Po baisiausios pasaulio istorijoje branduolinės nelaimės 1986 metų balandžio 26-ąją, kai sprogusi elektrinė paskleidė radioaktyviąsias daleles virš Europos, daugiau nei 116 tūkst. žmonių, gyvenusių 30 kilometrų spinduliu nuo elektrinės, buvo evakuota.
Vėliau evakuacijos zona buvo dar išplėsta. Per kelis mėnesius Černobylio apylinkes paliko dar 234 tūkst. žmonių.
Beveik visi paliko namus skubėdami. Kai kuriems buvo duotos vos kelios valandos daiktams susidėti. Kitiems pareigūnai pasakė, kad namus palikti reikės tik kelioms dienoms, tačiau į juos sugrįžti taip ir nebuvo leista.
Tiesa, kai kurie žmonės liko savo namuose. Nors dabar Černobylio zonoje gyventi draudžiama, joje vis dar apsistoję nuo 130 iki 150 žmonių.
Dauguma jų – į aštuntą ar devintą dešimtį įkopusios moterys, vis dar dirbančios savo žemę.
Gyvenimo sąlygos sunkios
Prie pat draudžiamos zonos keliasi ir naujakuriai. Maryna Kovalenko, į Steščyną su dukromis Iryna ir Olena atsikrausčiusi prieš ketverius metus, neturi daug kaimynų, tačiau dauguma jų – vyresnio amžiaus.
Griūvančiame kaimelyje parduotuves, bibliotekas ir kitus pastatus pamažu glemžiasi augalija.
Į kaimelį 30 kilometrų nuo draudžiamos zonos ribų atvykusi šeima gyvena labai kukliai. Marynos namo sienose žioji skylės. Grindys pūva, o radiatoriai kiauri, nors žiemą temperatūra čia krinta iki 20 laipsnių šalčio.
Moteris gali naudotis dujomis, elektra, internetu ir mobiliuoju ryšiu, bet tualetas įrengtas lauke.
Vanduo – taip pat problema. Vienintelis jo šaltinis yra užterštas šulinys, iš kurio vanduo į namą atiteka vieninteliu vamzdžiu. Prieš naudodamos vandenį moterys privalo jį virinti.
Į Steščyną atsikėlusi Maryna negalėjo nusipirkti net ir kukliausio namelio, kuriuos buvę savininkai pardavinėjo po kelis šimtus eurų.
Tad mainais už stogą virš galvos šeima rūpinosi senuku, po kurio mirties prieš dvejus metus paveldėjo jo namą.
Kieme dabar bėgioja vištos, triušiai, ožkos ir net kelios jūrų kiaulytės.
Vienintelės M.Kovalenko pajamos – 5135 grivinų (159 eurų) valstybinė pašalpa, tad nuosavas ūkis jai yra tikra būtinybė.
Atvijo bombardavimas
Kas pastūmėjo ukrainietę atsikelti į Černobylio apylinkes? Atsakymas slypi beveik ketverius metus besitęsiančiame konflikte kitoje šalies pusėje.
M.Kovalenko su dukromis 2014 metais pabėgo iš Toškivkos – pramoninės gyvenvietės Donbaso regione, Rytų Ukrainoje. Ten vykstantis konfliktas per ketverius metus pasiglemžė 10 tūkst. žmonių gyvybę, apie 2 mln. turėjo palikti savo namus.
Po Krymo aneksijos prorusiški separatistai paskelbė Donecko ir Luhansko sritis savarankiškomis respublikomis ir ėmė stumti Kijevo pajėgas iš jų teritorijos.
Vykstant kovoms Marynos ir jos dukrų namai atsidūrė pačiame karo sūkuryje. Bombardavimas nutildavo tik kelioms valandoms ryte. Iryna ir Olena išeidavo į mokyklą, M.Kovalenko – į turgų. Daugumą naktų šeima praleisdavo slėpdamasi rūsyje.
Kartą grįždamos iš mokyklos mergaitės pateko į susišaudymą. Kadangi iš dangaus vėl ėmė kristi sviediniai, Maryna negalėjo dukrų pasiekti.
Irynos ir Olenos gyvybę išgelbėjo pardavėjas, iš gatvės jas nusitempęs į rūsį.
Po šio įvykio ukrainietės kantrybė trūko. M.Kovalenko nusprendė išvykti iš Donbaso ir pasekti kitų šeimų, išvykusių į Černobylio apylinkes, pavyzdžiu.
Kaip ir Maryna, jie pasikliovė draugų ar kaimynų rekomendacijomis. O viena moteris teigė paprasčiausiai interneto paieškos langelyje įrašiusi frazę „pigiausia vieta gyventi Ukrainoje“. Atsakymas – netoli Černobylio.
Nuolat stebi aplinką
Nuo nelaimės 1986-aisiais mokslininkai nuolatos matuoja radiacijos lygį žemėje, medžiuose, kituose augaluose ir gyvūnų organizmuose draudžiamoje Černobylio zonoje ir aplink ją.
Pasak Ukrainos žemės ūkio radiacijos instituto tyrėjo Valerijaus Kašparovo, radiacija ore jokios grėsmės nebekelia. Tačiau žemėje dar gali slypėti pavojus žmonių sveikatai.
Mokslininkų komanda aptiko labai didelį radioaktyviojo cezio-137 kiekį šalia draudžiamos zonos auginamų karvių piene. Radioaktyviojo metalo dalelės iš žemės per šaknis patenka į galvijų rupšnojamą žolę.
Didelės cezio dozės gali pažeisti ląsteles ir sukelti įvairias ligas, net skydliaukės vėžį. Tad V.Kašparovo darbas yra nustatyti, kuriose vietose radiacija vis dar didelė, o kur gyventi saugiau.
Steščyna, kurioje gyvena M.Kovalenko, yra mažesnės rizikos zonoje, – valgyti ten išaugintas daržoves ar vartoti besiganančių ožkų pieną saugu. Bet mokslininkai atlieka tyrimus dėl laukinėje gamtoje augančių grybų ir uogų.
Maryna taip pat prisipažino pagalvojusi apie galimą radiacijos riziką, tačiau mano, kad šeima bėgo nuo kur kas didesnio pavojaus – karo.
„Radiacija mus nužudyti gali po truputį, bet ji mūsų nenušaus ir nesubombarduos. Geriau gyventi radiacijos zonoje nei kare“, – tikino moteris.
Rado vietą įmonei kurti
Kaimeliai prie draudžiamosios zonos atrodo esantys atokiame Ukrainos užkampyje, bet nuo Kijevo iki jų – dvi valandos kelio. Tad čia galimybių ieško ne tik pigiais būstais susiviliojusios šeimos, bet ir verslininkai.
Vadimas Minziukas kasdien vedžioja šunį palei tvorą, kuri juosia teritoriją, į kurią įžengti oficialiai draudžiama. Tai jo mėgstamiausia vieta pasimėgauti paukščių čiulbėjimu ir miško tyla.
„Jaučiuosi lyg gyvendamas Suomijoje arba Aliaskoje.
Čia mažiausias gyventojų tankumas visoje Ukrainoje – vos du gyventojai kvadratiniame kilometre“, – pasakojo Vadimas.
Ukrainos rytuose, savo gimtojoje Horlivkoje, jis vadovavo verslui, kurio apyvarta kasmet siekė 800 tūkst. eurų.
Bet kai miestą kirto fronto linija ir pradėjo bombarduoti artilerija, klestinčio ukrainiečio gamyklos ir sandėliai buvo sulyginti su žeme.
V.Minziukas prisimena, kad separatistai barikadas pastatė prie pat jo kiemo tvoros.
Kartais abi kovojančios jėgos stovyklas įkurdavo vos per 100 metrų nuo jo namų.
Neapsikentęs pavojaus iš karo apimto Donbaso Vadimas pirmiausia išsiuntė savo vaikus, o vėliau susirinkęs savo turto likučius išvyko ir jis su žmona.
Kelis mėnesius šeima, gyvendama tik iš santaupų, keliavo po Ukrainą ieškodama, kur įsitvirtinti.
Vieną dieną Vadimas iš giminaičio išgirdo gandą, kad netoli Černobylio, apleistuose kaimuose, nekilnojamasis turtas parduodamas labai pigiai. Apsukrus ukrainietis kaipmat nuvyko apžiūrėti apleistos grūdų saugyklos Dytiatkuose.
Prie pat draudžiamos Černobylio zonos esantis sklypas buvo pigus, bet visai arti Kijevo, kad galėtų tapti pelninga investicija.
„Stogas buvo kiauras, nes vietos gyventojai susirinko visą jo metalą.
Susitikau su savininku ir pasirašėme puikų sandorį“, – teigė Vadimas.
Sandėlis verslininkui atsiėjo apie 1,2 tūkst. eurų, o dar trys pastatai – vos 200 eurų, tad įvedęs elektrą jis čia pradėjo metalo lydymo verslą.
„Mano strategija buvo rasti būdą gaminti produktą iš atliekų.
Pirmieji metai buvo sunkūs, tačiau jau porą metų jaučiuosi pasiekęs nemažai“, – teigė V.Minziukas.
Ramybė svarbiau už viską
Verslininkas netgi įdarbino septynis savo buvusius darbuotojus iš Donbaso ir apgyvendino juos viename savo nupirktų namų, kurį pavertė bendrabučiu.
„Aš galiu čia užsidirbti ir mokėti algas savo darbuotojams. Sumoku daugiausia mokesčių visame kaimelyje. Galų gale juk aš ukrainietis ir noriu padėti savo šaliai“, – kalbėjo V.Minziukas.
Žinoma, jis neslepia kartais susimąstantis apie radiacijos pavojų sveikatai. Dėl to jis net nusipirko rankinį Geigerio skaitiklį, kuriuo ją matuoja.
Bet nerimas jo nekankina. Po karo veiksmų Donbase galimas Černobylio apylinkių atmosferos radioaktyvumas – menka bėda: „Stebuklas, kad mes iš viso ten likome gyvi.“
Tačiau tiek V.Minziukas, tiek M.Kovalenko su dukromis džiaugiasi ne tiktai ramybe be karo, bet ir ypatinga žmogaus jau tris dešimtmečius neliestų miškų tyla. Jie mėgaujasi ilgais pasivaikščiojimais ir nesuka galvos dėl nepriteklių.
Nors gyvenimas draudžiamos zonos apylinkėse slenka įprasta vaga, nė viena šeima nenori kraustytis į didesnį miestą: po karo jiems miesto triukšmas kelia tiktai išgąstį.
„Man nerūpi radiacija. Džiaugiuosi tik tuo, kad virš mano dukrų galvų neskraido artilerijos sviediniai. Čia tylu, miegame ramiai ir neturime slėptis“, – džiaugėsi Maryna.
V.Minziukas pripažįsta, kad jo žmona Olena apleistus Černobylio apylinkių kaimelius kartais palygina su jų karo suniokotu gimtuoju Horlivkos miestu. Bet šeima jaučia skirtumą – čia, Vakarų Ukrainoje, ji tiki ateitimi.
„Maniau, kad praradome viską, – gūžtelėjo Vadimas. – Tačiau čia gyvendami jaučiame, kad viskas bus tik geriau.“
Parengė Justė Butkauskienė
