Festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai Lietuvoje netrukus galės sužinoti, kas valdo informaciją socialiniuose tinkluose.
Apie tai vokiečių režisierius Hansą Blocką ir Moritzą Riesewieckį sukurti filmą „Interneto valytojai“ („The Cleaners“) paskatino smalsumas.
Kartą jie pastebėjo, kad iš socialinių tinklų buvo pašalintas smurtinio turinio vaizdo įrašas, sulaukęs dešimčių tūkstančių peržiūrų.
Tuomet jie dar nežinojo, kas už viso to slypi, tačiau režisieriams pasidarė įdomu, ar socialinių tinklų turinį stebi žmonės, ar kompiuterinė programa.
Smalsumas juos atvedė į Filipinų sostinę, mat paaiškėjo, kad būtent Maniloje įsikūrusi didžiausia kompanija, teikianti paslaugas socialinių tinklų bendrovėms.
Tiesa, tokios kompanijos itin kruopščiai slepia bet kokią informaciją apie savo veiklą. O ir samdo jas ne tiesiogiai „Google“ ar „Facebook“, o tarpininkai.
Taip interneto valytojai nėra susiejami tiesiogiai su socialinių tinklų gigantais, nors ir tiesiogiai dirba su juose publikuojamu turiniu.
Informaciją socialiniuose tinkluose tikrina ir jų taisykles pažeidžiančius įrašus naikina ne specialistai, o už centus dirbantys jaunuoliai.
Sunkios darbo sąlygos ir draudimas kam nors prasitarti apie savo darbą sutrikdo ne vieno jų psichikos būklę ir sveikatą. Tačiau apie tai kalbėti vengiama.
H.Blockas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad, viena vertus, socialiniai tinklai neįsivaizduojami be turinio valytojų, bet ši veikla gali kelti net grėsmę demokratijai.
Teko įgyti pasitikėjimą
Prieš penkerius metus sumanę sukurti filmą režisieriai turėjo įveikti nemažai iššūkių.
Norėdami sužinoti, kaip veikia vartotojų įkeltą turinį internete tikrinančios ir trinančios kompanijos, H.Blockas ir M.Riesewieckis atvyko į Manilą.
Prisipažinti, kad yra režisieriai ir kuria filmą, buvo beprasmiška – niekas nebūtų pasakęs nė žodžio. Todėl režisieriams teko apsimesti turistais ir bandyti užmegzti kontaktą su vietos žmonėmis.
„Užtrukome maždaug pusmetį, kol pelnėme jų pasitikėjimą. Tik tada prabilome apie savo darbą. Vietos žmonės mums papasakojo apie kompanijas, kurios mus domino“, – pasakojo H.Blockas.
Tačiau net ir tokiu atveju režisieriams teko užtikrinti, kad neatskleis nieko, kas galėtų kelti grėsmę jų pašnekovams.
Kaip paaiškėjo, grėsmė gali būti net labai reali.
„Pirmiausia mūsų tikslas buvo rasti kontaktą su žmonėmis, kurie atlieka šį darbą. Sužinojome, kad ši verslo šaka labai uždara. Apie ją niekas iš esmės nežino, o tie, kurie žino, nepasakoja“, – „Lietuvos rytui“ teigė H.Blockas.
Kaip pats pripažįsta, su M.Riesewieckiu jie norėjo išsiaiškinti du dalykus. Pirmiausia norėjo sužinoti, kaip žmones, kurie praleidžia valandų valandas žiūrėdami neretai smurtinio turinio vaizdus, paveikia jų darbas.
Ne ką mažiau svarbu buvo ištirti, kokį politinį poveikį gali turėti socialių tinklų turinio valymas.
Maniloje kompanijos, valančios nepageidaujamo turinio informaciją iš interneto, kuriasi neatsitiktinai. Pirmiausia čia pigi darbo jėga. Tokių įmonių darbuotojai uždirba vos dolerį ar porą per valandą.
Be to, dauguma filipiniečių yra itin uolūs katalikai. Jie tiki, kad valydami iš interneto purvą ir patys apsivalys, be to, priartės prie Dievo.
„Daugelis moderatorių, tikrinančių vartotojų į internetą įkeltą turinį, mano, kad tai yra šventa jų pareiga – apvalyti pasaulį nuo blogos informacijos. Nors jų darbas išties labai sunkus, neretai jie net didžiuojasi juo, laiko jį savo misija“, – pasakojo H.Blockas.
Našta ant jaunuolių pečių
Interneto vartotojų įkeltą turinį tikrina visai ne specialiai tam paruošti profesionalai. Dažniausiai tai 18-mečiai ar vos vyresni jaunuoliai.
O atrenkami jie tiesiog gatvėse – kalbinami ateiti ir įsidarbinti. Atsisakyti tokio šanso ryžtasi tikrai nedaugelis. Mat valstybėje, kur nedarbo lygis aukštas, o dalis žmonių užsidirba rinkdami ir rūšiuodami šiukšles, darbo biure galimybė išties vilioja.
„Jie pasirašo darbo sutartį prieš sužinodami sąlygas. Tuomet vyksta kelių dienų mokymai, per kuriuos jie ir sužino, ką teks daryti. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad visą dieną turės žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose gali būti vaikų pornografijos. Tačiau daugeliui interneto valytojų atsisakyti darbo būna per vėlu – darbo sutartis jau pasirašyta“, – pasakojo režisierius.
Kalbėti apie savo darbą turinio moderatoriai neturi teisės, už tai gali grėsti net kalėjimas. Siekiant išsaugoti kompanijos paslaptis samdoma net speciali policija, kuri rūpinasi, kad darbuotojai nekalbėtų nei su žurnalistais, nei su užsieniečiais.
H.Blockas ir M.Riesewieckis, bandydami surinkti informaciją apie šias kompanijas ir jų darbuotojus, netrukus sulaukė jų pačių dėmesio. Režisieriai buvo nufotografuoti, o jų nuotraukos išplatintos kompanijos darbuotojams su griežtu perspėjimu nekalbėti su atvykėliais.
Tačiau režisieriai vis dėlto rado tuos, kurie sutiko praskleisti „Facebook“ užsklandą ir papasakoti, kaip valomas tinklų turinys.
Didelis psichologinis krūvis
Tikrindami ir trindami interneto vartotojų įkeltus įrašus filipiniečiai susiduria su didžiule problema – psichikos sveikatos sutrikimais.
H.Blockas pasakojo, kad vienas jų kalbintų turinio moderatorių galiausiai nusižudė.
„Tas žmogus turėjo kasdien tikrinti įrašus, susijusius su savižudybėmis. Po kurio laiko jis kreipėsi į vadovus su prašymu pakeisti užduotį, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Jam ir toliau teko matyti tuos pačius vaizdus, ir galiausiai žmogus palūžo“, – apie tragišką įvykį pasakojo H.Blockas.
Tokie atvejai nėra reti – tai yra kaina, kurią tenka sumokėti siekiant švaraus turinio.
„Jei nustotume daryti tai, ką darome, jūs nebesinaudotumėte socialiniais tinklais“, – sakė režisierių pašnekovai.
Darbo krūvis, tenkantis interneto valytojams, išties įspūdingas. Kasdien vienam asmeniui tenka peržiūrėti 20 tūkst. nuotraukų, todėl daryti tai reikia paskubomis, kiekvienai skiriant vos po kelias sekundes, kitaip laukia nemalonumai.
„Norėjome papasakoti apie šį sudėtingą darbą. Suprantame, kad turinio moderatoriai yra būtini, nes dirbtinis intelektas kol kas nepajėgus to padaryti. Tačiau kyla klausimas, kaip geriausia atlikti šį uždavinį?
Manau, kad turinį moderuoti turėtų gerai išsilavinę žurnalistai visame pasaulyje. Tačiau tai kainuotų milžiniškus pinigus.
Kompanijos nenorėtų patirti tokių išlaidų, bet manau, kad jos turi prisiimti atsakomybę“, – įsitikinęs H.Blockas.
Gali keisti net istoriją
Nors tokios kompanijos kaip „Facebook“ tikina turinčios labai griežtas taisykles, nurodančias, kas gali patekti į socialinį tinklą, o kas ne, realybėje viskas atrodo daug sudėtingiau.
Pirmiausia vaizdo medžiagą tikrina kompiuteris. Jei jos turinys įtartinas, jis siunčiamas moderatoriams.
Žinoma, aptikta žudymą ar kitą smurtą vaizduojanti scena gali būti ištrauka iš filmo, spektaklio, kita vertus, karo dokumentika arba propaganda.
Pasitaikė ne vienas atvejis, kai iš socialinių tinklų buvo pašalintos ir istorinės nuotraukos ar meno kūrinių atvaizdai. Apie nepageidaujamą įrašą gali pranešti ir patys vartotojai.
„Turinio moderatorių rankose yra galingas ginklas.
Juk jie gali ištrinti vaizdo įrašus ar nuotraukas, kuriose užfiksuoti karo veiksmai. Tokia medžiaga yra svarbi ir ateityje siekiant dokumentuoti istoriją“, – nuogąstavo režisierius.
Socialiniai tinklai nėra tik platforma, kurioje žmonės dalijasi savo nuotraukomis. Tai didžiulę politinę įtaką turintis įrankis, formuojantis visuomenės nuomonę, neretai turintis didesnę įtaką nei tradicinė žiniasklaida.
Tačiau jo turinį, skirtingai nei laikraščių ar naujienų portalų, galiausiai redaguoja ne specialiai tam paruošti asmenys, o vos tik mokyklą baigę jaunuoliai.
„Tų žmonių rankose yra įtaka demokratijai. Juk tai, kas vieniems yra teroristinė grupuotė, kitose šalyse gali būti vertinama kaip laisvės kovotojai. Ar juos cenzūruoti, priklausys nuo žmonių, kurie tuo metu sėdi priešais monitorių“, – teigė H.Blockas.
