Separatistų nelaisvėje buvęs ukrainietis: „Neabejojome, kad mus sušaudys“

Šią savaitę į namus grįžo 20 ukrainiečių, laikytų separatistų nelaisvėje Rytų Ukrainoje. Anksčiau šį pragarą ištvėręs Ihoris Michailišinas sakė, kad karas – narkotikas, nepaleidžiantis netgi parvykus namo.

2014 m. į Rytų Ukrainą kariauti išvykęs I.Michailišinas turėjo teisininko išsilavinimą, tačiau fronte jam teko tapti granatsvaidininku, išmokti naudotis ginklu.
2014 m. į Rytų Ukrainą kariauti išvykęs I.Michailišinas turėjo teisininko išsilavinimą, tačiau fronte jam teko tapti granatsvaidininku, išmokti naudotis ginklu.
2014 m. į Rytų Ukrainą kariauti išvykęs I.Michailišinas turėjo teisininko išsilavinimą, tačiau fronte jam teko tapti granatsvaidininku, išmokti naudotis ginklu.
2014 m. į Rytų Ukrainą kariauti išvykęs I.Michailišinas turėjo teisininko išsilavinimą, tačiau fronte jam teko tapti granatsvaidininku, išmokti naudotis ginklu.
Daugiau nuotraukų (2)

(„Lietuvos rytas“)

Feb 14, 2018, 8:53 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 8:52 AM

Ukrainietis I.Michailišinas į įvykių Ukrainoje virtinę pateko dar jų pradžioje. 2013 metų lapkritį jis pirmą kartą apsilankė Maidane.

Kaip pats teigė, jam buvo įdomu, kokie žmonės ten susirinko, kokie jų tikslai ir vertybės.

Netrukus į Maidaną jis atvykdavo vis dažniau – emocijos greitai jį pagavo. Atėjus 2014 m. pavasariui I.Michailišinas Maidane leido ir dienas, ir naktis.

Tiesa, tuo metu jis nė nenumanė, kad jau po metų jam teks savo kailiu patirti, ką reiškia karas ir nelaisvė.

„Tuo metu aš buvau jaunas romantikas. Norėjau būti visuomenės pasipriešinimo dalimi.

Stebėdamas tai, kas tuo metu vyko Ukrainoje, žinojau, kad mano vieta ten“, – pasakojo Ihoris, vėliau gavęs Pianisto vardą, mat Maidane grodavo ten atvežtu pianinu.

I.Michailišinas 2014 metų pavasarį jau suvokė, kad kova už savo šalį dar tik prieš akis. Rusijai okupavus Krymą, prasidėjus susirėmimams Rytų Ukrainoje esančiame Donbase, jis davė sau pažadą palaukti prezidento rinkimų birželį.

„Tuomet dar gyvenau Maidane, palapinėje su kitais žmonėmis. Vienas po kito jie patraukė į Donbasą, nes suvokė, jog tai neišvengiama. Laikas spaudė, reikėjo priimti sprendimą. Susirinkome su draugais ir drauge nuėjome į batalioną“, – prisiminė 27 metų Pianistas.

– Vykdamas į Donbasą suvokei, kas ten laukia ir ką teks daryti? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“.

– Tiesą sakant, man buvo nesvarbu, kaip viskas atrodo. Svarbiausia, kad buvau ten ir pasirinkau daryti tai, kas yra teisinga. Jaučiau tai. Daugelis jautė, todėl nebuvo baisu.

Su rusų kariais susidūrėme vasaros pabaigoje. Pasakysiu, kad priešas nėra toks baisus, kaip jį bandoma piešti.

Kariauti mokėsi fronte

– Karas Ukrainoje iki šiol oficialiai vadinamas antiteroristine operacija. Iš pradžių ne vienas karys manė, kad ji greitai baigsis. Kada suvokei, kad tai užtruks?

– Kad tai tikras karas, supratau greitai, per pirmuosius susirėmimus. Kita vertus, mums nuo pat pradžių buvo pasakyta neturėti iliuzijų, kad tai antiteroristinė operacija. Buvo akivaizdu, kad tai karas.

Mūsų vadas mus perspėjo: daugelis namo gali negrįžti, galbūt žūsime visi. Todėl buvo paraginti eiti tie, kurie tam yra pasiruošę. Neatsitraukė nė vienas.

Iš pradžių susidurdavome tik su separatistais, o 2014 m. rugpjūtį teko susiremti su rusų kariais, patirti jų spaudimą, apšaudymus. Neišsigandome, kovojome iš paskutinių jėgų.

Tuo metu karas buvo panašus į čigonų taborą. Kasdien vykdavome vis į kitą vietą. Sėdėti vienose pozicijose reiškė neišvengiamą mirtį. Labai dažnai vykdavo masiniai susirėmimai, vienos fronto linijos, kaip dabar, nebuvo.

– Prieš karą buvai teisininkas, o ten staiga tapai granatsvaidininku. Kaip pripratai prie to, ką teko daryti?

– Granatsvaidininku tapau, nes taip susiklostė aplinkybės, tačiau tikrai nesigailiu. Man buvo įdomu. Naudotis granatsvaidžiu mokėmės vietoje. Internete radome naudojimo instrukciją, patys išmokome šaudyti.

Tuo metu Ukraina, galima sakyti, neturėjo kariuomenės, todėl viskas taip ir atrodė.

Trūko ne tiktai profesionalų, žmonių, dalyvavusių kariniuose veiksmuose.

Nesakau, kad niekada nebuvo baisu. Atvirkščiai, prisimenu vieną pirmųjų apšaudymų.

Važiavome stovėdami prie granatsvaidžio ant šarvuoto automobilio. Pasipylė šūviai iš visokio kalibro ginklų.

Pamatėme, jog visi nubėgo slėptis. Puolėme ir mes, bet vadas nurodė mums atsišaudyti. Aplinkui švilpiant kulkoms teko sugrįžti į savo vietas.

Kare labai svarbu turėti šalia žmogų, kuris reikalui esant galėtų tau įspirti į užpakalį, – tada susiimi ir eini kovoti.

Manė, kad sušaudys

– Esivienas iš tų, kurie išgyveno „Ilovaisko katilą“. Tiesa, po to atsidūrei separatistų nelaisvėje.

– Ilovaiske buvome vienuolika dienų. Kiekviena jų man prilygo metams. Daugelis mūsų prisimena kiekvieną tų įvykių akimirką, valandą.

Kiekvieną dieną šturmas vykdavo po 8–10 kartų. Puldavo tai jie, tai mes. Kasdien žūdavo daugybė karių. Viskas išėjo už suvokimo ribų – puolimai, netektys, emocijos.

Beveik nemiegodavome, nes tai daryti paprasčiausiai buvo baisu. Puolimas galėjo prasidėti tau užmigus, ir tada išeitys dvi: arba atsidursi nelaisvėje, arba būsi nužudytas.

Tiesa, galiausiai vis tiek atsidūriau nelaisvėje. Neturėjome iš ko rinktis. Vyko intensyvi kova, turėjome daug sužeistųjų, žuvusiųjų. Naktį kai kurie žmonės mėgino išeiti, bet mano porininkas ir vadas buvo sužeisti, pagalvojau, kad negaliu palikti jų čia gulinčių ir bandyti trauktis.

Kaip vėliau būčiau pažvelgęs jiems į akis, jeigu jie būtų likę gyvi? Vėliau pasirinkimo jau nebuvo, teko pasiduoti.

– Prieš pasiduodamas paskambinai motinai. Kokios mintys tuo metu sukosi galvoje?

– Nenorėjau meluoti, pasakiau, kaip yra. O kam slėpti tiesą?

Be abejo, galėjau teikti jiems daug vilčių. Bet nežinojau, kaip bus. Tik pasakiau, kokia padėtis dabar.

Patys dėl savęs per daug nebijojome. Vaikinai sakė: „Nužudys – tai nužudys.“

Mus atvežė į Donecką, suvarė į rūsį. Dvi dienas praleidome be maisto. Svarstėme, kad jeigu ilgiau negausime maisto, vadinasi, mus sušaudys. Tada mums atnešė valgyti, ir supratome, kad gyvensime.

Sunkiausia buvo psichologiškai viską ištverti. Jie stengėsi mus įtikinti, kad esame niekam nereikalingi, kad mus visi pamiršo.

Kad nebijotume mirties, juokaudavome apie ją.

Paprastam žmogui tai sunku suprasti, bet tie, kurie buvo kare, žino, kad kuo arčiau prisileidi mintis apie mirtį, tuo mažiau imi jos bijoti.

Padėdavo ir žmonės

– Nelaisvėje praleidai 120 dienų. Tikėjaisi pagaliau sugrįžti namo?

– Iš Donecko mus pervežė atgal į Ilovaiską, turėjome atstatyti miestą. Ten buvo lengviau nei rūsyje, galėjome kvėpuoti grynu oru, matėme saulę. Galėjome kalbėtis su žmonėmis, net paskambinti namo.

Galėjome vaikščioti po Ilovaiską, o ten dalis žmonių palaikė Ukrainą, todėl paslapčiomis duodavo mums telefoną.

Nelaisvėje iš mūsų nesityčiodavo, tik sumušdavo. Bandė mus palaužti.

Pamatę, kad vienas mūsų karys turi tatuiruotę su Ukrainos simbolika, liepė jam 2 dienas iš eilės daryti tūkstančius pritūpimų. Jam vos nesustojo širdis.

Mūsų nedaužė per veidą, kaip įprasta, nes liepdavo kalbėti prieš kamerą.

Be to, ateidavo ir rusų žurnalistai. Jie nenorėjo rodyti mūsų sudaužytų.

Nenorėjau, kad jie sužinotų, jog skambinu pianinu, kitaip galbūt būtų sulaužę man pirštus.

Tikėjau, kad grįšiu namo. Keitimasis belaisviais kartais įvykdavo, kartais būdavo atšaukiamas paskutinę akimirką. Mane buvo bandoma iškeisti 4 kartus, bet nesėkmingai. Žinojome, kad vieną dieną mus paleis, tik nežinojome – kada.

Tiesa, kai mus išleido, namo nevažiavau. Kaip ir daugelis kitų, sugrįžau kariauti. Norėjome šturmuoti Donecką, bet mums nebuvo leista.

Grįžus viskas kitaip

Į karą Ihoris išėjo su 18-mečiu broliu. Tiesa, pateko jie į skirtingus batalionus, tad neretai jaudinosi dėl jaunėlio. Juolab kad pastarasis dalyvavo mūšiuose už Donecko oro uostą. Namo Ihorio brolis grįžo praėjusių metų vasarą.

„Kaip į tai reagavo šeima? Pasakiau, kad vyksiu kariauti praėjus mėnesiui nuo treniruočių pradžios, kai jau negalėjau trauktis atgal.

Galbūt jei tuo metu būčiau buvęs tėvų namuose, būtų buvę daug ašarų ir pykčio, bet buvau už kelių šimtų kilometrų. Tėvai nenorėjo pyktis, todėl ramiai pasikalbėjome“, – prisiminė vaikinas.

Sugrįžęs namo 2016 m. pavasarį jis teigė pasijutęs taip, tarsi buvo išvykęs 20 metų.

Viskas atrodė keista ir nesuprantama. Buvo sunku susikalbėti su žmonėmis, atrodė, kad niekas nesupranta.

„Karas yra narkotikas, kai kurių jis nepaleidžia iki gyvenimo pabaigos“, – tvirtino I.Michailišinas.

Vaikinas nepanoro sugrįžti prie teisininko specialybės, įstojo į universitetą studijuoti muzikos.

„Aš turėjau viską pakeisti, nes taip lengviau“, – pasakojo I.Michailišinas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.