Tai buvo paskutinis pranešimas, kurį savo karjeroje J.C.Junckeris skaitė kaip EK prezidentas. Kitąmet po Europos Parlamento rinkimų atsinaujins visa ES vadovybė, o J.C.Junckeris jau yra pranešęs, kad nesieks naujos kadencijos.
Nieko keista, kad šiek tiek padrikoje, emocingų deklaracijų kupinoje kalboje šis vienas įtakingiausių Bendrijos politikų šaukėsi daugiau vienybės.
Seniai akivaizdu, kad tai pagrindinis Briuselio ir kitų svarbiausių žemyno sostinių politinio elito planuojamas atsakas į dabartinę ES krizę, taip pat stiprėjančias išcentrines, destruktyvias jėgas.
Vis dėlto nėra aiškesnių atsakymų į klausimus, kiek sričių turėtų apimti dar didesnė ES narių integracija, kaip sparčiai tai turi plėtotis, ar ji neturėtų vykti skirtingu greičiu vadinamosiose senosiose ir vis dar naujosiose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.
Reikia pripažinti, kad apie didesnę vienybę kalbėta ne tik šūkiais, bet ir teikiant konkretesnes idėjas. Vienos jų buvo suformuluotos kaip gana aptakios užuominos, kitos – kaip aiškios iniciatyvos.
Nors viešojoje erdvėje itin garsiai nuskambėjo pranešimas, kad EK atsisakys laikrodžių rodyklių sukiojimo pereinant prie žiemos ar vasaros laiko, ne tai kėlė rimtus svarstymus apie Bendrijos ateitį.
Bene daugiausia diskusijų sukėlė siūlymai atsisakyti visuotinio sutarimo principo – kai viena ES narė gali vetuoti bet kurį sprendimą – mokesčių ir užsienio politikos srityse.
Kaip buvo galima suprasti, EK vadovas siūlė, jog svarbiausiais klausimais visoms ES narėms privaloma pozicija būtų nustatoma vadinamąja kvalifikuota dauguma – kai už tai balsuoja ne mažiau kaip 55 proc. valstybių, turinčių ne mažiau nei 65 proc. bendrijos gyventojų.
Akivaizdu, kad daugelis valstybių tam nepritaria, pirmiausia mažesnės, tarp jų ir Lietuva. Nuogąstaujama, jog taip nukentėtų jų interesai.
Be to, ES galėtų realiai būti padalyta mažiausiai į du klubus, kur svarbiausias žaidimo taisykles diktuotų Vakarų didžiūnės.
Lietuvai arba kitoms į ją panašioms šalims nepatinka ir idėja jau nuo 2024 m. Europos Parlamento rinkimuose leisti dalyvauti tik pagal bendraeuropinių partijų sąrašus. Juk mūsų politikų juose būtų sunku rasti net su didinamuoju stiklu.
Šiek tiek entuziastingiau Vilnius vertina siūlymus stiprinti ir plėsti euro zoną, tiesa, bijoma kad užmojis padaryti eurą dar stipresniu globaliu dolerio konkurentu paaštrins Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno konfliktą su Vašingtonu.
Savų interesų Lietuvai paisyti reikėtų ir stiprinant išorinių ES sienų apsaugą, jau 2020 m. tam pasitelkiant 10 tūkst. naujų pareigūnų. Žinoma, Lietuva bei kitos regiono šalys siektų, kad jie būtų lygiai paskirstyti ties pietiniais ir rytiniais pasieniais.
Jeigu tiek ratilų kelia jau net išankstiniai siūlymai, galima įsivaizduoti, kokios diskusijos įsisiūbuotų procesams realiai pajudėjus.
Kalbėdamas apie Briuselio ir Londono susirėmimą dėl skyrybų sąlygų, J.C.Junckeris tepasakė, jog britai negali tikėtis jokio ypatingo ar net tokio pat statuso santykiuose su ES, nors kartu Jungtinė Karalystė niekada nebus tik viena iš trečiųjų šalių.
Apie konfliktą su Rusija pranešime iš esmės nebuvo nė žodžio, apie kaktomušas su Vašingtonu – tik raginimai stiprinti ES ir kariniu požiūriu, nes „senais aljansais“ visiškai kliautis esą nebegalima.
Vis dėlto svarbiausia, kaip tradicinei politikai ir partijoms atstovaujantis ES elitas rengiasi atsakyti į antieuropietiškų, dezintegracinių jėgų iššūkį. Jos stiprėja net tokiuose stabilumo uostuose kaip Švedija ar Vokietija – šalyse, kurioms teko didžiausias šias jėgas į viršų keliančių migrantų antplūdis.
Santykiai su valstybėmis, kur tos jėgos, regis, įsitvirtino ilgam, klostosi po senovei. Europos Parlamentas šią savaitę pradėjo galimų sankcijų pritaikymo procedūrą prieš Vengriją, jomis ES jau seniai grasina Lenkijai.
Tiek vienu, tiek kitu atveju nei procedūrų trukmė, nei galimas rezultatas neaiškūs.
Aišku tik tai, kad šis konfliktas dar labiau sustiprins dabartinės Lenkijos ir Vengrijos valdžios pozicijas namuose.
Antieuropietiškų jėgų įkvėpimo šaknys – masinė migracija į ES. Artimiausiu metu ši banga gali išaugti, o bene pagrindinis jos šaltinis bus ne Viduriniai Rytai, o Afrika. Šį procesą suka milžiniškas pabėgėlių gabenimo verslas, o 10 tūkst. naujų pasieniečių jo nesustabdys.
Demonstruodamas, jog suvokia problemos mastą, J.C.Junckeris aiškino, kad reikia tobulinti ir spartinti atvykėlių atrankos bei išsiuntimo atgal procedūras, bet svarbiausia – mėginti juos sulaikyti pačioje Afrikoje. Esą šis žemynas turi tapti svarbiu ES ekonominiu partneriu, investicijų ir darbo vietų kūrimo centru.
Žinoma, valstybių, kurios gimdo migrantų srautus, gaivinimas yra vienas kelių, kuriuo reikėtų eiti. Bet kol kas jis toks pat neaiškus ir ilgas kaip ir tradicinių vakarietiškų partijų bandymai susigrąžinti nuo jų nusisukančius rėmėjus.
