Ši liga vadinama pasidavimo sindromu, ji paveikia tik prieglobsčio prašytojų vaikus ir tik Švedijoje. Vaikai nustoja vaikščioti, kalbėti, nebeatsimerkia – atrodo, kad jie užsidaro savyje ir visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio.
Viena pasidavimo sindromu sergančių mergaičių yra devynmetė Sophie. Pastaruosius 20 mėnesių ji maitinama per vamzdelį, jai užmautos sauskelnės.
Sophie tėvai ją prižiūri, rengia ir šukuoja, tačiau mergaitės akys visą laiką užmerktos ir ji sėdi vežimėlyje. Mergaitė ir jos šeima yra prieglobsčio prašytojai iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Vaikai jaučia nerimą
„Jos kraujospūdis normalus, bet pulsas – greitas. Galbūt taip ji reaguoja į tai, kad šiandien ją aplankė daug žmonių“, – svarstė žmogaus teisių organizacijos „Doctors of the World“ savanorė gydytoja Elisabeth Hultcrantz.
E.Hultcrantz kasdien tikrina Sophie refleksus. Pasak gydytojos, mergaitės kūnas funkcionuoja normaliai.
Vis dėlto ji nejuda ir atrodo atsiribojusi nuo pasaulio.
Gydytojai nerimą kelia tai, kad Sophie net neatveria burnos.
Jei kiltų problemų dėl maitinimo vamzdeliu, devynmetė mergaitė galėtų užspringti ir mirti.
Kaip anksčiau šokti ir bėgioti mėgusi mergaitė virto nejudančiu vaiku?
„Kai buvau priversta Sophie tėvams aiškinti, kas nutiko, sakiau, jog pasaulis jų dukrai buvo toks žiaurus, kad ji sulindo į save ir atjungė smegenyse esančią dalį, susijusią su sąmoningu aplinkos suvokimu“, – sakė E.Hultcrantz.
Prieglobsčio prašytojų vaikais besirūpinantys sveikatos specialistai sutaria, kad mažamečius taip reaguoti privertė traumos.
Labiausiai pažeidžiami tie vaikai, kurie savo akimis matė smurtą, ypač prieš artimuosius.
Viską matė savo akimis
Devynmetės Sophie tėvai atskleidė, kad jų šeimą persekiojo mafiozai.
2015 metų rugsėjį šeimos automobilį sustabdė vyrai, apsirengę kaip policininkai.
„Mus ištempė į lauką. Sophie liko sėdėti automobilyje ir matė, kaip mane ir jos mamą smarkiai mušė“, – sakė mergaitės tėvas.
Jis teigė, kad mafiozai jo žmoną paleido – ji griebė dukrą ir pabėgo. Tačiau Sophie tėvas nespėjo pasprukti: „Jie mane nusitempė ir nepamenu, kas nutiko.“
Sophie motina dukrą nusivedė į šeimos draugų namus, mergaitė buvo labai sukėsta. Ji spardė sieną, verkė ir šaukė: „Suraskite mano tėtį!“
Po trijų dienų Sophie tėvas susisiekė su artimaisiais, nuo to laiko šeima tris mėnesius slapstėsi skirtingų draugų namuose, o tada pabėgo į Švediją. Vos atvykus į šalį juos daugybę valandų kamantinėjo Švedijos policininkai, o Sophie būklė vis blogėjo.
„Po poros dienų pastebėjau, kad ji su savo sesute nebežaidžia tiek, kiek anksčiau“, – tvirtino Sophie motina. Ateinantį mėnesį ji turėtų pagimdyti trečią mergaitę.
Įžiebė rimtas kalbas
Pasidavimo sindromas Švedijoje pirmą kartą užfiksuotas praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, o 2003–2005 metais nustatyta 400 šios ligos atvejų.
Švedijoje daugėjant prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių ir imigrantų, įsiplieskė diskusijos, apatiškų vaikų klausimas tapo milžinišku politiniu galvosūkiu.
Sklido gandai, esą kai kurie vaikai apsimesdavo ligotais, o kai kurie tėvai tariamai nuodijo savo atžalas, kad užsitikrintų sau prieglobstį.
Tiesa, pastaruoju metu pasidavimo sindromu sergančių vaikų Švedijoje mažėja. Anot Švedijos nacionalinės sveikatos valdybos, 2015–2016 metais nustatyti 169 atvejai.
Išaiškėjo, jog tam tikros kilmės vaikai yra itin paveikiami ir labiausiai linkę susirgti. Pažeidžiamiausi yra mažamečiai iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių, Balkanų, romų ir jazidų vaikai. Sindromas paveikia labai mažai azijiečių ir visai nepaveikia afrikiečių.
Bet vienas dėsningumas neaiškus – priešingai nei Sophie, dauguma pasidavimo sindromu susirgusių vaikų Švedijoje jau gyveno daugybę metų, laisvai kalbėjo švediškai ir buvo pripratę prie naujo gyvenimo.
Bando išaiškinti tiesą
Panašių į pasidavimo sindromą sutrikimų pastebėta ir anksčiau, bet kitokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklose kaliniai turėjo panašių sutrikimų.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje tarp vaikų plito panaši liga, bet atvejų nebuvo daug ir sunegalavę mažamečiai nebuvo prieglobsčio prašytojai.
„Tokių, kokie aptikti Švedijoje, neradome niekur, – tikino Stokholme esančios Astrid Lindgren vaikų ligoninės pediatras Karlas Sallinas. – Labiausiai įtikinamas paaiškinimas: egzistuoja kažkokie sociokultūriniai veiksniai, kurie būtini, kad išsivystytų šis sindromas.“
Pasak pediatro K.Sallino, tarpusavyje galbūt sąveikauja daugybė dalykų. Su sindromu gali būti susiję tai, kaip vaikams reaguoti į traumas leidžia jų artimieji ir su prieglobsčio prašytojais dirbantys švedai.
„Analizuojant pirmą pasidavimo sindromo atvejį 1998 metais Švedijos šiaurėje paaiškėjo vienas dalykas – vos pranešta apie šį atvejį, toje pačioje vietovėje atsirado kitų sergančiųjų.
Be to, pranešta apie brolius ir seses, kurie tarytum užsikrečia vieni nuo kitų. Tiesa, ar sindromas užkrečiamas, dar mažai tyrinėta“, – tvirtino K.Sallinas.
Anot jo, niekas nuosekliai netyrė, kas nutinka sindromo ištiktiems vaikams, nėra žinoma, ar jie liko gyvi, ar pasveiko.
Daro viską, ką gali
Devynmetės Sophie tėvai negali patikėti nuo, kas nutiko. Jų dukros būklė pastaruosius 20 mėnesių negerėja. Artimieji bando užtikrinti mergaitės sveikatą: masažuoja jai raumenis, rodo filmukus, leidžia muziką, maitina, keičia sauskelnes, vežimėliu išveža į lauką.
„Tokiais atvejais būtina paversti savo širdį akmeniu, – perspėjo Sophie pediatras Larsas Dagsonas. – Aš galiu tik palaikyti jos gyvybę.“
L.Dagsonas, kaip ir daugelis kitų gydytojų, įsitikinęs, kad vaikai pasveiks, jei pasijus saugiai, pavyzdžiui, gaus leidimą visam laikui gyventi Švedijoje.
„Vaikas turi pajusti, kad yra vilties, kad yra dėl ko gyventi.
Tai vienintelis būdas paaiškinti, kodėl vaikų būklė pagerėja tose šeimose, kurioms oficialiai suteikiamas prieglobstis“, – sakė L.Dagsonas.
Iki šiol Švedijoje leista pasilikti šeimoms su sergančiais vaikais, tačiau per pastaruosius 3 metus į šią valstybę atvyko 300 tūkst. migrantų, todėl situacija pasikeitė. Pernai įsigaliojo laikinas įstatymas, ribojantis laiką, kurį šalyje gali praleisti prieglobsčio prašytojai.
Nauji gydymo metodai
Tiesa, Pietų Švedijoje esančiame Skaros mieste aptikta įrodymų, kad pasidavimo sindromą galima išgydyti ne vien suteikus leidimą gyventi Švedijoje.
„Manome, kad liga susijusi tik su buvusia trauma, o ne šalimi, kuri suteikė prieglobstį“, – sakė vaikų namų „Solsidan“ socialinė darbuotoja Annica Carlshamre.
„Solsidan“ darbuotojai pabrėžia, kad vaikai su pasauliu ryšio netenka, nes mato, kaip grasinama jų tėvams arba smurtaujama. Esmė – ne smurtas, o artimas ryšys su auka.
„Vaikas supranta: „Mano motina negali manimi pasirūpinti.“ Vaikas visiškai priklausomas nuo tėvų, tačiau netenka vilties, nes nebėra, kas jam padėtų.
Trumpam atskyrus vaikus nuo tėvų jau po kelių dienų matyti pokyčių.
Žinoma, pranešame šeimai apie pažangą“, – aiškino A.Carlshamre ir pridūrė, kad draudžiama kalbėti apie migraciją girdint pasidavimo sindromu sergantiems vaikams.
A.Carlshamre aiškino, jog į aplinką nereaguojantys vaikai verčiami aktyviai dalyvauti gyvenime. Darbuotojai laikydami jų rankas piešia kreidelėmis, judina jų kūnus pagal muzikos taktą, nešasi juos į virtuvę, kad jie užuostų ruošiamo maisto kvapą, į burną įpila lašelį kokakolos.
„Darome prielaidą, kad jie vis dar nori gyventi. Visi jų gebėjimai egzistuoja, bet jie pamiršo, kaip jais naudotis.
Gydymas užtrunka“, – pabrėžė A.Carlshamre.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų lapkričio 7 dieną.
