Ne vienam gali pasirodyti, kad nuvažiuoti beveik tris tūkstančius kilometrų motociklu iš Kijevo į Milaną, kertant Karpatų, Tatrų ir Alpių kalnynus, yra sunkus iššūkis. Juolab tai daryti be didesnio pasirengimo ir pasitelkiant tik navigacijos sistemą telefone.
Tačiau į tokią kelionę išsiruošusiai „Lietuvos ryto“ korespondentei nuovargį su kaupu atperka kalnai.
Kijevą ir Milaną skiria beveik 3 tūkst. kilometrų, bet panašumų tarp jų galima tikėtis. Ukrainos sostinėje keliautojus pasitinka beveik trijų milijonų gyventojų šurmulys ir spūstys.
Tačiau panaši vairavimo kultūra ir Milane, kur keliuose neretai netgi nėra juostų – automobiliai mieste vos prasilenkia, o kaip išvengti avarinių situacijų, geriausiai jaučia tik vietos gyventojai.
Panašiai Vakarų ir Rytų Europoje vilnija ir paprastų žmonių gyvenimas.
Ukrainoje tarp šimtus metų nepaliestų miškų užliūliuoja tykus kaimelių gyvenimas.
Nors Alpės kiekviename žingsnyje pasiruošusios priimti turistus, čia pat laisvai ganosi karvės.
Sustojęs laikas ir duobės
Riedant iš Kijevo į Lvovą, iš kurio vėliau labai patogu traukti Slovakijos sienos link, galima pasijusti lyg lietuviškame kelyje. Dažnai girdėti, kad keliai Ukrainoje yra blogi, bet iš tiesų jie suprastėja tik įvažiavus į mažesnius miestelius.
Greitkeliai čia platūs, o šalikelėse viena po kitos pasitinka degalinės, kurių darbo našumas kelia daug abejonių.
Netgi pačioje mažiausioje visada sutiksi bet du darbuotojus: vienas stovi prie kasos, o kitas aptarnauja klientus.
Mat degalų čia niekas pats nesipila. Tokia tvarka, nors iš pirmo žvilgsnio ji stebina.
Gausybę pramogų, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą senamiestį ir įdomių restoranų siūlantis Lvovas su svečiais sveikinasi draugiškai, bet tik ukrainiečių kalba.
Priešingai nei kitose Ukrainos vietose, čia retai išgirsi kalbant rusiškai.
Toliau kelias Slovakijos link veda per Užo nacionalinį parką. Jame – mažos gyvenvietės, kuriose apima jausmas, kad laikas čia seniai sustojo.
Užokas ar Volosianka – lyg bėgantiems metams nepavaldžios erdvės, kurių ramybės apsilankęs tik miestuose nepatirsi.
Vietos gyventojai dienas leidžia ganydami gyvulius, močiutės tempia ant seno dviračio užsimestą grūdų maišą.
Niekas niekur neskuba, o pramoga tampa nebent pokalbiai prie nedidelės kaimo parduotuvės, kur nuolat pamatysi būrelį žmonių.
Užo nacionalinio parko teritorijoje – ne tiktai žmonių daugybę metų nepaliesti senieji bukai.
Žmogaus ranka čia seniai nelietė ir kelių, dėl to tik kai kur dar galima matyti, kad kadaise čia driekėsi asfaltuotas kelias.
Dabar tai – duobių takas, kurį įveikti motociklu yra nemenkas iššūkis.
Tiesa, Volosiankoje turistai taip pat laukiami. Nors čia telikę du viešbučiai ir ant vieno jų dabar jau liūdnai šviečia iškaba „Parduodamas“, pastarojo savininkas pasitinka itin draugiškai.
Nakvynė dviem už 20 eurų žaliuojančių kalnų apsuptyje, tradicinė regiono virtuvė ir vietos gamybos vynas – tai, kuo gali nustebinti XVI amžiuje įkurtas Volosiankos kaimelis.
Pasitiko nedraugiškai
Nuo Volosiankos iki Slovakijos sienos – maždaug 40 kilometrų per užburiančius kalnus ir bukų miškus, kurių seniai kirvio nemačiusios šakos taip ir taikosi nuversti nuo motociklo.
Maža to, įsitempti verčia ir išstatyti įspėjamieji ženklai, perspėjantys apie čia gyvenančias meškas.
Nors kartu vykstančiam ukrainiečiui nuo praėjusių metų birželio galioja bevizis režimas su Šengeno erdvės šalimis, pasienio patikros punktai vis dar kelia galvos skausmą.
Norint iš Ukrainos patekti į Slovakiją arba Lenkiją, pasienio punkte teks pralaukti ne vieną valandą.
Motociklai praleidžiami greičiau, bet ne ką mažiau nuodugniai patikrinami.
Ypač kai transporto priemonės registracijos numeriai yra ukrainietiški ir ji niekad anksčiau nebuvo įvažiavusi į Šengeno zoną.
„Jūsų motociklo identifikacijos numeris nesutampa su nurodytu dokumentuose“, – išgirstame pasienio pareigūnei žibintuvėliu apšviečiant sunkiai įžiūrimą ant transporto priemonės išraižytą skaičių ir raidžių derinį.
Motociklą dar bando apžiūrėti keli kiti pareigūnai, bet moteris užsispyrusi – esama neatitikimų.
Asmens, transporto priemonės dokumentai paimami, ir prasideda poros valandų laukimas. Galiausiai prieina kitas pareigūnas, ištiesia dokumentus ir nieko nepaaiškinęs duoda leidimą įvažiuoti į Slovakiją.
Nuvažiavę maždaug kilometrą nusprendžiame patikrinti, kokių neatitikimų būta. Pašvietus žibintuvėliu paaiškėjo, kad jokių, – paprasčiausiai prastai apšviestame kontrolės punkte pareigūnai supainiojo nulį ir raidę D.
Toliau nuo miestų
Patekęs į Slovakiją kaipmat suvoki, kad atvykai į Europos Sąjungą. Šokteli ne tik degalų, maisto, bet ir nakvynių kainos. Tiesa, lietuviui jos neatrodo neįprastos, o štai ukrainiečio akims tai jau visai kas kita.
Važiuojant plačiu greitkeliu beveik 400 kilometrų Žilinos miesto link atsiveria nuostabiausi vaizdai. Horizonte su kiekvienu kilometru vis labiau ryškėja kalnų reljefas, o akys norom nenorom krypsta į pilis. Tokių Slovakijoje – ne viena.
Vykstant iš Žilinos į Slovakijos sostinę Bratislavą galima pamatyti ir vieną įspūdingiausių – Beckovo pilį. Legendomis apipinta, restauruota pilis, menanti XIII amžių, įsikūrusi ant aukštos kalvos ir pro jos sienas švilpauja vėjai.
Beje, Slovakijoje išmokome pamoką, dėl kurios vėliau kelionėje atidžiau rinkomės nakvynės vietas. Pamoka paprasta – siekiant naktį praleisti gražesnėje vietoje ir neišleisti 100 eurų, rinktis derėtų nuo didelių miestų nutolusias vietas, į kurias patenkama išsukus iš pagrindinių greitkelių bent keliasdešimt kilometrų.
„Atleiskite, tačiau vietų šiandien nebeturime“, – išgirstame pirmame viešbutyje kurortiniame Žilinos mieste.
Artėjant vidurnakčiui rinkdamiesi nakvynę turime paplušėti. Bet maždaug po pusvalandžio klaidžiojimo naktiniame mieste randame nebrangų viešbutį netoli geležinkelio.
Mandagi viešbučio administratorė pasiūlo nepalikti motociklo už vartų ir įvažiuoti į vidinį viešbučio kiemą. Be to, paprašo sumokėti mažiau, nei nurodyta interneto svetainėje.
Regis, „paskutinės minutės“ pasiūlymai galioja ir čia. Viešbučiams neužpildžius visų kambarių neretai kaina nukrinta bent keliolika eurų.
Tokių lobių galima rasti ir Austrijoje bei Šveicarijoje. Tiesa, delsiant iki paskutinės akimirkos galima sulaukti ir priešingo rezultato – turistų labiausiai pamėgtose vietovėse viešbučiai išgraibstomi prieš kelis mėnesius.
Įkūrė šeimos verslą
Į atsinaujinančius energijos šaltinius investuojanti Austrija keliautojus pasitinka vėjo jėgainių parkais. Šalyje vėjo jėgainių pagaminama elektra aprūpinama maždaug 40 procentų visų namų ūkių, tad nenuostabu, kad šiuolaikiniai malūnai čia sukasi visur, kur tiktai įmanoma.
Maždaug 40 kilometrų nuo Sankt Pelteno miesto kiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų turinčiame Pechlarno miestelyje stovi iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas namas. Mažos gyvenvietės Austrijoje tvarkingos ir žalios, tokia ir ši.
Dviejų aukštų geltoname pastate netoli geležinkelio įsikūręs viešbutis – šeimos verslas. Nors anglų kalba čia svetima, suprasti, kad visi dirbantys šioje įstaigoje yra susiję giminystės ryšiais, nėra sudėtinga.
Maždaug 50 metų moteris registruoja atvykstančius, o dvidešimtmetis vaikinas, vienintelis bent kiek mokantis anglų kalbą, aptarnauja svečius prie baro.
Čia pat sukasi ir pusamžis vyras, kuris noriai kalbina nemažomis grupėmis atvykstančius vokiečių ir austrų svečius.
Pasivaikščiojus po miestelį susidaro įspūdis, kad visi jo gyventojai tiesiog kažkur prapuolė.
Gatvėje retai sutiksi žmonių – rodos, kad visas šurmulys sutelpa į mūsų viešbutį, kuriame yra ir restoranas bei kelios pokylių salės.
Dėl jo turistai nesibodi išsukti keliasdešimt kilometrų nuo pagrindinio kelio. Galbūt juos vilioja ir kaina: šalyje, kur viešbučių kainos nėra mažos, 50 eurų už nakvynę dviem jaukiame kambaryje atrodo visai nedaug.
Skuba į pagalbą
Stabilumo sala chaoso jūroje vadinama Šveicarija pateisina savo vardą švariausiais miestais, lygiausia kelio danga ir ramybe. Šioje valstybėje niekas neskuba – nebent pagelbėti.
Čia degalų kainos kyla iki beveik 2 eurų už litrą, o už sumuštinį degalinėje tenka atseikėti bent 7 eurus.
Regis, saugumą taip vertinantys šveicarai pasitiki ir savo vairavimo įgūdžiais – kai kur vingiuotuose kalnų keliuose atitvarų nepamatysi.
Pakeliui tenka pravažiuoti ne vieną mažą miestelį, kurio gyvenimas, atrodo, teka įprasta vaga. Šalikelėje ganosi karvės, žmonės dirba dienos darbus.
Kalnai užima net 60 proc. Šveicarijos teritorijos, bet tai netrukdo šaliai plėtoti žemės ūkio ir padeda susižerti milijonus iš turizmo. Todėl menka staigmena, kad pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam Šveicarijos gyventojui, šalis užima antrąją vietą pasaulyje ir jis siekia kone 80 tūkst. eurų.
Regis, dėl to nereikėtų nustebti, kad ir kainos čia beveik 50 proc. lenkia ES vidurkį.
„Gal reikia pagalbos?“ – prancūziškai kreipiasi vyresnio amžiaus žmogus mums sustojus savitarnos degalinėje ir bandant suprasti, kaip naudotis jos automatu.
Anglų kalbos čia neišgirsi, todėl tenka pasitelkti visas rankų mostų ir šypsenų galias. Laimė, tai kuo puikiausiai suveikia.
Beje, šiomis galiomis tenka pasinaudoti ne vieną kartą. Luganas, esantis Šveicarijos pietuose, – vaizdingas ir išskirtinai itališkas miestas.
„Gal kalbate vokiškai ar itališkai?“ – klausia jame įsikūrusios motociklų parduotuvės ir remonto įmonės darbuotojai bandant jiems anglų kalba paaiškinti, kad reikėtų pakeisti porą detalių.
Po 5 minučių juoko vienas darbuotojų mosteli ranka ir kviečia prie motociklo parodyti, su kokiomis problemomis susidūrėme.
„Brrrr, taip? Ne? O gal taip?“ – bando gedimą įvairiais garsais pavaizduoti mechanikas.
Maždaug po 20 minučių problema išspręsta, o sumokėjus 20 eurų su lengva nuostaba dėl mažos sumos kelionė tęsiasi.
Švenčia gyvenimą
Šveicariją galima vadinti stabilumo sala, o vos kirtęs Italijos sieną supranti, kur prasideda tikroji sumaištis.
Greitkeliai čia mokami, kaip ir daugelyje Europos valstybių, tačiau tris tam bandytas panaudoti banko korteles automatas paprasčiausiai išspjauna.
Nekantrūs italai automobilio signalą pradeda spausti palaukę eilėje daugiausia 2 minutes.
Galiausiai per garsiakalbį pasigirsta balsas, nurodantis, kaip sumokėti kelių mokestį. Tiesa, tas balsas kalba tiktai itališkai ir į tris kartus pakartotą prašymą paaiškinti anglų kalba, sureaguoja prabildamas garsiau, bet vis tiek itališkai.
Milano gatvėse – sumaištis, o automobilių vairuotojai važinėja, kaip sugalvoja.
Pasistato transporto priemonę visi spontaniškai. Ypač motorolerius ir motociklus – jie paliekami ant šaligatvio ar bet kur kitur, kur tik yra vietos.
„Šiuo metu neturime laisvų vietų, palaukite kelias minutes“, – sako geriausiai įvertintos picerijos Milane padavėja.
Bet tuoj pat ji išbėga iš užeigos ir į rankas įduoda taurę putojančio vyno ir gabalėlį ką tik iškeptos picos.
Taip pasitiktam svečiui nesunku ir luktelėti, kol atsilaisvins staliukas.
„Iš kur esate?“ – prieš atsiskaitant paklausia barmenas.
Išgirdęs apie Lietuvą staiga lietuviškai sušunka: „Ačiū! Į sveikatą!“ Po akimirksnio dar pavaišina vietinio likerio taurele.
Akivaizdu, kad italai tikrai moka švęsti gyvenimą.
Pabaigus kelionę apima suvokimas – štai tas smagus itališkas klegesys, iki kurio teko vykti 3 tūkst. kilometrų.
