Kodėl „Tu-104“ tapo pačiu nepatikimiausiu keleiviniu lėktuvu buvusioje SSRS?
Debesų įveikti nepavyko
Iš Rusijos miesto Chabarovsko į Maskvą 1958-ųjų rugpjūčio 15-ąją išskrido keleivinis lėktuvas „Tu-104“. Jame buvo 64 žmonės: 54 keleiviai ir 10 ekipažo narių, rašo portalas gazeta.ru.
Lėktuvas turėjo trumpam nusileisti Irkutske, bet šio miesto taip ir nepasiekė.
Nutolus 150 km nuo Chabarovsko lainerio maršrute pasitaikė galingas kamuolinių debesų masyvas, o ekipažui neužteko aukščio jį apskristi.
Skrydžio vadovas leido atlikti viražus aukščiui įgauti. Netrukus ekipažas pranešė, kad pakilo į 8600 m aukštį ir paprašė leidimo kilti dar, kad išvengtų kamuolinių debesų.
Gavęs kariškių sutikimą, skrydžių valdymo centras leido kilti į 11 000 m aukštį, o perskridus debesų juostą nusileisti į 9000 m.
Bet ir 11 km aukštyje lėktuvas vis tiek dar buvo kamuoliniuose debesyse. Todėl ekipažas paprašė skrydžių vadovo tolesnių instrukcijų.
Vėl sulaukęs kariškių leidimo, skrydžių valdymo centras leido kilti į 12 000 m aukštį. 22 val. 12 min. iš lėktuvo perdavė: aukštis – 11 600 m, debesyse, bet žvaigždės jau matyti.
22 val. 14 val. lainerio vadas Pavelas Barabanovas raportavo, kad pasiektas 12 km aukštis. Ekipažas taip pat pranešė, kad priekyje vėl mato kamuolinių debesų sankaupą ir pabandys ją apskristi šonu. O jei nepavyks – grįš į Chabarovską.
Kai 22 val. 18 min. dispečeris kreipės į ekipažą, jam sujaudintu balsu atsakė: „Minutėlę, minutėlę“.
Į dispečerio užklausą 22 val. 19 min. atsakymas buvo toks pat, o paskui ryšys nutrūko.
Į pakartotinius šaukimus ekipažas jau neatsakė.
22 val. 20 min. – 22 val. 25 min. pasviręs 60 laipsnių kampu lėktuvas rėžėsi į tankų mišką ir sprogimo buvo ištaškytas į daugybę dalių.
Skirtingos tyrėjų versijos
Katastrofa įvyko 215 km į šiaurės vakarus nuo Chabarovsko oro uosto. Lainerio liekanos išsibarstė 450 m juostoje. Visi 64 žmonės žuvo.
Nelaimės tyrėjai spėjo, kad 11-12 km aukštyje viršutiniuose debesų sluoksniuose buvo susidarę galingos vertikalios oro srovės.
Be to, tame reise „Tu-104“ skrydžio svoris siekė 66 tonas. Tai reiškė, kad nominaliu variklių darbo režimu galima kilti ne aukščiau 11 700 m.
Tiriant nuolaužas buvo nustatyta, kad susidūrimo su žeme momentu lėktuvo važiuoklė buvo išskleista, o varikliai neveikė.
Buvo tikimybė, kad važiuoklė iškrito, kai lėktuvą pagavo kylantis oro srautas: kartu tai lėmė greičio kritimą ir netrukus – variklių išsijungimą. Tai apsunkino galimybes grąžinti lainerį į normalų skrydžio režimą.
Be to, dėl staigaus žemėjimo galėjo sutrikti prietaisai ir naktinio skrydžio sąlygomis ekipažas visiškai prarado orientaciją erdvėje.
Tragedijos kaltininkais buvo pripažinti dispečeriai ir lėktuvo vadas – jie neįvertino situacijos rimtumo ir nebandė grąžinti lėktuvo atgal į Chabarovską. Be to, laineris kelias valandas vėlavo išskristi.
Pirmtakas buvo bombonešis
„Tu-104“ lėktuvo istorijoje tai buvo jau antras incidentas ir pirmoji, bet ne paskutinė katastrofa.
„Tu-104“ tapo pirmuoju sovietiniu reaktyviniu keleiviniu lėktuvu. Būsimojo lainerio eskizai atsirado dar kuriant bombonešį „Tu-16“ – jis tapo baziniu kuriant modelį „Tu-104“.
1952-1954 m. pasirodė pirmieji brėžiniai. Į pirmąjį skrydį „Tu-104“ pakilo 1955-ųjų birželio 17-ąją.
Kitų metų rugsėjo 15-ąją „Tu-104“ atliko pirmąjį reguliarųjį reisą maršrutu Maskva-Omskas-Irkutskas.
Nusileidimo tako nepasiekė
Tamsioji juosta prasidėjo 1958 metais. Vasario 19-ąją Gorkio srityje netoli aviacijos bazės „Savasleika“ avariją patyrė mokomasis „Tu-104“.
Lėktuvas buvo skraidinamas maršrutu Novisibirskas-Sverdlovskas-Maskva remontui, jį pilotavo trijų žmonių ekipažas.
Įvairiais pranešimais, pilotai arba nusprendė, kad nepakaks kuro pasiekti Vnukovo oro uostą, arba oro sąlygos prie Maskvos buvo netinkamos nusileisti.
Ekipažas paprašė leidimo tūpti atsarginiame aerodorome.
Pirmiausia tam buvo pasiūlytas karinis aerodromas „Diagilevo“ Riazanės srityje, bet dėl sunkios meteorologinės situacijos ekipažas prarado orientaciją ir neįstengė susisiekti su aerodromu.
Tada buvo nuspręsta skristi į „Savasleika“ aerodromą už 300 km į rytus nuo Vnukovo. Leidžiantis kuras išseko ir varikliai nutilo.
Todėl pilotai buvo priversti tūpti miške, likus pusantro kilometro iki nusileidimo tako. Žūties jiems pavyko išvengti.
Vadas žūtį komentavo tiesiogiai
Posūkiu tapo „Tu-104“ katastrofa Čiuvašijos autonominėje respublikoje.
Tuo reisu skrido Kinijos ir Šiaurės Korėjos komunistų ir komjaunuolių delegacija, lėktuvo vadas buvo sovietų lakūnas Garoldas Kuznecovas.
Kaip ir ankstesniu atveju, lainerį mestelėjo kylantis oro srautas. Po to „Tu-104“ prarado kilimo jėgą ir atsidūrė suktuke.
Bet net tada, kai tapo aišku, jog lėktuvas pasmerktas, G.Kuznecovas be panikos komentavo viską, kad vyksta ir įsakė radistui transliuoti jo žodžius į žemę.
„Mašina neklauso šturvalo, stipri neigiama perkrova, krentame suktuke, mašiną mestelėjo, gelbėkite, žūstame, žūstame, galas…perduokite artimiesiems…“, – kalbėjo lėktuvo vadas.
„Tu-104“ nukrito greta geležinkelio bėgių prie Apnerkos stoties, numušdamas kelis telegrafo stulpus. Visi 80 žmonių, buvusių lėktuve, žuvo.
Konstruktorius siautėjo
Praėjus dviem savaitėms po ekipažo laidotuvių Vnukovo oro uoste vyko aviatorių konferencija.
Buvo aptariamos nesenos katastrofos ir incidentai su „Tu-104“, pirmiausia – nesuprantami lainerio mestelėjimai esant dideliame aukštyje ir po to sekę smigimai žemyn.
Pats lėktuvų konstravimo biuro vadovas Andrejus Tupolevas kategoriškai neigė konstruktorių kaltę ir primygtinai laikėsi versijos, kad tai buvo ekipažo klaidos.
Į klausimą, kodėl lėktuvai krenta, A.Tupolevas atsakė aštriai: „Tai ne lėktuvas blogas, tai jūs nemokate juo skraidyti!“
Pasiūlius pagerbti žuvusiųjų atminimą tylos minutes, A.Tupolevas atsistojo, susirinko popierius ir paliko salę.
Problemos – penktadaliui lėktuvų
„Tu-104“ teko skubiai tobulinti. Ekipažų perduota informacija leido pakoreguoti lėktuvo konstrukciją. Buvo pakeistas stabilizatoriaus įtvirtinimo kampas, patobulintas aukščio vairas.
Taip laineris tapo gerokai mažiau paveikus oro srovėms.
Bet ir toliau be katastrofų neapsieita. Per 1958-1981 m. įvyko 37 lėktuvų „Tu-104“ avarijos, kuriose žuvo net 1140 žmonių.
Problemų kilo kone penktadaliui – 18 proc. – pagamintų lėktuvų. Tai prasčiausias rodiklis tarp visų sovietų serijinių keleivinių lėktuvų.
1981-ųjų vasario 7-ąją „Tu-104“ sudužo netoli Leningrado. Per šią katastrofą žuvo beveik visa Ramiojo vandenyno laivyno vadovybė, įskaitant 17 admirolų ir generolų.
Nežinodami skrisdavo į mirtį
Nepaisant visko, „Tu-104“ reisai buvo labai populiarūs. Oficiali informacija apie avarijas buvo kruopščiai slepiama.
Žmonės apie jas žinojo tik iš gandų ir negalėjo susidaryti bendro vaizdo.
Vis dėlto apie 1960-uosius jau sklandė populiari dainelė žinomo laidotivių maršo motyvais: „Tu-104“ – pats greičiausias lėktuvas, per dvi minutes nuveš iki kapo“ (rusiškai – „Ту-104 – самый быстрый самолет, за две минуты до могилы довезет“.)
Naudojo moksliniams eksperimentams
Šie lėktuvai taip pat dalyvavo daugybėje mokslinių eksperimentų. 1961-ųjų vasarį būtent iš „Tu-104“ buvo surengtas pirmasis Mėnulio užtemimo stebėjimas SSRS iš 10 km aukščio.
Modifikacija „Tu-104AK“ buvo naudojama kosmonautų treniruotėms nesvarumo sąlygomis ir ruošiant pirmąjį žmogaus išėjimą į atvirą kosmosą.
Paskutinį kartą į orą „Tu-104“ pakilo 1986-ųjų lapkričio 1-ąją, kai vienas dar tinkamas naudoti lėktuvas buvo skraidinamas į amžinąją jo stovėjimo vietą Uljanovsko civilinės aviacijos muziejuje.
Uljanovske lapkričio 11-ąją „Tu-104“ nusileido paskutinį kartą. Sėkmingai.
Vėliau pagal „Tu-104“ bazę sukurtas pereinamosios kartos lėktuvas „Tu-124“. Bet šis modelis neįgavo populiarumo ir jo serijinė gamyba buvo sustabdyta vos po penkerių metų.
Minėtų dviejų lainerių įpėdiniu tapo „Tu-134“ – šis modelis eksploatuojamas nuo 1963-iųjų iki šiol.
