„Arusas prie Raudonosios jūros – rojaus kampelis!“ – prieš daugiau nei 30 metų skelbė kurortą reklamuojantis spalvingas lankstinukas. Jis vadinamas geriausiu nardymo ir dykumos pramogų centru visame Sudane.
Glaistytų trobelių, saulės nutvieksto paplūdimio ir besišypsančios akvalangus dėvinčios poros nuotraukomis iliustruota reklama europiečius kvietė pasimėgauti egzotiškomis žuvų rūšimis ir kone skaidriausiu vandeniu pasaulyje.
„O nusileidus saulei čia atsiveria kvapą gniaužiantis dangus, nusėtas milijonais žvaigždžių“, – skelbė Aruso poilsiavietės lankstinukas.
Iš pažiūros šis neįprastoje vietoje įsikūręs kurortas tebuvo prabangų ir aktyvų poilsį prie jūros mėgstančių turistų svajonė.
Bet aukščiausios klasės poilsio kampelis turėjo paslaptį – nardymo kurortą prie Raudonosios jūros nieko neįtariančių turistų ir Sudano valdžios panosėje valdė Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ agentai.
Neįtikėtina istorija ilgą laiką buvo niekam nežinoma, bet prie slaptos operacijos „Mozė“ prisidėję agentai nutarė atskleisti, kaip kelerius metus Aruso kurortas buvo Etiopijos žydų evakuacijos į Izraelį epicentras.
Filmo siužetą primenanti istorija greitai išties atsidurs ekranuose – šiemet turėtų pasirodyti Holivudo filmas „Raudonosios jūros nardymo kurortas“ („Red Sea Diving Resort“).
Džiaugėsi užsienio svečiais
Tūkstančiai lankstinukų, reklamuojančių poilsį Aruse, devintojo dešimtmečio pradžioje buvo dalijami kelionių agentūrose visoje Europoje. Kambarius kurorte svečiai galėjo užsisakyti Ženevoje įsikūrusiame biure.
Laikui bėgant Aruse apsilankė šimtai poilsiautojų.
Šioje dykumos oazėje jų laukė aukščiausios klasės infrastruktūra, vandens pramogos, nardymas jūroje, gėrybėmis nukrauti stalai.
Sudano tarptautinė turizmo korporacija taip pat džiaugėsi europiečiais, kurie išsinuomojo plotą Raudonosios jūros pakrantėje ir priviliojo pirmuosius turistus iš užsienio į šią šalį.
Tačiau nei svečiai, nei Sudano valdžia nežinojo, kad sėkmingai veikiantis kurortas – tik apgavystė. Viešbučius įkūrė ir daugiau nei ketverius metus valdė „Mossad“ pareigūnai.
Čia agentai atvyko vykdyti slaptos ir sudėtingos humanitarinės misijos – gelbėti tūkstančių pamirštų Etiopijos žydų, įstrigusių Sudano pabėgėlių stovyklose, ir perkelti juos į Izraelį.
Apie tai šiukštu negalėjo sužinoti musulmoniškos šalies valdžia.
„Tai buvo valstybės paslaptis, apie kurią niekas nekalbėjo, – pasakojo vienas iš kaimelyje dirbusių žvalgybos agentų Gadas Shimronas. – Apie tai, kur aš išvykau, nieko nežinojo net mano šeima.“
Premjerui pagailo pabėgėlių
Etiopijos žydai, kurių atvyko gelbėti „Mossad“, priklausė bendruomenei „Beta Israel“ („Izraelio namai“), kurios šaknys – mįslė ir istorikams.
Kelis šimtus ar netgi tūkstančius metų prieš mūsų erą į Etiopiją iškeliavę žydai kelis amžius atskirti nuo likusios savo tautos dalies meldėsi sinagogose, skaitė Torą ir manė, kad yra paskutiniai pasaulyje išlikę žydai.
Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje juos pripažino Izraelio rabinai. 1977 m. vienas „Beta Israel“ atstovas Ferede Aklumas atsidūrė tarp pabėgėlių, nuo pilietinio karo ir bado traukusių iš Etiopijos į Sudaną.
Jis išsiuntė pagalbos prašymus įvairioms humanitarinėms organizacijoms. Pagalbos šauksmas pasiekė ir Izraelį.
Tuometis šalies premjeras Menachemas Beginas, pats patyręs, ką reiškia būti pabėgėliu nacių okupuotoje Lenkijoje ir Lietuvoje, negalėjo likti abejingas ir liepė žvalgybos agentūroms gelbėti pavojuje atsidūrusius žydus.
„Mossad“ agento rastas F.Aklumas savo bendruomenei perdavė žinią, kad į Izraelį galima patekti per Sudaną, kuris emigraciją varžė mažiau nei Etiopija.
Daugiau nei 14 tūkst. Etiopijos žydų, įsimaišę į milijoninę pabėgėlių minią, sukorė 800 kilometrų pavojingais keliais iki Sudano sienos.
Ne visiems pavyko įveikti kelionę – apie 1,5 tūkstančio žydų žuvo, neatlaikė sunkių sąlygų pakeliui įkurtose stovyklose arba buvo pagrobti.
Mat daugiausia musulmoniškame Sudane žydų iš viso nebuvo, tad ir pabėgėliams liepta neatskleisti savo religijos, kad jų nesugautų slaptoji Sudano policija.
Rado tinkamą kurortą
Pabėgėliams pradėti gaminti netikri dokumentai, su jais jie pamažu skraidinti į Europą, o iš ten – į Izraelį. Tačiau operacija judėjo per lėtai.
Tuomet žvalgybininkams kilo mintis pasinaudoti Sudanui priklausančia Raudonosios jūros pakrante, kurios kitame krante plotelį turėjo ir Izraelis.
„Paprašėme Izraelio laivyno pagalbos. Jo vadovybė sutiko, todėl keli „Mossad“ agentai atvyko ieškoti tinkamų paplūdimių, kuriuose galėtų išsilaipinti pajėgos, ir atokiame pusiasalyje rado apleistą kaimelį“, – pasakojo misijoje dalyvavęs aukšto rango žvalgybos pareigūnas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės.
Kurortą, kuriame buvo tik 15 gyvenamųjų namelių raudonais stogais, virtuvė ir į paplūdimį atsiveriantis didžiulis valgomasis, 1972-aisiais pastatė Italijos verslininkai. Bet nesugebėję į pastatų kompleksą atvesti elektros, vandentiekio ir nutiesti kelių atvykėliai nuleido rankas, ir kurortas niekada taip ir nebuvo atidarytas.
Tad Izraelio agentai apsimetė Šveicarijos kompanijos darbuotojais, įtikino Sudano valdžią ir trejiems metams išsinuomojo Aruso kurortą už 320 tūkst. JAV dolerių.
„Tai buvo tarsi dovana iš dangaus. Galėjome apsimesti, kad vadovaujame nardytojų kaimeliui, ir taip nekeldami įtarimo apsistoti Sudano pajūryje“, – pasakojo neprisistatęs agentas.
Žydus vežė šimtus kilometrų
Į Arusą agentai slapta atsivežė Izraelyje pagamintų oro kondicionierių, valčių motorų ir kitos aukščiausios klasės vandens sporto įrangos.
„Juokinga, bet į Sudaną tikrai įvežėme pirmąją banglentę. Aš mokėjau ja plaukioti, tad mokiau svečius.
Kiti agentai apsimetė profesionaliais nardymo instruktoriais“, – pasakojo G.Shimronas.
„Mossad“ taip pat pasamdė apie 15 vietos gyventojų – kambarinių, padavėjų, vairuotoją ir iš kito viešbučio nugvelbtą virtuvės šefą, kuriam mokėjo dvigubai. Nė vienas samdinys nežinojo, kad dirba ne šveicarams, o Izraelio žvalgybai.
Kad kiltų mažiau įtarimų, kasdieniu poilsiavietės gyvenimu rūpinosi agentės. O nardymo įrangos sandėlyje buvo saugomi radijo aparatai, kuriais žvalgybininkai palaikė ryšį su būstine Tel Avive.
Naktimis agentai išsmukdavo į slaptą susitikimo vietą už kelių šimtų kilometrų – netoli Etiopijos sienos esantį Gedarefą, kur buvo įsikūrę pabėgėliai.
Ten jie saujelę Etiopijos žydų, atrinktų iš pabėgėlių stovyklos, susodindavo į sunkvežimius ir veždavo 800 kilometrų – klasta, kyšiais ar tiesiog jėga prasmukdami pro kelyje pasitaikiusius patikros punktus.
„Žydams iš anksto nesakydavome, kur jie vežami, kad nepasklistų žinia. Jie net nežinojo, jog esame izraeliečiai – turėjome prisistatyti kaip samdiniai“, – prisiminė G.Shimronas.
Į Sudano paplūdimį netoli paslaptingojo kurorto atvežtus pabėgėlius surinkdavo Izraelio laivyno specialiosios pajėgos. Motorinėmis valtimis žydus pareigūnai dar pusantros valandos gabendavo į laukiantį laivą „INS Bat Galim“, o jis galiausiai nuplukdydavo žydus į Izraelį.
„Tai buvo nuolatinis žaidimas su pavojumi. Žinojome, kad jeigu bent vienas išsiduotų, visi kybotume kartuvėse Chartumo centre“, – teigė vienas žvalgybininkas.
Ilsėjosi ir diplomatai, ir kariai
Kartą nuo pražūties operaciją skyrė tik vienas žingsnis – 1982-ųjų kovą trečiąją pabėgėlių „siuntą“ paplūdimyje pastebėjo ir apšaudė Sudano kariai, bet laivyno pajėgos spėjo dingti jūroje.
Dėl to nuspręsta, kad vandens operacijos pernelyg pavojingos, o agentams duotas nurodymas dykumoje rasti plotą, kuriame galėtų saugiai slapta nusileisti krovininiai „C130 Hercules“ lėktuvai ir, surinkę pabėgėlius, išskraidinti juos į Izraelį.
Kol vyko paieškos, Aruso kurortas klestėjo ir džiugino nieko neįtariančius svečius. Apie ypatingą poilsiavietę sklido tik teigiami atsiliepimai.
„Palyginti su likusiu Sudanu, mes teikėme „Hilton“ prabangai nenusileidžiančias paslaugas.
Išties tai buvo tokia graži vieta – net sunku patikėti, kad teko joje dirbti“, – prisiminė G.Shimronas.
Aruse poilsiavo įvairiausių žmonių – Egipto kariuomenės dalinys, Jungtinės Karalystės specialiųjų oro pajėgų kariai, užsienio diplomatai iš Chartumo ir Sudano valdžios pareigūnai.
„Vienas Vokietijos gynybos atašė man sakė, kad daugelyje vietų per savo gyvenimą gerai praleido laiką, tačiau nė viena negali prilygti tam, ką jis patyrė čia“, – juokėsi buvęs agentas.
Kurortas buvo toks pelningas, kad svečių sumokėtų pinigų užteko pabėgėlius gabenusių sunkvežimių nuomai. Tuo ypač džiaugėsi „Mossad“ finansininkai Izraelyje.
Skrydis į Pažadėtąją žemę
O netoli kranto aptiktame apleistame Antrojo pasaulinio karo britų aerodrome 1982-ųjų gegužę nusileido pirmasis „Hercules“, vienu kartu į Izraelį išskraidinęs 130 Etiopijos žydų.
Po daugelio metų vienas šiuo reisu skridęs vyras G.Shimronui prasitarė: „Neįsivaizduojate, ką mums reiškė tamsią naktį vidury Sudano dykumos įlipti į lėktuvą. Niekada nebuvau matęs orlaivio. Jaučiausi it pranašas Jona, lendantis į banginio pilvą, ir po trijų valandų atsidūriau Sione (Izraelyje. – Red.).“
Tiesa, vos po dviejų skrydžių Sudano pareigūnai suuodė, kad kažkas vyksta. Komandai teko ieškoti kitų kilimo takų.
„Mossad“ aptiko kelias tinkamas vietas, kurios buvo arčiau Gedarefo, todėl tai leido sutrumpinti kelionę sunkvežimiais. Bėda ta, kad tai nebuvo aerodromai, o tik lygesnės dykumos vietos.
„Takai netgi nebuvo apšviesti. „Hercules“ pilotai turėdavo surasti dešimt mažyčių infraraudonųjų žibintų be jokių navigacinių užuominų, po ilgo skrydžio visiškoje tamsoje“, – teigė neprisistatęs žvalgybininkas.
Vis dėlto agentams pavyko įvykdyti 17 pavojingų skrydžių su pabėgėliais. Į 1984-ųjų pabaigą Sudane buvo paskelbtas badas, tad evakuaciją nutarta paskubinti.
Įtikintas JAV ir paskatintas didžiule pinigų suma Sudano prezidentas Gaafaras Nimeiry sutiko leisti skraidinti žydų pabėgėlius tiesiai iš sostinės Chartumo į Europą, bet su viena sąlyga: apie tai negali sužinoti likusios Arabų šalys.
Belgijos žydo oro linijų paskolintais „Boeing 707“ lėktuvais 6380 Etiopijos žydų 28 reisais buvo nugabenti į Briuselį, o iš ten – tiesiai į Izraelį.
Apie operaciją „Mozė“ Izraelio žiniasklaidai uždrausta pranešti, tačiau žinia apie neregėto masto operaciją vis dėlto pasklido.
Padėjo ir amerikiečiai
Vienos žydų naujienų agentūros paskelbtą informaciją 1985 metų sausio 5-ąją pasigavo viso pasaulio leidiniai ir Sudanas kaipmat nutraukė skrydžius, o teiginius, kad bendradarbiavo su Izraeliu, pavadino propaganda.
Nors gelbėjimo operacijos baigėsi, dėl visa ko „Mossad“ agentai ir toliau triūsė kurorte.
G.Shimronas prisiminė, kad svečių skaičius toliau didėjo, tad jis net buvo atšauktas iš atostogų Izraelyje, kad surengtų poilsiautojams Naujųjų metų šventę.
Tačiau buvo galima pajusti, kad atmosfera keičiasi, o valdžios perversmas – ne už kalnų.
Ilgai laukti nereikėjo. 1985 metų balandį prezidentas G.Nimeiry buvo nuverstas karininkų, o kaimelio agentai sukluso: naujoji valdžia stiprią ranką kitoms šalims nusprendė parodyti gaudydama tikrus ir įsivaizduojamus „Mossad“ šnipus.
Žvalgybos agentūros vadas nurodė evakuoti kurortą. Agentai tai padarė jau kitą dieną.
„Šešiese išvažiavome dar prieš aušrą, – pasakojo pareigūnas. – Tiesa, kaimelyje buvo turistų. Jie tikriausiai atsibudo ir nustebo pamatę, kad jie palikti vieni dykumoje. Vietiniai darbuotojai toliau dirbo, bet visi baltieji – nardymo instruktoriai, kurorto vadovai – išnyko kaip dūmas.“
Lėktuvui nusileidus prie Tel Avivo agentai išriedėjo tais pačiais Sudano valstybiniais numeriais pažymėtais automobiliais, kuriais atvažiavo iš kurorto. Nardytojų rojaus kampelis užsidarė.
492 likę pabėgėliai, įstrigę Sudane staigiai pasibaigus operacijai „Mozė“, po dviejų mėnesių buvo išskraidinti amerikietišku lėktuvu, kuriuo pasinaudoti leido tuometinis JAV viceprezidentas George’as H.W.Bushas.
Per ateinančius penkerius metus dar 18 tūkst. „Beta Israel“ atstovų buvo perkelti iš Etiopijos į Izraelį, kur pradėjo naują gyvenimą.
Operacijos mastas buvo didžiulis, tačiau Sudane operaciją vykdę agentai į savo indėlį numoja ranka.
„Etiopijos žydai yra tikrieji šios istorijos didvyriai – ne pilotai, ne laivyno specialiosios pajėgos, ne „Mossad“ operatyvininkai, – sakė G.Shimronas, apie savo nuotykius parašęs ir knygą. – Kai pagalvoju, ką jiems teko iškęsti, negaliu to suvokti. O mes tiktai dirbome savo darbą.“
