Daug Itono auklėtinių dirba Jungtinės Karalystės Parlamente.
Koledžas išugdė 19 šalies premjerų, dabartinį Kenterberio arkivyskupą bei antrąjį, penktąjį, 19-ąjį, 22-ąjį, 24-ąjį ir 25-ąjį įpėdinius eilėje į Jungtinės Karalystės sostą.
Prestižinės mokyklos abiturientai laimi Nobelio premijas, olimpinius aukso medalius, „Oskarus“, vadovauja laikraščiams, fondams ir teismams.
Tačiau daugybę metų tik elito vaikus priėmusi įstaiga pamažu keičiasi.
Antai šiais metais teisę mokytis Itono koledže ir stipendiją iškovojo vienoje skurdžiausių Jungtinės Karalystės vietų gyvenantis vaikas.
O stipendijos jam tikrai prireiks. Vienas trimestras Itone kainuoja iki 12,9 tūkst. svarų sterlingų (14,7 tūkst. eurų), tad mokslo metai atsieina trigubai brangiau.
Beje, Itonas tėra 6-ta Jungtinės Karalystės mokykla-internatas pagal didžiausią mokslo kainą.
Bet koledžas garsėja ne dėl savo kainos, o dėl keistų taisyklių, šimtmečius skaičiuojančių tradicijų ir kreivų žvilgsnių, nukreiptų į prestižinės mokyklos alumnus.
„Itono koledžo auklėtinių sutikdavau visur, kur eidavau. Nesupratau, kodėl jiems taip puikiai sekasi politika ir megzti ryšius.
Matyt, Itono žavesys yra žaidimas su veidrodžiu – jame nebuvę yra ištroškę Itono šlovės, o jo auklėtiniai mielai ja dalijasi“, – pasakojo apie savo mokyklą knygą parašęs Nickas Fraseris.
Sėkminga ateitis užtikrinta
Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, rašytojai George’as Orwellas ir Ianas Flemingas (taip pat ir jo sukurtas agentas Džeimsas Bondas) 30 km nuo Londono įsikūrusią mokyklą paauglystėje galėjo vadinti savo namais.
Mat apie 1,3 tūkst. Itone besimokančių 13–18 metų berniukų čia ir gyvena. Jie apsistoję įvairiuose pastatuose mokyklos teritorijoje, o kiekvienam koledžo skyriui, gyvenančiam atskirame name, tenka maždaug po 50 jaunuolių.
Tik maždaug 70 mokinių yra priimti su ypatinga Karaliaus stipendija, taip pavadinta Itono koledžą įkūrusio Henriko VI garbei. Jis ir atidarė mokyklą norėdamas išugdyti 70 neturtingų vaikų.
Šie mokiniai gyvena atskirame pastate, jiems gali būti padengiama iki 90 procentų studijų kainos, o prie savo vardo mokykloje jie gali parašyti sutrumpinimą KS („King’s Scholar“ – karaliaus mokinys).
Visi kiti moksleiviai, dalyvavę įprastoje atrankoje į Itoną, vadinami miestiečiais („Oppidans“), gyvena likusiuose namuose. Ypatingais akademiniais gabumais pasižymintis „miestietis“ taip pat gali gauti stipendiją ir prie savo vardo rašyti raides OS („Oppidan Scholar“).
Tiesa, paramos prestižinėje mokykloje sulaukia kur kas daugiau mokinių.
Keliems šimtams jų astronominė mokslų kaina yra kompensuojama iš dalies, o kelios dešimtys išvis studijuoja nemokamai.
Bet nauda, kurią ten gauna gerai besimokantys vaikai – o jų čia tikrai nemažai, – yra milžiniška. Beveik visi Itono absolventai įstoja į universitetą, o tai Jungtinėje Karalystėje nėra taip dažna kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Apie trečdalį abiturientų laukiama Oksforde ir Kembridže. Be to, nemažai mokslus tęsia prestižinėje Sandhersto karo mokykloje, kurioje studijavo ir Itone mokęsis princas Harry.
Kartais į geriausius Jungtinės Karalystės universitetus Itono absolventai traukia taip užtikrintai, kad į tai dėmesį atkreipia net politikai – tikriausiai nepriklausantys mokyklos alumnų būriui.
Pernai buvęs švietimo ministras Davidas Lammy skundėsi, jog Oksbridžas – taip kartu vadinami Oksfordo ir Kembridžo universitetai – Itono abiturientams pateikė daugiau pasiūlymų studijuoti nei visiems Jungtinės Karalystės vaikams, kurie mokyklose dėl nepritekliaus valgo nemokamai.
Uniforma keitėsi mažai
Itone daug amžių gajos ir keistos tradicijos.
„Iš esmės tai labai konservatyvi institucija, turinti daug taisyklių, – svarstė 2007-ųjų laidos Itono auklėtinis, nenorintis atskleisti savo pavardės ir sąsajų su mokykla. – Mums mokykla suteikė tiek daug galimybių, kad kvaila galvoti tiktai apie tai, kaip vasaros karštyje buvo sunku dėvėti apsiaustą.“
Itono auklėtinių uniforma mažai pasikeitė nuo XIX amžiaus, kai buvo įvesta. Balti marškiniai ir baltas kaklaraištis, juoda liemenė, dryžuotos kelnės ir juodas frakas atrodo rimtai, tačiau šiek tiek varžo judesius.
Bet daugiau nei prieš šimtą metų tokia apranga buvo tokia madinga, kad panašiai rengėsi net apie Itoną niekada negirdėję vaikinai.
Laikui bėgant atsisakyta katiliukų ir trumpų švarkelių, kuriuos turėjo nešioti jaunesni berniukai.
Kadangi taisyklės fraką leido persivilkti tik pasiekus 162 centimetrų ūgį, kai kurie net ir baigdami mokyklą neturėjo teisės į vyresniųjų klasių uniformą. Vėliau šio dalijimo buvo atsisakyta.
Nelygybės mokykloje vis mažiau, bet anksčiau vyresni moksleiviai galėjo išsirinkti jaunėlį ir paversti jį kone vergu – versti atlikti už jį įvairius darbus.
Tačiau mokykloje niekam nėra lengva. Berniukų kiekvieną savaitę laukia žinių tikrinimas, o kiekvieną trimestrą – egzaminai.
Rezultatai vieši, o menkiausias slystelėjimas reiškia iškvietimą pas direktorių.
Už klasės ribų irgi yra kur pasireikšti – Itonas turi teatrą, vaikai taip pat gali užsiimti irklavimu, futbolu, regbiu, kriketu.
Čia net yra skalikų, su kuriais porą kartų per metus galima vykti į medžioklę.
Įdomiau žaisti nei stebėti
Viena išskirtinių Itono sporto tradicijų – sienos žaidimas, pirmąkart užfiksuotas 1766 metais.
Žaidimas, šiek tiek primenantis regbį, yra žaidžiamas penkių kv. metrų ploto pievoje šalia 1717 m. pastatytos sienos, nuo kurios ir kilo šio žaidimo pavadinimas.
Varžosi dvi komandos – Karaliaus stipendiją gaunančių moksleivių ir už mokslą mokančių „miestiečių“.
Žaidimo tikslas – nunešti kamuolį į reikiamą zoną vienoje ar kitoje pievos pusėje naudojant tik rankas ir pėdas.
Tai padarius galima mėginti pelnyti įvartį ir gauti papildomų taškų, bet tai pavyksta taip retai, kad paskutinis sėkmingas įvartis buvo užfiksuotas 1909 metais.
Nors Šv.Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją, žiūrėti šio žaidimo susirenka ir moksleivių tėvai, juokaujama, kad tai yra vienas neįdomiausių žiūrovams žaidimų – jiems pusvalandį tenka stebėti purvinų berniukų minią, besistumdančių prie sienos, o rezultatas dažniausiai būna 0:0.
Vėluojančiųjų knygos gėda
Taisyklės griežtos, bet jų užtikrinta tvarka – beveik komiška. Antai jei Itono moksleivis vėluoja į pamoką, jo vardas įrašomas į specialią vėluojančiųjų knygą.
Tai reiškia, kad kitą dieną jis turi atsikelti 15 minučių anksčiau už kitus ir bėgti į administraciją pasirašyti šioje knygoje.
Be to, jeigu į pamoką daugiau nei ketvirtį valandos vėluoja mokytojas, paaugliai gali bėgti į administraciją ir jį įskųsti.
Dėl tokių taisyklių kartais galima išvysti pikantišką vaizdelį: per mokyklos kiemą it akis išdegę lekia mokiniai, o juos vejasi dviračiu važiuojantis mokytojas.
Garsas apie muštrą Itone pasiekė net Vokietiją. Nacistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris buvo įsitikinęs, kad britai pergalę Pirmajame pasauliniame kare iškovojo tik dėl šios mokyklos auklėtinių.
Tarpukario užsienio reikalų sekretorius Anthony Edenas, susitikęs su fiureriu, bandė įrodyti, kad Itonas nėra niekuo ypatingas.
Tačiau A.Hitleris vis tiek užtikrino, kad Antrojo pasaulinio karo metais bombarduojant Jungtinę Karalystę keli sviediniai būtų buvę skirti ir koledžui.
Populiarumas išaugo vėliau
Per karą pavojinga vieta šalia Londono vėliau taip pat padėjo išlaikyti ir mokyklos patrauklumą, kai karalienė Elizabeth II svarstė į Itoną leisti sūnų Charlesą.
Namus jis būtų matęs pro klasės langą.
Tiesa, nugalėjo princas Philipas, liepęs sūnų siųsti į Gordonstouną, kur mokėsi pats.
O Charlesas savo vaikus – princą Williamą ir princą Harry – jau išleido į Itoną.
Bet paties Itono istorija įvairesnė, nei gali pasirodyti žvelgiant į senus jos rūmus ir milžinišką koplyčią.
Itoną 1440 metais įkūrė karalius Henrikas VI, kuris nuolat apsistodavo visai šalia esančioje Vindzoro pilyje.
Henriko VI soste nebeliko prabėgus vos dviem dešimtmečiams nuo mokyklos įkūrimo, o naujoji valdžia apkarpė finansavimą.
Sustabdytos ir koplyčios statybos – ilgiausia nava turėjusi pasigirti bažnyčia liko perpus trumpesnė.
Užtat tikra „itonmanija“ prasidėjo tik antroje XIX amžiaus pusėje, valdant karalienei Viktorijai. Auksiniai galios ir prestižo laikai truko apie šimtmetį, bet XX a. viduryje valdžia ėmė kaltinti mokyklą dėl tariamo tautos nuosmukio.
Leiboristai, kurių nė vienas ministras pirmininkas nebuvo išauklėtas Itone, nutarė kurti teisingesnę ir lygesnę visuomenę, tad elito paslapčių kupinai mokyklai vietos joje neturėjo likti.
Situacija taip pablogėjo, kad 7-ajame dešimtmetyje mokyklos valdžia net svarstė persikelti į Airiją ar Prancūziją, tačiau planai niekada nebuvo įgyvendinti.
Neišvengia ir sukčiavimo
Reputaciją saugančiai mokyklai vis dėlto kartais tenka įsivelti į skandalus. Pernai paaiškėjo, kad keli Itono koledžo mokytojai pasidalijo baigiamųjų egzaminų klausimais su moksleiviais.
Klasta išaiškėjo tik tada, kai vienas moksleivis, mergindamas kitos mokyklos dvyliktokę, nutarė pasigirti iš anksto žinojęs, ko bus klausiama.
Merginai jo atvirumas įspūdžio nepadarė ir ji apie galimus pažeidimus pranešė atitinkamoms institucijoms.
Dėl sukčiavimo skandalo teko pasitraukti keliems mokytojams, tačiau mokyklos prestižas susvyravo nesmarkiai.
Jauniausiu koledžo vadovu tapęs Simonas Hendersonas pripažino, kad nors Itonas gali pasirodyti keistas dėl senovinių uniformų, nesuprantamų žaidimų ir unikalių tradicijų, jis irgi keičiasi.
Kaip ir bet kuriai kitai mokyklai, koledžo vadovybei tenka spręsti narkotikų vartojimo, socialinių tinklų ar psichikos sveikatos problemas.
„Noriu, kad būtume moderni, į priekį žvelgianti ir aktualumo nepraradusi mokykla, – kalbėjo direktorius. – Itonas visada pamažu kurdavo save iš naujo, bet dabar turime žengti didesnį žingsnį į priekį.“
Aukštuomenės pramogos moko bendrauti
Medžioklė su skalikais (nuotr.) atrodo lyg britų aukštuomenės reliktas, bet Itono auklėtiniai užsiima tuo nuolat. Žiemos trimestrą tradiciškai į mišką su šunimis paaugliai eina dukart per savaitę, o pavasario – net tris. Skalikais susidomėję vaikai dažniausiai nebeturi laiko įprastoms sporto šakoms – futbolui, regbiui ar kriketui.
„Mokytojai dažniausiai pirmenybę nori skirti sportui, o ne skalikams. Jiems reikia labai daug laiko, bet labai verta tokią veiklą išbandyti“, – teigė Itone medžioklę organizuojantis Tomas Selwynas Sharpe’as. Dažniausiai su vadovu į mišką išeina apie 16 berniukų, bet kartais jų būna ir dvigubai daugiau. Kartais su jais gali eiti ir suaugusieji ar svečiai.
Nors Jungtinėje Karalystėje dažnai pasigirsta kritikos, kad daugiausia privilegijų turintys visuomenės sluoksniai atitrūksta nuo realybės, o jų vaikai tokiose mokyklose kaip Itonas taip pat yra auklėjami pernelyg prabangiai, koledžo atstovai tikina, kad medžioklė su skalikais skatina ir bendrystės jausmą, ir ugdo naudingas savybes.
„Laikyti skalikų gaują mokykloje labai pravartu – jie sugeba labai daug išmokyti. Vaikai turi juos prižiūrėti, perprasti medžioklės subtilybes. Galiausiai jiems reikia išmokti susitarti su ūkininkais ir susierzinusiais kaimynais, į kurių valdas kartais nuklysta skalikai. Tai visai nebloga diplomatijos pamoka“, – juokėsi Itono iždininkas Andrew Robinsonas.
