Paskutinę lapkričio savaitę Ispaniją sudrebino asmeninė buto nuomos negalėjusios susimokėti 65-erių Alicios de Moral tragedija.
Ji iššoko pro savo buto penktame aukšte langą tuomet, kai policija beldėsi į duris su teismo įsakymu iškeldinti moterį iš namų.
Alicia jau ketvirtą mėnesį nemokėjo savininkams buto nuomos. Moteris buvo skolinga 2000 eurų.
„Tai ne savižudybė, tai – žmogžudystė“, – tokį užrašą judėjimo prieš iškeldinimą iš namų nariai paliko gatvėje prie Alicios atminimui uždegtų žvakučių.
Alicios žūtis sujaudino Ispanijos gyventojus, o paslaptingas jos gyvenimas pažadino žurnalistų smalsumą.
Tiktai ledkalnio viršūnė
Ši savižudybė – tai tik didžiulio ledkalnio viršūnė, parodanti, kokia opi yra iškeldinimo problema.
Daugybė vienišų žmonių ir šeimų su mažamečiais vaikais Ispanijoje iškeldinami iš gyvenamojo būsto už nesumokėtas skolas.
Statistika šiurpina: praėjusiais metais 35 tūkst. šeimų buvo iškeldintos dėl nesusimokėtos nuomos, o 22 tūkst. – dėl bankui nesumokėtų skolų už būstą. Iš būsto Ispanijoje po šeimą policija iškrausto kas keturias valandas.
Ispanijoje įsiskolinusių už būstą bankui ir negalinčių susimokėti skolų yra labai daug. Didžiausias būstų pirkimo bumas įvyko 1997–2007 metais, kaip Ispanijoje buvo išsipūtęs vadinamasis statybų burbulas.
Tada ispanai turėjo daug darbo statybose, uždirbo itin gerus atlyginimus ir puolė skolintis.
Bet 2008 metais, sprogus šiam burbului, daugybė žmonių liko be darbo ir galimybės išsimokėti pasiimtas paskolas.
Tada ir prasidėjo įsiskolinusiųjų kryžiaus keliai, dažnai pasibaigiantys būsto praradimu. Ispanijoje aktyviai veikia judėjimai, kovojantys prieš iškeldinimą iš gyvenamojo būsto už paskolų arba nuomos nemokėjimą.
Viena šio judėjimo kūrėjų Ada Colau šiuo metu valdo Barselonos miestą.
„Sužinoję apie Alicios mirtį, jaučiame skausmą ir pyktį. Reikia kuo skubiau keisti įstatymą. Mes kalbame apie gyvybes! Tai skubu!“ – „Twitter“ socialiniame tinkle rašė Barselonos merė.
O Socialistų partijos sudaryta vyriausybė pažadėjo, jog stengsis suvaldyti pastaruoju metu smarkiai augančias būsto nuomos kainas ir kitaip spręsti įsiskolinusiųjų klausimą.
Gyveno dvilypį gyvenimą
Tuo metu, kai prabangaus gyvenamojo būsto durininkas šlavė laiptinę, liftu į penktą aukštą kilo policijos pareigūnai. Ir staiga pasigirdo smarkus dunkstelėjmas.
Durininkas išbėgo pasižiūrėti, kas nutiko, ir gatvėje ant grindinio išvydo gulinčią moterį. Pribėgęs jis suprato, kad tai – šios laiptinės gyventoja.
Alicia pro langą iššoko vilkėdama pižamą ir mūvėdama kojines.
Durininką, kaip ir visus nors kiek Alicią pažinojusius žmones, ištiko šokas. Kas galėjo pagalvoti, kad ši aristokratiškos išvaizdos gražuolė, visada vilkinti prabangiais drabužiais, neišgalėjo susimokėti už butą?
Ispanijoje jau seniai kalbama apie tai, kad skurdas dabar slepiasi po įvairiausiomis kaukėmis. Alicios tragedija šią teoriją tiktai dar labiau patvirtina.
Gustavas Garcia, socialinių darbuotojų direktorių asociacijos narys, tvirtina, kad „visuomenė transformuojasi, ir Alicios atvejis patvirtina, kad skurdas yra kitoks negu anksčiau, – dabar jis dažnai gali būti tiesiog nepastebimas“.
Alicia gyveno dvilypį gyvenimą. Visi moterį pažinoję žmonės tvirtino, kad ji atrodė net penkiolika metų jaunesnė. Nepriekaištinga šukuosena ir manikiūras.
Kursai klasikinių šokių klubuose. Popietės geriant kavą su prašmatniame kvartale gyvenančiomis kaimynėmis. Tokią kaukę dėvėjo pasiturinčios madridiečių šeimos vienturtė.
„Ji mums visuomet pasakodavo, kad jaunystėje dirbo modeliu ir aktore.
Mes ja tikėjome, nes jos išvaizda iš tikrųjų buvo įspūdinga“, – pasakoja Alicios kaimynė.
Kaukė nukrisdavo tik kai moteris turėdavo kreiptis į socialinius Madrido seniūnijos darbuotojus. Jų Alicia nekart prašė pagalbos.
Bet pašalpos iš miesto valdžios Alicia taip ir negavo, nes per savo pačios klaidą buvo ištrinta iš Madride registruotų gyventojų sąrašo.
Bėdas slėpė nuo visų
Viešumoje Alicia kaip galėdama slėpė savo problemą.
Kad anksčiau žymaus Madrido ekonomisto sekretore dirbusi elegantiškoji Alicia turi ekonominių sunkumų, nežinojo niekas.
„Kasdien ji manęs prašydavo cigaretės. Teisindavosi, kad neperka pakelio, nes nori mesti.
Dabar manau, kad gal ji tiesiog neturėjo už ką cigarečių nusipirkti“, – sako kaimynystėje gyvenanti Conchita.
Tiesą apie savo bėdas Alicia slėpė ir nuo 30 metų sūnaus Inakio. Jam moteris pasakojo gyvenanti su neseniai našle tapusia senyvo amžiaus moterimi.
„Maniau, kad ši našlė ir mokėjo už buto nuomą.
Aš mamai duodavau pinigų už telefono ir interneto paslaugas“, – žiniasklaidai susikrimtęs pasakojo nieko apie tragišką motinos situaciją nežinojęs sūnus.
Bet iš tiesų jokios našlės nebuvo. Alicia tiesiog troško, kad niekas nesužinotų apie didžiausią jos gėdą – prieš ketverius metus ji vieną sykį jau buvo iškeldinta iš būsto, kuriame anksčiau gyveno su savo sūnumi.
Todėl su naujaisiais kaimynais moteris tik persimesdavo keliais žodžiais, o į didesnes kalbas nesileisdavo.
Nuo to laiko, kai jiems teko išsikraustyti iš buto, motina ir sūnus gyveno atskirai. Inakis dirbo informatiku ir nieko nežinojo apie slaptą savo motinos nelaimę.
Jos mirtis sūnų užklupo labai netikėtai. Jis negalėjo net sumokėti už jos laidotuves, kurios Madride vidutiniškai kainuoja apie 5 tūkst. eurų.
Alicios kūnas buvo atiduotas naudoti medicinos tikslais.
Vadino kvartalo princese
Po šios Madrido gyventojus sukrėtusios savižudybės liko daug neatsakytų klausimų. Kodėl Alicia neturėdama pinigų ir toliau užsispyrusiai troško gyventi viename brangiausių Madrido kvartalų?
Aplinkiniai teigia, kad ji jautėsi kvartalo princese ir jokiu būdu nenorėjo atsisakyti privilegijos, kuri jai kainavo gyvybę.
Dėl moters mirties labai nustebo ir kvartalo klebonas: „Ji duodavo klebonijai drabužių ir maisto. Mes net nenutuokėme, jog Alicia turėjo piniginių sunkumų.“
Tėvas Angelo surengė klebonijoje mišias Aliciai atminti.
„Koks paslaptingas tas gyvenimas. Tokios pabaigos dažniau sulaukia tie, kurie prašo išmaldos, o ne ją duoda“, – mišių metu sakė kunigas.
Mišios buvo vienintelis renginys, skirtas tragiškai mirusiai A.de Moral atminti.
