Žinoma, atkimšti šampaną ir bičiuliškai kalbėtis apie draugišką išsiskyrimą ankstoka, nes jei ES šalių vadovai patvirtins šį dokumentą, dėl britų situacija gerokai liūdnesnė. Griežto pasitraukimo šalininkai baubia apie išdavystę, griežto pasilikimo šalininkai niurna apie antrą referendumą, o tie, kurie mielai apsistotų ministro pirmininko rezidencijoje, tyliai renka parašus dėl nepasitikėjimo Th.May.
Garbės žodis, kartais atrodo, kad vienintelis JK pareigūnas, iki šiol nepraradęs galvos dėl „Brexit“, yra Larry, kuris, žinoma, yra vyriausias Dauningo gatvės peliagaudys, kitaip tariant, tiesiog katinas. Jis, netgi žinant ugningai nepriklausomą kačių charakterį, visai gerai sugyveno su premjerės rezidencijos svečiais iš užsienio.
Tačiau šįkart norisi kalbėti ne apie kačių strateginio ar taktinio planavimo pranašumus, lyginant su žmonijos gebėjimais šioje srityje.
Verčiau atkreipsime dėmesį į tai, kad „Brexit“ pasitraukimo sutarties projektas tarp JK ir ES yra daugiau nei pusės tūkstančio puslapių dokumentas. Ir jis yra laikinas, nes muitų sąjunga paliekama galioti, kol bus surastas kitas, tobulesnis, tarpusavio bendravimo variantas.
Vadinasi, prisidės dar koks pusė tūkstančio smulkiai išspausdintų puslapių. Beje, paties „Brexit“ referendumo klausimas buvo tik viena kukli eilutė: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti Europos Sąjungos nare, ar palikti Europos Sąjungą?“
Iškart norisi klausti savęs: kaip būtų atsakę britai, jeigu per patį referendumą jiems į rankas būtų įbrukę visą šį storą tomą ir paprašę balsuoti dėl jo?
Yra norinčiųjų lažintis, kiek piliečių būtų jį perskaitę? Juk niekas nebūtų perskaitęs. Ir čia ne apie paprastus rinkėjus kalbama. Dar parašų rašalas nespėjo nudžiūti ant to pusės tūkstančio puslapių, o sutarties oponentai iš kairės ir dešinės puolė jo kritikuoti. Net nespėję dorai paskaityti, ką ten perskaityti.
Taigi jeigu taip elgiasi tie, kurie vadina save profesionaliais sprendimų priėmėjais, ko tikėtis iš mėgėjų, kurių nuomonės atsiklausiama tik per rinkimus ar ypač iškilmingomis progomis? Ir kurie savo nuomonę dažniausiai grindžia antraštėmis, kirpėjos įžvalgomis ir feisbuko grupėmis, kuriose siūloma pinigų už galimybę pasinaudoti žmonių banko sąskaitomis. Ir kurie tą galimybę suteikia, po šimts, o po to stebisi, jog iš sąskaitos dingo pinigai, ir skundžiasi policijai – neva nenujaučiau, kad taip reikalai pasisuks.
Keturi iš dešimties lietuvių per metus nėra atsivertę nė vienos knygos. Nė vienos. O čia – visi penki šimtai puslapių, sąžinės turėkit. Bėda tik, kad norint suvokti, kas išeis iš vieno sakinio klausimo, dažniausiai ir reikia perskaityti šiek tiek daugiau nei skambią antraštę.
Todėl jeigu turime tokį liūdną, bet neišvengiamą fenomeną kaip visuotinė balsavimo teisė, nepradėkime jo dar labiau komplikuoti nuleisdami kartelę tiesioginei demokratijai. Ji yra visai neblogai renkant seniūnus, merus, Seimą, netgi prezidentus.
Bet nė velnio nepadeda sprendžiant sudėtingiausius šalies vidaus ar užsienio klausimus, nes ir specialistams prireikia ištisų metų, kad atpainiotų mazgus ir tarp jų surastų bent šiek tiek priimtinesnį kompromisą.
Ne veltui M.Thatcher citavo savo pirmtaką C.Atlee – esą referendumai yra diktatorių ir demagogų įrankis, todėl JK jų ir neorganizuoja. Aha, kol neorganizavo, kol paisė šios išminties, taip ir buvo. Ir visai nesvarbu, apie pasitraukimus, dvigubą pilietybę ar kitokius dalykus kalbėtume.
Nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Jungtinėje Karalystėje, ar dar galai žino kur. Kuo klausimas emocingesnis, kuo labiau užminuotas iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis komplikacijomis, tuo naudingesnis aukštai iškeltas referendumo barjeras.
Kitaip tikrai beliks pavydėti vyriausiam JK premjero rezidencijos katinui ir jo atsakingam požiūriui į tiesioginę demokratiją.
