprašymus. Tačiau į šiuos pranešimus buvo žvelgiama atmestinai“, – skelbė aukų artimųjų Jungtinėms Tautoms 2015 metais pateikta ataskaita.
Vokietijos žvalgyba kreipėsi pagalbos ir į JAV federalinį tyrimų biurą (FTB).
Agentai iš karto įžvelgė bendrą giją – nusikaltėliai tuo pačiu ginklu taikėsi į turkiškos išvaizdos imigrantus – ir patarė kreiptis pagalbos į visuomenę.
Bet teisėsauga nieko nesiėmė. Žudikai rėmėjų butuose įvairiuose miestuose slėpėsi dar ketverius metus, kol 2011-aisiais smilkstančiame namelyje ant ratų buvo rasti neonacių kūnai.
Po 4 dienų policijai pati pasidavė ir trečioji NSU narė B.Zschäpe.
Ji yra vienintelė likusi gyva įtariamoji, kuriai pateikti kaltinimai dėl 10 žmogžudysčių planavimo, dviejų sprogdinimų ir 15 plėšimų.
Dar 4 žmonės kaltinami tuo, kad suteikė NSU ginklų ir stogą virš galvos.
B.Zschäpe gresia kalėjimas iki gyvos galvos, bet ji ir toliau neigia prisidėjusi prie nusikaltimų.
2015-ųjų gruodį jos advokatas teisme perskaitė laišką, kuriame vokietė atsiprašė aukų artimųjų ir tikino negalėjusi padaryti nieko, kad nuo žudymų sustabdytų vyrus, kuriuos, kaip tikino, labai mylėjo.
Nors apie savo klaidas teisėsauga vis dar nėra linkusi kalbėti, po sensacingo tyrimo iš postų lėkė keli svarbūs žvalgybos agentūrų vadovai, o kanclerė Angela Merkel atsiprašė, kad policijai nepavyko užkirsti kelio tolesniems nužudymams. („Foreign Policy“, LR)
Mylimųjų plano teigė nežinojusi
Jau ketverius metus besitęsiančiame teismo procese kaltinamoji 42-ejų B.Zschäpe toliau siekia išvengti bausmės. Moteris pripažino kalta padegusi butą Cvikau, kuriame slėpėsi NSU nariai, tą pačią dieną, kai U.Mundlosas ir U.Börnhardtas nusižudė namelyje ant ratų. Manoma, kad taip B.Szchäpe mėgino paslėpti įrodymus, tačiau net ir supleškėjusiame bute pareigūnai aptiko žymųjį nusikaltimų įrankį – pistoletą „Ceska 83“.
Tačiau dabar kaltinamosios gynėjai ėmėsi naujos taktikos, kaip vilkinti procesą. Šią savaitę advokatai bandė įrodyti, kad ji kenčia nuo sunkios formos asmenybės sutrikimo, todėl negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.
Pasak psichiatro Joachimo Bauerio, įtariamoji pasižymi ryškiu polinkiu paklusti kitų norams, bejėgiškumu, nerimu ir yra lengvai paveikiama aplinkinių.
Tiesa, ši išvada prieštarauja sausį kito psichiatro pateiktai nuomonei, kad B.Zschäpe yra sveiko proto, tačiau pasižymi egocentriškumu ir gebėjo kontroliuoti abu savo bendrininkus, su kuriais vienu ar kitu metu palaikė intymius santykius. Bet pati kaltinamoji tikina nieko nežinojusi apie planuojamus nusikaltimus, nors pastaruosius 14 jų gyvenimo metų buvo vienintelė U.Börnhardto ir U.Mundloso bendražygė.
Parengė Justė Adakauskaitė
