Rusijos sostinės centre, Bersenevo krantinėje, stovintis daugiabutis iš pažiūros neprimena ypatingos istorinės vertybės.
Tačiau po bolševikų revoliucijos, kurios 100-osios metinės buvo minimos šią savaitę, naujosios santvarkos elitui statytas daugiabutis buvo prabangos simbolis.
O praėjus mažiau nei dviem dešimtmečiams jis tapo pastatu, kuriame su didžiausiu įkarščiu šienavo Josifo Stalino teroro šmėkla.
Apie pastatą parašyta ne viena knyga. Po 1976 m. išleistos apysakos jam prigijo ir „Namo pakrantėje“ pavadinimas.
Šią vasarą išeivio ir istoriko Igorio Slezkino išleistas 1200 puslapių epas „Vyriausybės namai“ („The House of Government“) pasakoja apie pirmuosius ir kone dramatiškiausius šio namo gyventojų dešimtmečius.
Devintąją dešimtį skaičiuojančių Vyriausybės namų istorija – ne ką mažiau marga negu pačios Rusijos.
Šią savaitę Maskvoje 100-osios bolševikų revoliucijos metinės paminėtos gana tyliai. Bet 1917-ųjų rudenį pradėtas kurti komunizmas smarkiai pakeitė Rusiją.
70 metų gyvavusios Sovietų Sąjungos istorijos pėdsakai matomi ir Maskvoje.
Statytas bolševikų vadams
Iš karto po to, kai valdžią perėmė komunistai, šalies sostinė buvo paversta statybų aikštele: mieste greitai ėmė kilti gamyklos, darbininkų bendrabučiai.
Trečiojo dešimtmečio viduryje po miestu išsirangė metro, dėl marmuru ir sietynais puoštų stočių privertęs nustebti į Maskvą plūstančius žmones.
Greitai namų prireikė ir komunizmo statytojams. Po revoliucijos aukščiausi Komunistų partijos vadovai glaudėsi prabangiausiuose sostinės viešbučiuose „Nacional“ ir „Metropolis“, stačiatikių seminarijoje ir Kremliuje.
Nors gyvenimo sąlygos neliūdino, ten įtakingi politikai glaudėsi tik laikinai. Tad 1928-aisiais buvo pradėtos Boriso Jofano suprojektuoto milžiniško daugiabučio statybos.
1931-ųjų pavasarį baigtame Vyriausybės namais pavadintame pastate buvo kavinė, galinti aptarnauti visus namo gyventojus, 1300 vietų teatras, biblioteka, aibė salių, skirtų įvairiai veiklai, – nuo biliardo iki simfoninio orkestro repeticijų, teniso aikštynai, krepšinio aikštelė ir dvi sporto salės su persirengimo kambariais.
Namo gyventojai taip pat galėjo naudotis nuosavu banku, skalbykla, telegrafu, paštu, vaikų darželiu, poliklinika, kirpykla, parduotuvėmis, 1,5 tūkst. vietų kino teatru su kavine, skaitykla ir koncertų sale. Ne veltui Vyriausybės namai buvo praminti atskiru miestu mieste.
Prabangaus pastato butai buvo išdalyti svarbiausioms tuometėms asmenybėms. Žiemos rūmų šturmui vadovavęs Nikolajus Podvoiskis įsikėlė į 280 butą. Vladimiro Lenino kūną balzamavęs ir prižiūrėjęs chemikas Borisas Zbarskis – į 28-ąjį.
Butą gavo ir tuometis partijos Maskvos komiteto pirmininkas Nikita Chruščiovas, o B.Jofanas su šeima įsikėlė į mansardą.
Šienavo teroro šmėkla
Nors komunizmo kūrėjų namas turėjo leisti jiems vesti tautą į lygybę ir socialistinį rytojų, pačių Vyriausybės namų gyventojų kasdienybė tapo įtartinai buržuazinė.
Jų drabužius skalbė ir lygino, maistą gamino ir kitaip rūpinosi daug personalo – keturiems gyventojams kliuvo po vieną darbuotoją. Todėl turbūt nestebina tai, jog 1935 metais Komunistų partijos centrinio komiteto ataskaita parodė, kad Vyriausybės namų išlaikymas numatytą normą viršijo 670 proc.
Nuolatinis kovos poreikis pagimdė naujus priešus, o valdžioje išsikerojo nepasitikėjimas: Sovietų Sąjungoje prasidėjo valymai.
1937–1938 metais J.Stalino teroras pirmiausia palietė tuos, kurie daugiausia padarė, kad sukurtų vėliau juos suėsiančią sistemą.
Vyriausybės namai tapo dingimų, areštų ir mirties lizdu.
NKVD sudarytuose sąrašuose atsidūrusių žmonių agentai juodais automobiliais atvažiuodavo vidury nakties.
O kartais, kaip pasakojama, smogikai į butus įsliuogdavo per visą namą išraizgyta šiukšlių išmetimo sistema. Taip jiems netgi nereikėdavo belstis, o po 5 minutes trukusio „teismo“ auka būdavo išvedama įkalinti arba nužudyti.
„Daugumos Vyriausybės namų gyventojų laukė mirties bausmė“, – rašė I.Slezkinas.
Pradėję nuo butų šeimininkų agentai greitai perėjo prie jų auklių, apsaugos darbuotojų, namų tvarkytojų ir laiptinės šlavėjų.
Liaudies priešai čia radosi taip greitai, kad kartais suimtųjų butais apsidžiaugę naujokai patys po kelių mėnesių vidury nakties būdavo ištempiami lauk.
Iš viso per valymą buvo suimta arba iškeldinta 800 pastato gyventojų – apie 30 proc. Iš jų 340 buvo sušaudyti.
O paskutinėmis J.Stalino teroro aukomis tapo patys suėmimams vadovavę NKVD agentai.
Bet gyventojų vėl laukė neramumai. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o artėjant 1941 m. vokiečių frontui Vyriausybės namai buvo evakuoti, žmonės išbarstyti po visą Sovietų Sąjungą.
Vešėjo laukinis kapitalizmas
Kaip rašo I.Slezkinas, po karo išskirtinė namo dvasia dingo.
Mieste dygo nauji „elitiniai“ daugiabučiai, tad Vyriausybės namai prarado savo išskirtinį statusą.
Čia ėmė keltis nauji žmonės. Bet po J.Stalino kulto atsisakymo, kurį pradėjo N.Chruščiovas, pats buvęs Vyriausybės namų gyventoju, partijos nariai vis dar sudarė didelę gyventojų dalį. Tiesa, tai nebuvo patys aukščiausi pareigūnai.
Po ilgo sąstingio namą pokyčiai užgriuvo subyrėjus Sovietų Sąjungai, 1991-aisiais. Vyriausybės namai, kaip ir visa Rusija, išgyveno sumaišties, neteisėto verslo ir galimybių kupiną laikotarpį.
Pensininkai išsikraustė, o jų butus perėmė naujieji šalies turtuoliai. Gangsteriai iš visos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos suvažiavo pirkti prestižinio namo butų. Kai kuriuose butuose įsikūrė nelegalūs kazino, kituose tarsi silkės statinėje susispaudė į Maskvą darbo ieškoti atvykę imigrantai.
Regis, ryškiausiu šios eros simboliu tapo ant namo stogo užkeltas milžiniškas automobilio „Mercedes-Benz“ ženklas.
Apskritimas su trišakiu ten atsirado po slapto sandorio, kuris nebuvo nei aptartas, nei apskritai pristatytas namo gyventojams.
Užtat savivaldybės įmonės, kuri rūpinosi namo priežiūra, kasą kiekvieną mėnesį papildydavo milijono rublių įnašas.
O kai po dešimtmečio „Mercedes-Benz“ reklama pagaliau buvo nukelta, ši valstybinė kompanija ėmė grasinti bankrotu, nes greitai gauti pinigai taip pat greitai jau buvo dingę.
Tiesiasi valdžios čiuptuvai
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį geriausiai įkūnijo name įsivyravusi anarchija ir nevaldomas pelno vaikymasis be jokių taisyklių, o naujasis tūkstantmetis pasižymėjo vis griežčiau gniaužiamu valstybės kumščiu.
Vladimirui Putinui laimėjus Rusijos prezidento rinkimus 2000 m. valdžiai buvo pajungta ir Stačiatikių bažnyčia. O 2012 metais šių jėgų sąjunga atsiskleidė absurdiškoje byloje, kurioje susidūrė Vyriausybės namų gyventojai.
Patriarchui Kirilui priklausančiame bute gyvenusi moteris padavė į teismą savo kaimyną žymų chirurgą Jurijų Ševčenką.
Už žalą, kurią padarė iš gydytojo buto sklindančios remonto dulkės, Stačiatikių bažnyčios vadovas reikalavo 20 mln. rublių (420 tūkst. eurų tuomečiu kursu).
Patriarchas Kirilas, tuo metu apniktas kaltinimų korupcija dėl retušuotose nuotraukose negrabiai slepiamo prabangaus rankinio laikrodžio, teisinosi, kad butą jam padovanojo buvęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, o patalpų jam reikia didžiulei senovinių knygų kolekcijai.
Rusai juokėsi, kad patriarchas elgiasi taip, lyg jo butą baigtų užpustyti smėlis, – užuot pasisamdęs šlavėją, puolė tiesiai į teismą.
Bet įtakingi draugai dvasininko nenuvylė. Maskvos teismo sprendimu J.Ševčenka liko kaltas dėl paskleistų dulkių, o kad surinktų reikiamą sumą, buvo priverstas parduoti butą ir išsikraustyti iš pastato.
Akivaizdu, kad dabar Vyriausybės namai vėl pateisina savo vardą, – prabangiausiuose butuose vietos liko tiktai Kremliaus draugams. („The New Yorker“, LR)
Paminklas namo istorijai – apysaka
Kone labiausiai paslaptingąjį namą išgarsino buvęs jo gyventojas Jurijus Trifonovas, 1976-aisiais išleidęs apysaką „Namas krantinėje“, kurią parėmė savo vaikystės prisiminimais.
Kai J.Trifonovo šeima atsikraustė į, jo žodžiais, „didžiulį pilką daugiabutį su tūkstančiu langų, primenantį ištisą miestą“, jam tebuvo šešeri. Rašytojo tėvas, Liaudies komisarų tarybos darbuotojas, kaip liaudies priešas buvo suimtas 1937-aisiais, kai J.Trifonovui buvo 11 metų. Kitą balandį NKVD agentai atėjo ir jo motinos. Butą jai teko palikti tik avint plonus medžiaginius batelius ir vilkint švarkelį. Taip apsirengusi ji ištvėrė pirmą žiemą Kazachstano stepių gulage.
J.Trifonovo knyga, pasakojanti apie berniuko vaikystę žymiajame name, taip išpopuliarėjo Sovietų Sąjungoje, kad nuo jos išleidimo Serafimovičiaus gatvės 2-uoju numeriu pažymėtas namas tapo žinomas kaip Namas krantinėje. Bet išgarsėjusiam rašytojui namas liko vaikystės košmarų vieta. Net ir tada, kai jo žmona džiaugsmingai priėmė valdžios pasiūlymą nemokamai apsigyventi keturių miegamųjų bute su vaizdu į Maskvos upę, J.Trifonovas pareiškė po tėvų arešto už jokius pinigus į pastatą negrįšiantis.
Po J.Trifonovo mirties 1981 metais jo gyvenimą ir darbus įamžino jo žmona. 78-erių Olga Trifonova dabar vadovauja Namo pakrantėje muziejui, kuris įsikūręs viename bute. Muziejuje saugomi originalūs namo architekto B.Jofano sukurti mediniai baldai, o prie durų stovi pingvino iškamša. Jį į Maskvą iš Antarktidos gyvą parsigabeno Vyriausybės namuose porą dešimtmečių gyvenęs tyrinėtojas Ilja Mazurukas. Legendos byloja, kad gyvūną vakarais keliautojas išvesdavo pasivaikščioti krantine.
