Teisingiau, strateginėje aklavietėje bei nežinioje yra ne tiek Rusijos režimas, kiek Vakarai, kuriuose iki šiol nėra bent kiek aiškesnio bei vieningesnio supratimo, kokios politikos laikytis Rusijos atžvilgiu ir koks svarbiausiasis tos politikos tikslas.
Kaip Vakarai įsivaizduoja savo santykius su Rusijos režimu? Koks turėtų būti tų santykių svarbiausias ir galutinis tikslas – žinoma, jei jo reikia? Kaip jį pasiekti?
Šiuos klausimus pastaraisiais metais pakabina ore daugelis įvykių bei procesų. Vieni iš tokių įvykių – įvairios ekspertų bei politikų konferencijos, skirtos šiai temai.
Lietuvoje praėjusią savaitę kaip tik vyko viena iš tokių konferencijų – jau tradiciniu tapęs „Sniego susitikimas“, į kurį susiburia nemažas pulkas tiek Lietuvos, tiek įvairių Vakarų politikų, pareigūnų, žurnalistų ir ekspertų. Šios konferencijos pagrindinė tema, žinoma, ir vėl buvo Rusijos ir Vakarų konfrontacija.
Bet jokių esmingai naujų idėjų, kokia turėtų būti pagrindinė Vakarų politikos Rusijos atžvilgiu kryptis, renginyje nenuskambėjo. Na, gal buvo keletas balsų, garsiau, nei visuomet, raginančių tą politiką griežtinti. Tačiau kaip – ir vėl liko neaišku.
Apskritai, šiame renginyje, kaip ir daugumoje kitų panašių, kone visi kalbėtojai vadovavosi reaktyvine, gynybine logika – kalbėjo apie tai, kaip Vakarai turėtų stiprinti savo „atsparumą“ ir rengtis kokiems nors aktyviems pačios Rusijos veiksmams. Bet ką turėtų ir galėtų Vakarai bei jų sąjungininkai daryti patys, stengdamiesi perimti strateginę iniciatyvą, bokso terminais kalbant, pradėti būti „pirmu numeriu“? Šis klausimas, kaip ir kasmet, liko kyboti ore.
Žinoma, galima guostis, kad aiškesnių atsakymų į tokius klausimus neranda ne tik lietuviai ar kiti vakariečiai, bet net ir patys rusai – teisingiau, tikroji Rusijos opozicija. Jos taip pat kasmetinis suvažiavimas Vilniuje vyko taip pat metų sandūroje. Į „Laisvosios Rusijos forumą“ susirinko patys nuosekliausi ir režimo labiausiai nekenčiami opozicijos veikėjai iš pačios Rusijos ir iš viso pasaulio.
Kaip ir kada gali griūti režimas? Jis grius dėl diktatūros viršūnių vidaus rietenų, regioninio separatizmo ar revoliucijos iš apačios? Galbūt dėl išorės spaudimo ar savo pradėto didelio karo su Ukraina ir po to – Vakarais? O gal jis dar gali vegetuoti dešimtmečius? Ką daryti Vakarams su Rusijos režimu? Į pastarąjį klausimą atsakymas buvo bene aiškiausias – kuo daugiau sankcijų režimo vadovybės atstovams, pirmiausia užspaudžiant jų kvėpavimo takus – juodų pinigų srautus iš Rusijos į Vakarus.
Tačiau ir vėl kyla svarbiausias klausimas – ar vis griežtėjančios sankcijų politikos pagrindinis tikslas turėtų būti režimo griūtis? Ar vadinamąsias personalines sankcijas turėtų lydėti ir tokios, kurios būtų nutaikytos į ištisus ekonomikos sektorius ir visą visuomenę?
Čia tebevyksta itin karšta diskusija net ir tos pačios Rusijos opozicijos viduje. Vieni, kaip ir daugelis Vakaruose, tvirtina, jog „paprasti žmonės“, kitaip – „visa visuomenė“ yra „nekalti“ ir neturi būti „atsakingi“ už tai, kad juos valdo toks režimas bei už to režimo veiksmus. Todėl esą tokios sankcijos, kurios būtų nukreiptos būtent į tai, jog kuo sparčiau blogėtų gyvenimas kuo platesniems visuomenės sluoksniams bei socialinė bei ekonominė padėtis visoje šalyje pirmiausia esą būtų neteisingos ir net „amoralios“.
Kita vertus, teigiama, jog ir grynai pragmatiniu požiūriu tokios sankcijos turėtų ne tokių padarinių, kokių tikimasi – ne išsiūbuotų režimo pamatus visuomenėje, o tik dar labiau juos sustiprintų, atvertų dar platesnes galimybes režimui manipuliuoti masėmis ir jas mobilizuoti aplink save.
Iš esmės tokius pačius argumentus pateikia ir tie, kurie tvirtina, jog jokių sankcijų apskritai nereikia, nes jos „neefektyvios“.
Svarstymus apie atsakomybę galima padėti ant žemesnės lentynos, nes klausimas, kiek visas visuomenė yra atsakinga už tai, kad ją valdo nusikalstama diktatūra, yra nevienareikšmis ir nevienpusis. Žinoma, galima konstatuoti, kad jei ne vienų aktyvi parama ir kitų pasyvumas – abiem šioms grupėms ir sudarant kone absoliučią visuomenės daugumą – režimo nebūtų.
Tačiau kur svarbesnis yra faktas, jog režimas iš tiesų bijo bet kokių sankcijų apskritai, o labiausiai – būtent tokių, kurios liestų ištisus ekonomikos ir socialinius sektorius, bei būtų nutaikytos į kuo platesnius visuomenės sluoksnius.
Socialiniai neramumai dėl sparčiai blogėjančio gyvenimo – vienas iš didžiausių ir taip paranojiškos režimo viršūnėlės košmarų.
Tad, panašu, teisūs yra tie, kurie tvirtina, kad, norint kuo labiau prispausti bei išsiūbuoti režimą, sankcijų – pirmiausia, „sektorinių“ – plėtimas ir griežtinimas yra vienintelis kelias.
Tačiau čia ir vėl kyla esminis klausimas – o koks pagrindinis to tikslas? Akivaizdu, kad net jei jis – režimo išsiūbavimas iš vidaus ir vertimas, tai turi būti daroma ne be atodairos, turint bent keletą įvairių įvykių bei procesų raidos scenarijų. O tam reikia kiek įmanoma geriau ir adekvačiau suvokti režimo vidų, esminius jo procesus bei dinamiką.
Aišku, šioje vietoje galima tiesiog skėstelėti rankomis ir sakyti, kad tokie dalykai, kaip diktatūros – iš principo neperregimi ir nenuspėjami, tad ir nertis iš kailio dėl to nėra ko. Tad vietoje to protingiausia plaukti pasroviui ir stengtis išlaikyti esamą status quo.
Tačiau net jei ir nepriiminėjami kažkokie principiniai sprendimai apie kažkokią globalią kontratakuojančią politiką Rusijos atžvilgiu visu frontu, kodėl nepagalvoti apie kokias nors operacijas atskiruose to fronto ruožuose? Pavyzdžiui, bene svarbiausiame – Ukrainoje.
Tai, kad Minsko susitarimai – seniai mirę ir iš esmės yra sutrūnijusi makulatūra, aišku jau seniai. Pati Rusija, panašu, pasiryžusi vėl pradėti platesnio masto karą Donbase – galbūt kone iškarto po Ukrainos prezidento rinkimų kovą. Žinoma, jei rezultatas jos netenkins.
Tuo tarpu Vakarai ir toliau neturi jokio plano, ką daryti ir su ta sutrūnijusia makulatūra ir kaip apskritai spręsti situaciją. Akivaizdūs galimi keliai – sankcijų Rusijai griežtinimas būtent dėl padėties Donbase ar netgi politiškai Vakaruose palaimintas pačios Ukrainos kariuomenės puolimas kuriame nors svarbiame fronto ruože, panašu, net nesvarstomi.
Bet kokiu atveju, sunku ar net neįmanoma tikėtis daugiau ar mažiau vieningos ir nuoseklios Vakarų politikos Kremliaus režimo atžvilgiu mažiausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, Vakarai vis labiau politiškai krinka. Skyla Europa savo viduje, gilėja jos konfliktas su JAV, pačios JAV politinis elitas ir visuomenė poliarizuojasi taip, kaip jau senokai teko regėti. Kartais atrodo, jog galima kelti klausimą, ar toks vienetas, kaip „Vakarai“ apskritai dar egzistuoja?
Politinės krizės Prancūzijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Pastaruoju atveju žodis „krizė“ net netinka, norint apibrėžti tą chaosą, kuris, atrodo, programuotas dar bent keleriems metams, jei ne dešimtmečiams.
Populistų iš „apačių“ tarptautinis vienijimasis prieš „Briuselio elitą“, artėjant europarlamento rinkimams. Tolesnis visuomenių ir politinių elitų skilimas, virstantis tiesiog beviltiškomis kaktomušomis ne tik „naujosiose“, bet ir pagrindinėse „senosiose“ Europos demokratijos.
Tačiau svarbiausias ir didžiausias to pakrikimo ženklas – tai, kad tokie patys procesai vis labiau įsuka ir JAV.
Prezidento D.Trumpo bei jo šalininkų kova su ne tik su demokratais, bet ir su respublikonų elitu, kariuomenės, specialiųjų tarnybų bei aukštosios valdininkijos elitu, vykusi nuo pirmųjų dienų, tik aštrėja bei gilėja.
D.Trumpas tik dar labiau ją aštrina. Aklavietė dėl vyriausybės uždarymo ir jo reikalaujamos sienos su Meksika – aiškus ženklas, kad priešstatą visuomenėje ir politikoje prezidentas sąmoningai gilins kuo labiau, būdamas įsitikinęs, kad kuo didesnė jo ištikimiausiųjų rėmėjų mobilizacija jį ištemps ir į antrają kadenciją.
Tad vidaus karas ir chaosas pagrindinėje pasaulio demokratijoje tik gilės, o jo verpetai sklis vis toliau ir į užsienio politiką. O tai – pagrindinis džiaugsmas ir laimėjimas ne tik Rusijai, bet ir visoms kitoms pasaulio diktatūroms, kurių internacionalą Maskva stengiasi suburti.
Pati didžiausia D.Trumpo dovana šiam internacionalui – Amerikos pasitraukimas iš Sirijos – nėra jau tokia netikėta, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Apie tai, kad Amerikai reikia trauktis ne tik iš Sirijos, bet ir apskritai iš regiono, D.Trumpas ir jo šalininkai kalbėjo jau seniai. Tai apskritai atitinka jo pagrindinę užsienio politikos liniją – kuo labiau patraukti Ameriką iš globalinės geopolitinės arenos.
Tačiau jį iki šiol už skvernų prilaikė „senasis elitas“, pirmiausia karinis, kurio atstovas ir buvo gynybos sekretorius J.Mattisas. Jo atsistatydinimas po D.Trumpo pareiškimo – aiškus ženklas, kad šioje kovoje svarstyklės kryptelėjo į priešingą pusę.
Žinoma, galima sakyti, kad JAV buvimas toje mėsmalėje, kuria dar ilgus dešimtmečius bus ir Sirija, ir visas regionas yra iš esmės beprasmis ir nevertas tų išlaidų bei nuostolių, kuriuos ji dėl to patiria. Galima netgi mėginti aiškinti, kad tai iš tiesų yra gudrus ne tik D.Trumpo, bet ir viso dabartinio valdančiojo JAV elito ėjimas – jie leidžia Rusijai, Iranui ir šių išgelbėtam Sirijos režimui vieniems murkdytis ir uždusti toje kruvinoje baloje, kuri po Amerikos pasitraukimo taps išvis nebevaldoma.
Galbūt, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai ir yra tikėtina, tačiau dabar negalima nematyti, kad toks JAV žingsnis – didžiulė dovana pirmiausia Maskvai, kurią ji gali pagrįstai pateikti kaip milžinišką pergalę ne tik savo vidaus bet ir tarptautinėje politinėje rinkoje. Net jei šis pasitraukimas bus ir „pristabdytas“ – ypač po „Islamo valstybės“ ką tik įvykdytos kelių JAV kareivių žmogžudystės – padėties esmės tai nekeičia.
Beveik neabejotina, kad pats D.Trumpas ją ir anksčiau asmeniškai žadėjo Kremliaus šeimininkui V.Putinui ir tai buvo viena iš jų pokalbių temų, apie kurias šiuo metu ir vėl itin gyvai spėliojama Vašingtone.
Tačiau labiausiai visus turėtų jaudinti net ne pasitraukimas iš Sirijos ir planuojamas pasitraukimas ir iš Afganistano, o būtent toji pagrindinė užsienio politikos linija, kurią šie veiksmai atspindi.
Ar, stengdamasis kuo labiau sumažinti JAV dalyvavimą pačioje įvairiausiose pasaulinėse organizacijose ar JAV apskritai iš ten patraukti, D.Trumpas vis dėlto toliau sieks jas patraukti ir iš NATO?
Tai, jog jis apie tai galvoja, taip pat seniai akivaizdu. Ar jis gali laimėti pergalę JAV vidaus kovoje ir šiuo klausimu? Kol kas galima pasakyti tik tiek – to atmesti neįmanoma.
Ką gi, regint visą šį kontekstą, darosi dar aiškiau, kad tiek Vakarų visuomenėse, tiek valdžios viršūnėse tebėra mažuma tų, kurie manytų, jog Rusijos režimą pagaliau reikėtų įsprausti į kampą ir, galbūt net pasmaugti, užgriuvus jį vieningu sankcijų bei politinės izoliacijos volu. Apskritai, toks dalykas, kaip bendra, vieninga ir ypač – agresyvi, puolamoji politika šiuo metu yra tiesiog neįmanomas.
Bet jei Mahometas neateina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Pats Rusijos režimas, čiuožiantis žemyn, nebeturi kitos išeities, kaip tik stiprinti puolimą iš savo pusės. Tai diktuoja objektyvi jo raidos dinamika.
Rusiškoji autoritarinė kleptokratija juk neturi kitos perspektyvos, tik žemyn – net ir be jokių Vakarų sankcijų. Vis gilesnė režimo ir visos valstybės degradacija ir erozija – tik tempo klausimas. Kaip į tai gali reaguoti režimas? Tik vieninteliu būdu – vis labiau verždamas represinius varžtus šalies viduje ir stiprindamas išorės agresiją įvairiomis kryptimis. Tai, galima sakyti, tiesiog istorinis visų diktatūrų dėsnis.
Tad, net jei Vakarai ir nemėgins patys perimti strateginės iniciatyvos, anksčiau ar vėliau jiems teks priiminėti ne tik laikinus taktinius, bet ir principinius strateginius sprendimus. Svarbiausia, kad tai jau kainuos daugiau žmonių kraujo – kuo vėliau, tuo daugiau.
