Okupuotas 2014 m. kaimas, 2017 m. buvo atsikovotas Ukrainos karių. Tačiau nuo pat to laiko jis tapo fronto linija. Eidamas laukais iš esmės atsiduri separatistų snaiperių taikiklyje. O eiti tenka pėsčiomis.
Spalio pabaigoje lyjant lietui kartu su ukrainiečių žurnalistu, operatoriumi ir vairuotoju judame Travneves link. Iš automobilio tenka išlipti likus maždaug kilometrui iki tikslo. Automobilis nepravažiuoja. Užsidedame neperšaunamas liemenes ir pradedame judėti.
Keliai pažliugę, kojos slysta į skirtingas puses. Kelis kartus gaudome vienas kitą, bandydami apsaugoti nuo kritimo veidu į purvą tiesiogine to žodžio prasme. Šalikele eiti kiek dreba kinkos. Čia pat nutiesta viela, perspėjanti, kad toliau žengti neverta. Nebent esi pasiryžęs savo paskutinei kelionei – toliau minos. Apie tai byloja ir laukuose sustatyti ženklai.
Kolega iš Ukrainos – Evgenas Nazarenka – jau pakankamai patyręs Donbaso vilkas, nors ir kiek jaunesnis už mane. Kariavęs 2014-aisiais, nuo 2015 m. Evgenas kariauja kiek kitokį karą – informacinį. Pastarasis čia vyksta ne ką mažiau intensyviai nei artilerijos apšaudymas sutemus.
„Ženia, o lenkų „juodaodžiai“, lietuvių snaiperiai ir nulinčiuoti trimečiai jau nebemadingi separatistų ir rusų tekstuose?“, – klausiu kolegos.
„Toli gražu! Neseniai vyrai juokais trumpam iškėlė Kinijos vėliavą. Tai jau kitą dieną visi trimitavo, kad Donbaso karius žudo kinai“, – prapliupęs juoku atsako Evgenas.
Juokas, juodas humoras kare yra neišvengiami. Juokaujama čia daug. Humoras padeda ištverti ne tik apšaudymus, draugų praradimus, bet ir nuolatinį sėdėjimą apkasuose matant tuos pačius veidus diena iš dienos, ištisus mėnesius.
Tiesa, priešo pozicijose veidai kartais pasikeičia. Štai, pasak ukrainiečių karių, neseniai pas priešus įvyko rotacija. Atvyko reguliariosios rusų armijos kariai. Jiems negailima pašaipų.
„Anksčiau vykdavo susišaudymas, mes šaudome iš PK (kulkosvaidžio) ir jie iš PK, o dabar mes jiems PK, o iš jų pusės 80-oji (mina) atskrenda. Kažkokie neadekvatūs“, – pasakojo Travnevę ginantis Artiomas.
Jis pasakojo, kad vos prieš porą dienų separatistai bandė priartėti prie jų pozicijų, tačiau juos pavyko atremti.
Ukrainos kariai per penktus konflikto metus matė visko – reguliarią Rusijos armiją, „kadyrovcus“.
„Tokie štai traktoristai ir šachtininkai gina gimtąją Donbaso žemę“, – juokiasi kolega E.Nazarenka.
Tačiau ukrainiečiai dėl to neatrodė išsigandę. Trečią kartą į frontą pagal rotaciją atvykęs Jurijus netgi juokais tikino, kad fronte yra saugiau, nei civiliniame gyvenime.
Minos neišsigando, bet prie jos neina
74-erių Nadežda Travnevėje gyvena 44 metus. Prieš savaitę į jos kiemą įskrido mina. Laimei, nesprogo. Moteris pasakojo, kad mina gulėjo kelias dienas, vėliau atvyko kariai ir ją pasiėmė.
Apie atskridusią „dovanėlę“ ji pasakojo ramiai. Tiesa, užsiminė pati vengianti eiti dabar į tą kiemo pusę.
Kiemą saugo šuo. Neatrodo, kad jis būtų labai svetingai nusiteikęs nelauktų svečių atžvilgiu. Tačiau Nadežda pasiūlo palaukti minutę, kol kitur pririš šunį ir galėsime užeiti.
„Ten, štai ten liko didžiulė duobė. Jei norite – eikite apžiūrėti, aš neisiu“, – sakė močiutė.
Minos išrausta duobė – maždaug pusės metro gylio. Nuo jos iki namo vos keli metrai. Namas senas, paramstytas. Langai akivaizdžiai kiauri ir seniai nekeisti. Tačiau ir keisti čia kažką nėra didelės prasmės. Nežinai, kada tavo namai, tvora vėl primins burokinę tarką.
„Važiuoti niekur nenoriu. Čia mano namai. Netoliese gyvena mano sūnus. Jam jau penkiasdešimt metų ir jis irgi niekur važiuoti nesiruošia. Gyvenu čia nuo 1974-ųjų, kur gi man dabar traukti“, – pasakojo Nadežda.
Travneve nėra nei vaistinės, nei parduotuvės, tik kartais maisto produktus atveža automobiliai. Vietos gyventojai su nostalgija prisimena laikus, kai visko galėjo įsigyti už mažiau nei 40 kilometrų esančioje Horlivkoje. Tačiau dabar ten šeimininkauja Rusijos remiami separatistai.
Apie juos gyventojai kalba nedaug. Paklausti, ar gerai elgiasi Travneve įsikūrę Ukrainos kariai, pritariamai linkčioja galva.
Vietiniai, atrodytų, išsaugo visišką ramybę ir vakariniam apšaudymui ruošiasi ne daugiau nei tūlas vilnietis alaus bokalui Vilniaus gatvėje. Nors ne, pastarasis ruošiasi žymiai ilgiau.
Tiesa, jau kitą dieną sužinojome, kokia skaudi gali būti tariamos ramybės kaina. O tuo metu klampodami per pažliugusį kelią judėjome automobilio link. Aplink ir vėl ženklai, perspėjantys apie minas, o už maždaug kelių šimtų metrų – su ginklais rankose tave stebintys separatistai.
„Tai ką, skęstame šūduose?“, – juokiasi mano kolega, mat tiek mūsų batai, tiek kelnės nuo vaikščiojimo per apkasus aplipę purvais, kojas sunku kelti.
„Realiai, kaip ir pats Donbasas“, – pagalvojau.
