Kelionė į Ukrainos frontą: „Čia tie sumauti „separai“ mus mato kaip ant delno“

Naktį fronte neramu. Atostogos, kaip vadino kariavimą Čermalyke „Donbas – Ukraina“ bataliono kariai, visai nepriminė poilsio. Tuo įsitikinau ir pasikalbėjusi su iš „nulio“ grįžusiu snaiperiu. 

 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
 Ukrainos frontas Čermalyke, netoli Mariupolio. 
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2017-09-27 20:17, atnaujinta 2017-09-28 10:24

„Mus apdėjo iš visų pusių, turėjau bėgti, kol į mane šaudė“, - pasakojo jaunas karys

Prieš miegą nusprendžiau išsimaudyti, kadangi netoliese esančioje upėje maudytis, kaip sužinojome, pavyktų tik kartą gyvenime, teko rinktis lauke įrengtą dušą. Šalia lauko tualeto. Kvapas, švelniai tariant, ne levandų. Vaizdas irgi.

Praustis klausantis kulkosvaidžių šūvių yra viena įdomiausių patirčių. Išgirdęs pirmuosius šūvius truputį krūpteli, o vėliau apima keistas jaudulys: „Mama, aš kare!“ 

„Nepavyksta užmigti?“ – jau įsitaisius kambaryje paklausė manęs ant gretimos spyruoklinės baisiai girgždančios lovos ilsėtis bandantis kolega. 

„Sunkiai“, – tariau, o mano žodžius palydėjo dar keli šūviai. 

Nosį rietė ir smalkių kvapas, kurio išvengti nebuvo įmanoma nei lauke, nei patalpoje užmūrytais langais. 

Vos išaušus pasidavėme, nusprendėme, kad bandyti užmigti neverta. Šūviai jau buvo beveik nutilę, pasigirsdavo tik vienas kitas. 

Tuo metu į kiemą įvažiavo mikroautobusas – savanoriai atvežė kariams maisto produktų. 

„Dažnai jie atvyksta?“ – paklausiau karių. 

„Anksčiau atvykdavo dažnai, dabar daug rečiau“, – atsakė snaiperis, pravarde Monia. 

Tuo metu kiti kariai sustoję vienas kitam perduodavo arbūzus, maišus su bulvėmis, paprikomis ir kitomis daržovėmis, kurios keliaus į kieme įrengtą pašiūrę su rūsiu. 

„Atleiskite, bet gal galite pasirašyti ant vėliavos? Vešime savanoriams“, – priėjusi prie manęs paprašė produktus atvežusi moteris. 

Žinoma! Priėjau, suraizgiau linkėjimą lietuviškai ir supratau, kad nieko lėkštesnio turbūt negalėjau sugalvoti. 

„Bravo! Tiesiog bravo! Dabar atrodai kaip politikai, kurie bet kokiu klausimu tesugeba išreikšti susirūpinimą“, – šmėstelėjo mintyse. 

Tačiau, atrodo, tai rūpėjo tik man. Atsisveikinti pribėgusi moteris stipriai mane apsikabino ir ištarė „Ačiū.“

„Po kelių valandų važiuosime į priekines pozicijas“, – netrukus pasakė man kolega. 

Puiku, iki tol turėjau dar laiko pasikalbėti su snaiperiais. 

„Kaip norėčiau dabar sėsti ant savo motociklo ir traukti plačiu keliu per dykumas, kur nors Amerikoje. O tada patogiai įkristi į minkštą fotelį su gero viskio taure“, – svajonėmis dalijosi Monia rodydamas man nuotraukas telefone. 

„Štai ji – ta, kuri manęs laukia. Šiandien atsiuntė nuotrauką“, – pasakojo Monia apie tamsiaplaukę trumpu baltu sijonu. 

„Ji nerimauja, bet žino, kodėl privalau būti čia“, – pridūrė. 

„Renkitės neperšaunamas liemenes, važiuosime“, – išgirdome praėjus kelioms valandoms. 

„Atrodau kaip idiotė su ta didžiule liemene“, – pagalvojau žvilgtelėjusi į save veidrodyje. Nors jis buvo toks purvinas, kad įžiūrėti ką nors buvo sunku, vis tiek akivaizdu, jog atrodau juokingai. 

Prieš išvykdami į „nulį“ turėjome stabtelėti paimti kariams vandens. Pakeliui sutikome kelis karius, traukiančius iš parduotuvės ir nešančius ledus. Po akimirkos porcija ledų buvo įduota ir man į rankas. 

Netrukus riedėjome tarp apdegusių laukų separatistų link: aš, mano kolega, ukrainietis fotografas, mus vežantis karys ir šokoladinių ledų porcija.  

Padažnėję keiksmai iš mūsų vairuotojo lūpų išdavė, kad ne viskas vyksta pagal planą. Pasiklydome. Mus turėjo vežti kitas karys, puikiai pažįstantis kelią link pozicijų, kurias nuspręsta mums aprodyti. Tačiau jis dėl kažkokių priežasčių negalėjo to padaryti. 

„Tik kartą važiavau pas juos, nepažįstu kelio“, – piktinosi mūsų vairuotojas. Kiekvieną jo žodį palydėjo keiksmų gausa. 

„Tikrai ne čia. Negali būti čia. Čia tie su***ti „separai“ mus mato kaip ant delno“, – nervingai žodžius bėrė ukrainietis, kai sukinėjomės atvirame lauke. 

Vėliau kolega prisipažino tą akimirką pasijutęs nejaukiai. Apsisukome ir važiavome atgal. 

„Pasiimsime tą idiotą ir tegu rodo kelią“, – pykčio neslėpė karys, įsidėjęs cigaretę į burną ir nervingai ieškodamas žiebtuvėlio. 

Žiebtuvėlio, atrodo, jis neturėjo. Dėl to susinervino dar labiau. Keiksmai netilo. Nedrąsiai ištiesiau jam žiebtuvėlį, kurį buvau įsimetusi į kišenę. 

„Prašau“, – ištariau tyliai. 

Atsisukęs į mane karys pažiūrėjo taip, lyg būčiau nusileidusi iš Mėnulio, bet tuoj pat pasiėmė žiebtuvėlį, prisidegė cigaretę ir mandagiai padėkojo. Šį kartą be keiksmų. 

„Nulyje“ mus pasitiko jaunas besišypsantis vyras, pravardžiuojamas Averu. Nuo pat karo veiksmų pradžios kovojantis Averas spėjo tapti ne tik būrio vadu, bet ir visų labai gerbiamu bendražygiu. 

Charizmatiškas, gerai nusiteikęs 31 metų karys palydėjo mus į blindažą ir paaiškino, kad galime nusiimti šalmus, nusivilkti neperšaunamas liemenes, – esą „separai“ dar miega, tad galime būti ramūs. Apsidžiaugiau ne tik dėl to, kad su tais apdarais atrodžiau kaip vienos padangų gamintojos pripučiamas žmogeliukas, bet ir dėl baisaus karščio. 

„Eime, parodysiu, iš kur į juos šaudome“, – pakvietė Averas. 

Iškastu grioviu paėjome keliasdešimt metrų, kol priėjome stebėjimo postą ir slėptuvėje pastatytą kulkosvaidį, kuris atrodė didesnis už mane. Pro optinį taikiklį galėjome pasižiūrėti į separatistų teritorijas. Išties, atrodo, priešas dar snaudžia. 

„Norėčiau aš bent vieną jų čia atsitempti ir pažiūrėti į akis tam, su kuo kovoju“, – ištarė stebėjimo poste buvęs karys. 

„O tu ką, per tiek metų nesužinojai, su kuo kariauji?“ – juokdamasis atsakė Averas. 

Grįžtant į blindažą vaikinas mums papasakojo, kad vakar netoli jo sprogo mina. 

„Štai ta vieta. Sėdėjau už kelių metrų, griovyje. Laimė, tik žemėmis užvertė. Jei būčiau bent metru arčiau sėdėjęs...“ – pritilo Averas. 

Blindaže prie mūsų prisėdo dar du jauni vaikinai – Banditas ir Italas. Pastarasis gyveno Italijoje, tačiau prasidėjus karo veiksmams susirinko daiktus ir grįžo į tėvynę. 

Kariai nusprendė mus pavaišinti kava, gaiviaisiais gėrimais ir sumuštiniais. Banditas puolė nešti iš lauko stalą,  nusėtą dulkėmis. 

„Patiesiu kokį maišelį ir bus gerai, ką?“ – tarėsi jis su Italu. 

„Tu dar laikraštį patiesk, asile. Nedaryk čia Sovietų Sąjungos“, – juoku pratrūko Italas. 

Averas per laiką, praleistą fronte, spėjo pabuvoti beveik visose karščiausiose vietose. 

„Kartą netyčia nuvažiavome tiesiai į separatistų pozicijas. Prie vairo sėdintį mano draugą nušovė tiesiu šūviu į galvą. Aš spėjau iššokti iš automobilio ir pasislėpiau už stulpo. Jie pasiūlė man išeiti, esą nieko nedarys. Jie gal manė, kad aš kvailys?! Šūktelėjau jiems, kad eitų „n***i“. 

Štai tada ir prasidėjo... Jie šaudė iš visko, šovinių skeveldros lėkė man tiesiai į ranką. Galiausiai nuo šūvių stulpas lūžo pusiau. Atsibudau kitą dieną ligoninėje“, – prisiminimais dalijosi Averas. 

Jį ir dalį būrio spėjo išgelbėti atskubėję ukrainiečių kariai. Nemažai karių tą dieną paaukojo gyvybę ne tik už savo šalį, bet ir už bendražygius. 

Karas mūsų pašnekovams tapo kasdienybe. Jie neplanuoja, ką veiks po mėnesio, metų. Juolab nesiryžta svajoti apie dieną, kai galės padėti į šalį ginklus. 

„Niekas nežino, kada tai pasibaigs“, – vienbalsiai sakė Averas, Banditas ir Italas. 

„Nulyje“ praleidome kelias valandas. Viskas atrodė siurrealu – nepamenu, kada pastarąjį kartą tiek juokiausi, ir nepamenu, kada jaučiau tokį gumulą gerklėje. Baimė buvo seniai išgaravusi, bet pykčio banga užliejo visa jėga. Norėjosi šaukti, kad visas šis karas yra neteisingas, bet apsikvailinti neturėjau jokio noro. 

Prieš atsisveikindamas Averas mums pasiūlė pernakvoti „nulyje“. Pasvarstę nutarėme atsisakyti, nes kitą dieną turėjome anksti grįžti į Mariupolį. 

Kitą dieną susirašiusi su juo sužinojau, kad naktį separatistai „surengė koncertą“ – laukai aplink įrengtas pozicijas degė taip, kad keturis žmones teko vežti į ligoninę dėl apsinuodijimo smalkėmis. 

Atsisveikindami su Averu, Banditu ir Italu stipriai apsikabinome ir sakėme dar sugrįšią. Į automobilį lipau jau be šalmo ir neperšaunamos liemenės, viską sukrovėme į priekabą. Baimės neliko nė kvapo. 

Neperšaunamos liemenės nusprendžiau nesivilkti ir vakare, kai važiavome jau į kitas pozicijas, visai arti upės, tapusios natūralia skiriamąja linija tarp Ukrainos pajėgų ir separatistų. Pastaruoju metu čia ramiau, padėtį stebi du kariai, pasikeisdami kas parą. 

Vieta tarp gyvenamųjų namų, ukrainiečiai įsikūrė apleistame pastate. Atrodo, kad iki karo kažkas čia tikrai „turėjo gerą laiką“. Sunku būtų nepastebėti ne tik vaismedžių, riešutmedžių, bet ir pievos nepluoštinių draudžiamų augalų. 

Nuskabęs šakelę 19-metis karys, pravarde Įsimylėjęs, ją ištiesė man. 

„Dovanoju“, – sakė juokdamasis. 

„Bijau, kad oro uoste su tuo nepraleistų“, – šypsodamasi atsakiau. 

Vaikinas į frontą išvyko vos tik sulaukęs 18-os. Norėjo anksčiau, bet niekas neleido. Sakė neįsivaizdavęs, kad galėtų pasielgti kitaip. 

 

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.