Vis dėlto kokias išankstines išvadas galima daryti jau dabar ir ko tikėtis tokioms šalims kaip Lietuva? Juk susitikimas Singapūre signalizuoja apie kur kas daugiau apimančias tarptautinės politikos tendencijas, kurios turės įtakos net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Pats D.Trumpas ir jo šalininkai susitikimą vertina kaip šimtaprocentę JAV vadovo sėkmę.
Esą prezidentas padarė tai, kas buvo neįmanoma nei jokiam jo pirmtakui, nei jokios pasaulio valstybės lyderiui – sėdo prie stalo su Šiaurės Korėjos vadovu ir pasirašė susitarimą, kad diktatūra atsisakys branduolinių ginklų.
Negana to, tvirtinama, kad Kim Jong-unas netgi pralaimėjo, nes buvo D.Trumpo įspraustas į kampą ir neturėjo kitos išeities, tik derėtis.
Šios versijos šalininkai dėsto, jog Šiaurės Korėja ne tik turėtų būti nuginkluota, bet ir iš esmės transformuota, įtraukiant tarptautinius ekonominius bei politinius tinklus.
Bet atsargių, skeptiškų ar net radikaliai priešingų nuomonių apie tai, kas įvyko Singapūre, – daug daugiau.
O Lietuvai, regis, reikėtų labiau įsiklausyti būtent į jas.
Kritiškai ir atsargiai nusiteikę politikai bei ekspertai tvirtina, kad be išlygų galima sutikti tik su vienu dalyku – labai sumažinta karo, kuris galėtų kainuoti dešimtis milijonų gyvybių ne tik Korėjos pusiasalyje, grėsmė.
Tačiau tuo visi teigiami dalykai esą ir baigiasi, o toliau galima vardinti tik arba neaiškumus, arba akivaizdžią žalą visiems.
Pirma, anot kritikų, liko visiškai neaišku, ką konkrečiai įsipareigojo režimas, kokiomis sąlygomis ir, svarbiausia, kas ir kaip kontroliuos žadamą branduolinį nusiginklavimą.
Galima konstatuoti, kad kur kas konkretesni įsipareigojimai (arba nuolaidos) skambėjo būtent iš D.Trumpo lūpų – atšauktos bendros pratybos su Pietų Korėjos kariuomene, pažadėta išvesti Amerikos kariškius iš pusiasalio apskritai.
Netgi buvo miglotų, keliskart tikslintų pažadų panaikinti Amerikos sankcijas režimui.
Bet didžiausias priekaištas Baltųjų rūmų šeimininkui – kad dar vakar pasaulio atstumtuoju ir tik kitų diktatūrų draugu buvusį Kim Jong-uną akimoju pavertė kone sau lygiaverčiu ir net labai gerbiamu politiku.
Netgi be jokių užuominų apie režimo kalėjime masiškai žudomus pavergtus žmones.
Būtent tai, ko gero, yra didžiausia Šiaurės Korėjos pergalė: jos vadas – pagrindinės pasaulio demokratijos ir galingiausios supervalstybės vadovo glėbyje.
Žinoma, tą pergalę lėmė atominės bombos, kurių gamyba pastaruoju metu Šiaurės Korėjoje buvo tokia intensyvi, kad net kėlė įtarimų, jog Pchenjanas neapsiėjo be savo sąjungininkų – Kinijos ir Rusijos – slaptos pagalbos.
Todėl tie, kurie susitikimą vertina skeptiškai, ir klausia: kodėl režimas dabar turėtų atsisakyti branduolinių ginklų, jei būtent jie yra jo egzistencijos garantas, pelnęs ir tarptautinį pripažinimą?
Šis pripažinimas kartu yra kitų pasaulio diktatūrų, grėsmingai mojuojančių ginklais, pergalė.
Aišku, Rusija galbūt ir ne itin patenkinta, kad bent kol kas Korėjos problema, kurios kuo ilgesniu egzistavimu Maskva suinteresuota, sprendžiama ne jai griežiant pirmuoju smuiku.
Tačiau dar labiau nepatenkinti turėtų būti didžiųjų Vakarų valstybių vadovai, be jokių ceremonijų šiame procese palikti nuošalyje.
Netgi dar akivaizdžiau nei kitos JAV svarbios valstybės – Pietų Korėja ir Japonija, kurios buvo tiesiog stumtelėtos nuo scenos toliau į parterį.
Be to, susitikimas Singapūre įvyko iškart po to, kai D.Trumpas tiesiog susprogdino vadinamojo Didžiojo aštuoneto susitikimą – paskelbė, kad į šią grupę reikia grąžinti Rusiją, o vos išvykęs atšaukė bendrą pareiškimą-susitarimą.
Fone – jau faktiškai prasidėjęs ir D.Trumpo diriguojamas prekybos karas tarp JAV ir Vakarų Europos, gresiantis dar neregėta geopolitine takoskyra.
Matyt, būtent tai turėtų kelti didžiausią nerimą Lietuvai. Oficialusis Vilnius turėtų sukti galvą, kaip elgtis, jei ši spėjama takoskyra virs faktu.
Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius paskelbė, jog Lietuva atmes bet kokius raginimus apsispręsti, kurią Atlanto pusę rinktis, nes Vilniaus interesas – kad šios pusės visuomet būtų kartu.
Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad dabartiniai JAV vadovo manevrai daugiausia skirti jo rinkėjams prieš itin svarbius parlamento rinkimus.
Nors šiuo metu už D.Trumpo nugaros yra ir dalis Respublikonų partijos, ir Vašingtono valdininkijos elito, iš esmės pasikeitus jėgų pusiausvyrai JAV viduje šios supervalstybės politika gali grįžti į senąsias, labiau prognozuojamas, vėžes.
Vadinasi, Vilniaus misija – raginti, kad Vakarų didieji laikytųsi kartu ir demokratijos apsaugą laikytų svarbiausiu savo tikslu.
Tiesa, bent artimiausioje ateityje tos bendrystės tikėtis nelengva.
