Vokietijos kanclerė ir Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininkė A.Merkel jau kurį laiką suprato, kad politinės permainos šalyje yra neišvengiamos.
Pirma užuomina buvo 2017 metų parlamento rinkimai, kuriuos CDU laimėjo, bet koalicijos formavimo procesas užsitęsė ir teko ilgai ieškoti bendros pozicijos su gimininga laikoma Krikščionių socialine sąjunga (CSU) ir Socialdemokratų partija.
Artėjančių pokyčių ženklai buvo matomi iš vis žemėjančių partijos reitingų, o galutinį smūgį sudavė žemių rinkimai Bavarijoje (spalio 14 d.) ir Hesene (spalio 28 d.).
Bavarijoje ilgus dešimtmečius dominavusi CSU pirmą kartą per penkis dešimtmečius prarado turėtą daugumą. Hesene taip pat nepasisekė. CDU surinko 11 proc. mažiau balsų negu ankstesniuose rinkimuose.
Dieną po rinkimų Hesene 64-erių A.Merkel viešai paskelbė, kad gruodžio 7 ir 8 dienomis Hamburge vyksiančiame partijos suvažiavime nesieks būti perrinkta partijos pirmininke, o po 2021-ųjų užleis ir Vokietijos kanclerio postą.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docento Kęstučio Girniaus teigimu, kanclerei paskelbus apie pasitraukimą partijoje kilo didelė kova, tačiau A.Merkel pasitraukimas didelės reikšmės Lietuvai neturės.
„Kai kurie politikai nuogąstauja, kad Lietuvos prezidentė turėjo gerus ryšius su A.Merkel, tačiau sprendimo atsiųsti į Lietuvą karius naujas kancleris neatšauks, nes tai buvo ne vienos kanclerės nutarimas“, – teigė K.Girnius.
Kovos partijoje rezultatą sužinosime jau kitos savaitės pabaigoje, tačiau išlieka neaišku, ar amžinąja vadinama kanclerė išlaikys savo galią ir autoritetą iki pat 2021 metų rinkimų.
Buvusio kanclerio globotinė
Kvantinės chemijos daktarė politikoje pradėjo reikštis po Berlyno sienos griūties, kai jai buvo 35 metai, ir iš karto išsiskyrė iš visų aplinkinių.
„Jai visiškai nerūpėjo jos išvaizda. A.Merkel atrodė kaip tipiška Vokietijos Demokratinės Respublikos mokslininkė“, – teigė paskutinis Rytų Vokietijos premjeras Lotharas de Maiziere’as.
Į Bundestagą A.Merkel buvo išrinkta 1990-ųjų pabaigoje ir greitai tapo kanclerio Helmuto Kohlio globotine, kurią jis vadino Mädchen (išvertus iš vokiečių k. – mergaitė) ir įtraukė į ministrų kabinetą 1991 metais.
Tačiau toji mergaitė greitai kilo aukštyn, ir 1999-aisiais A.Merkel buvo pirmoji, paraginusi į partijos finansavimo skandalą įsivėlusį H.Kohlį trauktis iš kanclerio pareigų. Tai jai padėjo pasiekti politikos viršūnę.
Į valdžią partijoje A.Merkel atėjo 2000 metais, kai į savo rankas iš Wolfgango Schäuble perėmė CDU vairą. Nuo 2002 metų ji vadovavo CDU/CSU sąjungos parlamentinei grupei, o jau 2005 metų lapkričio mėnesį buvo išrinkta pirmajai kadencijai kaip Vokietijos kanclerė.
Laisvojo pasaulio lyderė
A.Merkel 18 metų vadovauja partijai ir 13 metų šaliai. Ji yra ilgiausiai valstybės vadovo pareigas einanti politikė Europos Sąjungoje.
Mergaitė bėgant metams tapo mama – Mutti, taip šiandien Vokietijoje yra vadinama A.Merkel.
Donaldo Trumpo vykdoma politika nusivylę apžvalgininkai būtent A.Merkel klijuoja JAV prezidentams dažnai priskiriamą „laisvojo pasaulio lyderio“ etiketę.
„Ji visada atidžiai išklauso visas problemas ir argumentus, analizuoja faktus ir ieško galimų situacijos sprendimo būdų. Vokietiją valdančią A.Merkel galima pavadinti diskretiška tarpininke“, – rašė „The Washington Post“ skiltininkas Carlas Bildtas.
Jai teko tvarkytis su 2008 metais euro zonoje kilusia krize, iš kurios Europos Sąjunga išlipo tik sustiprėjusi.
„A.Merkel yra gerbiama uždaruose ES posėdžiuose, tačiau ji yra vadovė, kuri labiau tiko ramiems laikams“, – tvirtino VU TSPMI politologas.
Dažnai kanclerei tekdavo imtis tarpininko vaidmens įtemptose derybose tarp Rusijos ir Ukrainos.
„Tomis akimirkomis, kai reikėjo daugiau ryžtingų sprendimų, jai nelabai sekėsi. Kritiškai vertinama ir tai, kad jai stinga demokratijos.
Kai vykdavo Europos Sąjungos narių bendri susitikimai, ji susitikdavo tik su Prancūzijos prezidentais. Akivaizdu, kad dvi šalys nustatydavo visas gaires“, – teigė K.Girnius.
Kritikų ji dar ir šiandien dažnai linčiuojama už sprendimus, priimtus 2015 metais, prasidėjus pabėgėlių krizei.
Trys galimi kandidatai
Pabėgėlių klausimas netyla ir trijų A.Merkel besiruošiančių pakeisti kandidatų debatuose.
„Kartą ir visiems laikams turime nutarti, kaip vertinsime 2015 metų rudens įvykius ir ko iš to pasimokysime“, – tvirtino į partijos pirmininko postą kandidatuojanti CDU generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer.
Ši mažąja Merkel vadinama politikė rungiasi su sveikatos apsaugos ministru Jensu Spahnu ir iš verslo į politiką bandančiu grįžti Friedrichu Merzu.
A.Kramp-Karrenbauer pabrėžia savo gebėjimą laimėti sudėtingų rinkimų metu.
„Svarbiausia yra laimėti rinkimus ir, kalbant atvirai, esu daugybę jų laimėjusi prieš stiprią opoziciją. Gali būti apdovanotas gerais oratoriniais sugebėjimais, tačiau turi turėti ir šį tą daugiau“, – tvirtino 56 metų A.Kramp-Karrenbauer.
38 metų J.Spahnas tikisi į savo pusę patraukti jaunus balsuotojus, kuriuos į savo pusę vilioja Žaliųjų partija.
„Siūlau kartų kaitą“, – pareiškė sveikatos apsaugos ministras.
Nors J.Spahnas yra konservatyvesnio partijos sparno atstovas, jis yra atvirai paskelbęs apie savo homoseksualumą ir į partiją siūlo įpūsti socialiai pažangesnių vėjų.
Senų sąskaitų suvedinėjimas
63-ejų F.Merzas į politiką grįžta po to, kai 2002 metais A.Merkel jį išstūmė į politikos paraštes.
„Gera sugrįžti“, – per kandidatų debatus kalbėjo F.Merzas.
Politikos apžvalgininkai pastebi, kad toks netikėtas jo grįžimas dabar kvepia senų sąskaitų suvedinėjimu.
F.Merzas tvirtina turintis aiškų planą, kaip atsikovoti radikaliai partijai „Alternatyva Vokietijai“ atiduotą kone milijoną balsų.
„Tie žmonės nėra nacionalistai ar antisemitai. Jie yra paprasčiausiai nusivylę mūsų valdžia“, – kalbėjo F.Merzas.
Politikas taip pat žadėjo, jog sugrąžins partijai turėtą 40 procentų vokiečių palaikymą, bet vargu ar tai įmanoma. Šiuo metu CDU palaiko apie 26 proc. Vokietijos gyventojų.
Tad F.Merzui derėtų būti atsargesniam, nes priešingu atveju neįvykdžius šio pažado jis gali pabaigti savo skrydį kaip Vokietijos socialdemokratų gelbėtojas Martinas Schulzas.
Anot K.Girniaus, tiek J.Spahnas, tiek F.Merzas yra nepatenkinti A.Merkel judėjimu į kairę bandant laimėti socialdemokratų rinkėjų balsus, nes dėl to dešinėje iškilo „Alternatyva Vokietijai“.
„Jie ruošiasi partijos politiką sukti kitu kursu.
O A.Kramp-Karrenbauer būtų kanclerės įpėdinė, ji kitomis priemonėmis vykdytų tą pačią politiką“, – tvirtino K.Girnius.
Koalicijos ateitis neaiški
Politikos apžvalgininkai pabrėžia, kad rinkimus laimėjus J.Spahnui arba juo labiau F.Merzui tiek kanclerės, tiek šalies ateitis išlieka neaiški.
A.Merkel pati yra sakiusi, kad kanclerio ir partijos pirmininko postai yra neatskiriami, tad neatmetama, jog būsimas įpėdinis partijoje gali bandyti pirma laiko perimti ir kanclerio postą.
K.Girnius tvirtina, kad to tikėtis būtų sunku, tačiau pasitraukti anksčiau nei 2021 m. gali nuspręsti pati A.Merkel.
Pamačiusi, kad mažėja veiksmingumas ir ji negali vykdyti tokios politikos, kokios nori, kanclerė gali pati nutarti, jog geriau išeiti, kol dar bendras įvertinimas yra teigiamas“, – kalbėjo politologas.
Tačiau žibalo į ugnį čia gali įpilti koalicijos partneriai socialdemokratai.
Jie teigia, kad jiems nepriimtina dešinioji F.Merzo politika ir jam laimėjus partijos rinkimus koalicija gali subyrėti.
Laikas naujam etapui
Kalbėdama apie pasitraukimą A.Merkel sakė: „Negimiau kanclere ir niekada to nepamiršau.
Man buvo didelė garbė tai daryti tokį ilgą laiką, tačiau atėjo metas atversti naują skyrių.“
Partijoje permainos laukia jau ateinantį penktadienį, šalies politiniame peizaže netrukus taip pat gali nutikti visko. Politologai spėlioja, ką po pasitraukimo veiks pati A.Merkel.
„Manau, kad man gerai sekasi save užimti“, – juokavo kanclerė.
Anot VU TSPMI docento K.Girniaus, A.Merkel pasitrauks į ramų poilsį ir karjeros ES institucijose nesieks.
Vokietija beveik visuomet būna pagrindinių ES sprendimų priešakinėse linijose. Taigi penktadienį Hamburge bus sprendžiamas ne tik CDU ar didžiausios ES ekonomikos, bet ir viso Senojo žemyno likimas.
Kol kas apklausose pirmauja A.Kramp-Karrenbauer ir F.Merzas, bet galutinį žodį ir balso teisę rinkimuose turės 1001 partijos delegatas.
Pastaruosius 45 metus CDU vadovavo tik trys politikai – H.Kohlis, W.Schäuble ir A.Merkel, todėl tikėtina, kad naująjį partijos vedlį pirmuosiuose puslapiuose matysime dar ilgą laiką.
