Protestai Prancūzijos miestuose kiekvieną savaitgalį virsta kruvinomis riaušėmis. „Geltonosiomis liemenėmis“ praminti protestuotojai kovoja su juos ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis stabdančia riaušių policija.
Tokius vaizdus iš Prancūzijos jau 9 savaitgalius matė visas pasaulis ir, regis, matys dar ilgai.
Valdžios atstovams sunkiai sekasi kovoti ar derėtis su įniršusiais prancūzais. Labiausiai todėl, kad nėra bendro protestuotojų lyderio, o kartais atrodo, kad jie patys nežino, ko siekia.
Antai nuo gruodžio 15-osios iki sausio 4-osios Prancūzijos ekonomikos, socialinių reikalų ir aplinkosaugos taryba atliko protestuotojų norų tyrimą.
Rezultatai nustebino ekspertus. Didžioji dalis nuomonę išreiškusių prancūzų norėjo uždrausti homoseksualių asmenų santuokas.
Antroje vietoje atsidūrė pagalba šeimoms, toliau – kiti reikalavimai, kurie turi mažai ką bendra su pirminiais „geltonųjų liemenių“ tikslais.
Praėjusį trečiadienį vyriausybė pradėjė dar vieną protestuotojų norų išklausymo etapą, tačiau akivaizdu, kad daugumą protestuotojų, o ne riaušininkų domina ekonominiai pokyčiai, kurie pagerintų dešimtmečius nesikeičiančias paprastų žmonių gyvenimo sąlygas.
Ramybės niekaip nesulaukia
Šalies prezidentas Emmanuelis Macronas protestuotojus ne kartą vadino neapykantos pilna minia, o vyriausybės atstovas Benjaminas Griveuax sausio 4-ąją dar kartą pasmerkė „geltonųjų liemenių“ veiksmus ir paskelbė, kad administracija toliau „vykdys reformas ir nenusileis reikalavimams“.
Protestuotojai sugadino šventinę nuotaiką šalies valdžiai 2018-ųjų pabaigoje.
Prancūzijos valdantieji tikėjosi šių metų pradžioje susigrąžinti situacijos kontrolę į savo rankas, tačiau jau sausio 5 dieną pačiam B.Griveaux teko evakuotis iš pastato, kuriame dirbo.
„Geltonosios liemenės“ šakiniu keltuvu ir kitokia technika šturmavo vyriausybės ministerijos pastato vartus, o pikti protestuotojai įsiveržė į kiemą.
Sausio pirmą savaitgalį buvo padegtas Senos upėje prišvartuotame laive veikęs restoranas, o protestuotojų skaičius, sumažėjęs Kalėdų laikotarpiu, vėl išaugo.
Per devynis savaitgalius buvo suimti ar sužaloti keli tūkstančiai civilių ir policijos pareigūnų. Per nelaimingus atsitikimus žuvo mažiausiai 10 žmonių.
E.Macronas Naujųjų metų proga prancūzams linkėjo laimingų metų.
Bet kol ši krizė nebus išspręsta, laimės šalyje nebus daug.
O protestuotojų pavyzdžiu jau užsikrėtė ir kitų šalių aktyvistai, nepatenkinti valdžia.
Primena 1968-ųjų protestus
„Geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje kilo lapkričio 17-ąją, kai ryškiomis liemenėmis apsirengę žmonės visoje šalyje ėmė blokuoti kelius. Jų buvo daugiau nei 300 tūkst.
Taip jie protestavo prie mokesčių dyzeliniams degalams didinimą ir brangstantį pragyvenimą. Internete prasidėjęs judėjimas vienija skirtingo amžiaus, išsilavinimo ar gyvenamųjų vietovių žmones.
Mokestinė našta užgulė daugumos visuomenės sluoksnių pečius. Dėl to pagrindinės Paryžiaus gatvės kiekvieną savaitgalį virto karo lauku. Prancūzijoje protestuoja skirtingų socialinių klasių atstovai.
„Ant prezidento ypač pyksta studentai.
E.Macronas palaiko reformas, naudingas turtingesnei klasei“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Paryžiuje studijuojanti Marija V.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Linas Kojala „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad tokių protestų buvo galima tikėtis dar tada, kai E.Macronas paskelbė savo reformų planus.
„Protestai yra vienas šios valstybės bruožų. E.Macrono pristatyti reformų planai buvo radikalūs ir drastiški, todėl akivaizdu, kad tai turėjo sukelti pasipriešinimą“, – kalbėjo L.Kojala.
Protestuotojai kiekvieno savaitgalio įvykius įvardija operos ir teatro terminu „veiksmas“. Tačiau veiksmo čia kur kas daugiau nei operoje.
Jau per „antrąjį veiksmą“ lapkričio 24-ąją protestai Paryžiuje virto kruvinu susistumdymu su pareigūnais.
Per šį ir kitus savaitgalius sostinės gatvėse degė šimtai automobilių, buvo statomos barikados, vandalai apipaišė Triumfo arką.
Šalia Luvro Kalėdų mugėje dirbusi lietuvė Alita Dagytė „Lietuvos rytui“ teigė, kad buvo nejauku dirbti netoli karščiausios protestų vietos.
„Gruodžio 1 dieną buvo girdėti, kaip netoliese kažkas deginama ir sprogdinama. Tą vakarą po darbo teko eiti 6 kilometrus, kol radau atidarytą metro stotį ir galėjau grįžti namo. Niekur centre neveikė viešasis transportas“, – tvirtino A.Dagytė.
Tokie įvykiai vyresniems prancūzams primena 1968-ųjų protestus, kurie galiausiai privedė prie prezidento Charles’io de Gaulle’io atsistatydinimo. Tokį tikslą šiandien turi ir „geltonosios liemenės“ – atsikratyti E.Macrono.
Valdžiai nusileisti neužteko
Po keturių savaičių protestų ir riaušių, kurioms malšinti buvo pasitelkta dešimtys tūkstančių pareigūnų visoje šalyje, gruodžio pradžioje valdžios atstovai ir premjeras Edouard’as Philippe’as nutarė nusileisti iš gatvių kilusiam spaudimui.
Pusei metų buvo atidėtas mokesčių degalams įsigaliojimas, nukelti elektros kainų augimo planai, panaikinti viršvalandžiams ir metų pabaigos premijoms galioję mokesčiai.
Į tautą tada kreipęsis E.Macronas žadėjo, kad 2019 metais minimalus darbo užmokestis pakils 100 eurų.
Tačiau prezidentas atsisakė padidinti mokesčius turtingiesiems tvirtindamas, kad tai susilpnintų šalį ir naikintų darbo vietas.
Politologas L.Kojala teigė, kad tokie sprendimai yra trumpalaikiai, o žmonių nepasitenkinimas kyla iš kelis dešimtmečius Prancūzijoje egzistuojančios situacijos.
„Jei žvelgtume kelis dešimtmečius atgal, tai faktiškai nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio daugumos gyventojų Prancūzijoje realiosios pajamos neaugo. Šalyje ilgai laikosi aukštesnis nei ES vidurkis nedarbo lygis.
Visa tai ir paskatino protestus“, – tvirtino politologas.
„Geltonųjų liemenių“ skaičius po kelių vyriausybės suteiktų nuolaidų sumažėjo, tačiau neramumai vis tiek tęsiasi.
„Šiuo metu jau ramiau. Miestas sekmadienio rytais būna sutvarkytas – lyg nieko nebūtų vykę“, – pasakojo A.Dagytė.
Marija V. irgi tvirtino, kad protestų padariniai pašalinami greitai: „Jeigu nebūtum to, kas vyksta, matęs savo akimis, to net nepastebėtum.“
Prie protestuotojų skaičiaus mažėjimo prisidėjo šventinis laikotarpis ir teroro išpuolis Strasbūro kalėdinėje mugėje, tačiau aktyviausi protestuotojai ir toliau kiekvieną savaitgalį ėjo į gatves.
Pamažu tai tapo judėjimu, kuris yra nukreiptas prieš prezidentą E.Macroną ir visą jo vykdomą ekonominę politiką.
Judėjimas be lyderių
„Geltonosios liemenės“ neturi jokios centralizuotos valdymo struktūros, tačiau apie protestus pranešama socialiniuose tinkluose – feisbuko grupėse, įvairiuose forumuose.
Augant judėjimui iniciatoriai pradėjo susitikinėti prekybos centruose arba degalinėse. Susitikimų metu buvo nutarta visoje šalyje nuolat vykdyti kelių blokadą. Dauguma dalyvių prie šios iniciatyvos prisideda prieš darbą ar po jo, pasiima laisvų dienų arba susiveikia nedarbingumo pažymą.
Nors nėra vieno vado, keli žmonės imasi iniciatyvos ir judėjimo idėjoms atstovauja bendraudami su žurnalistais ir pareigūnais.
„Nenorime, kad kas nors naudotųsi mūsų judėjimu, mums nereikia lyderių. Prancūzijos revoliucija prasidėjo dėl „miltų karų“, o mus paskatino degalų kainos“, – kalbėjo aktyvus judėjimo narys Frankas Buhleris.
Kitas svarbus veidas – 33 metų sunkvežimio vairuotojas Ericas Drouet. Jis yra vienas judėjimo iniciatorių. Žmones eiti į gatves vyras kvietė per feisbuką.
Vyras buvo suimtas prieš Kalėdas, jo kuprinėje buvo aptiktas medgalys. Birželį dėl šio incidento vyks teismas, o šių metų pradžioje E.Drouet vėl buvo suimtas ir apkaltintas protestų organizavimu.
Vėliau sunkvežimio vairuotojas buvo paleistas, kai vyriausybė sulaukė kaltinimų, kad piktnaudžiauja turima galia.
Prancūzijos „geltonosios liemenės“ sunkiai sutaria ir dėl galutinio protestų tikslo, nes neturi centralizuotos valdymo struktūros.
„Sunku įvardyti konkrečius šio judėjimo tikslus, nes jis vienija daugybę skirtingų interesų turinčių žmonių“, – teigė ir L.Kojala.
Dideli nuostoliai ekonomikai
Nesibaigiantys protestai Prancūzijos ekonomikai turi daug neigiamų pasekmių. Šalies ekonomikos ministras Bruno Le Maire’as tvirtino, kad tai – katastrofa.
Dėl „geltonųjų liemenių“ perpus – nuo 0,4 procento trečiąjį 2018-ųjų ketvirtį iki 0,2 procento paskutinį praėjusį metų ketvirtį – sulėtėjo šalies ekonomikos augimas.
Prancūzijos prekeivių federacija gruodžio viduryje skelbė, jog patyrė mažiausiai 1 mlrd. eurų nuostolių. Dabar ši suma dar didesnė.
Daugumai parduotuvių savaitgaliais tenka užverti duris ir užkalti langus, kad jų neišdaužytų. Dalis to nepadariusių jau patyrė nuostolių – ne vienos parduotuvės ir restorano langai buvo iškulti, o prekės pavogtos.
Nestabili ekonominė situacija paskatino žmones leisti mažiau pinigų – baimindamiesi prarasti darbą jie taupo.
Nors rodikliai geresni, ši situacija turi panašumų su 2008 metų finansų krize. „Geltonųjų liemenių“ poveikis Prancūzijos ekonomikai bus ilgalaikis.
Planas – stabdyti „liemenes“
Praėjusią po protestų bangos, kurios metu buvo įsiveržta į ministerijos kiemą, Prancūzijos premjeras E.Philippe’as paskelbė, kad vyriausybė ruošiasi bausti visas „geltonąsias liemenes“.
„Planuojame išleisti naują įstatymą, leidžiantį bausti protestuotojus. Griežtų pasekmių sulauks žmonės, kurie organizuoja protestus be leidimo, dalyvauja nesankcionuotose demonstracijose, ir tie, kurie per tas demonstracijas nešioja dujokaukes“, – kalbėjo E.Philippe’as.
Žinomiems problemų kėlėjams bus uždrausta dalyvauti demonstracijose taip, kaip futbolo chuliganams draudžiama pasirodyti stadionuose.
Premjeras tvirtino, kad chuliganai, kurie griauna ir naikina Paryžių, apiplėšinėja parduotuves, bus priversti atlyginti miestui padarytą žalą.
„Pažadu, kad tai neguls ant mokesčių mokėtojų pečių“, – užtikrino premjeras.
Bet ne visam šalies politiniam elitui patiko premjero idėja.
Antai Respublikonų partijos lyderis Laurent’as Wauqiezas tvirtino, kad toks žingsnis nėra pakankamas, nes jo poveikis nebus pastebimas tą pačią minutę.
Politikas teigė, kad jo partija jau anksčiau yra siūliusi dėl šių protestų šalyje paskelbti nepaprastąją padėtį.
„Kodėl jūs nesiklausėte mūsų ir kiekvieną šeštadienį rizikuojate pamatyti vis blogesnę situaciją nei prieš savaitę?“ – klausė L.Wauqiezas.
Europos radikalų palaikymas
Prancūzijos politikams sukant galvą, kaip stabdyti protestuotojus, „geltonosios liemenės“ pastaruoju metu sulaukė didelio palaikymo iš Vokietijos ir Italijos radikalų.
Prieš pora savaičių populistinio Italijos Penkių žvaigždučių judėjimo (M5S) lyderis Luigi di Maio paskelbė atvirą laišką, kuriuo išreiškė paramą protestuotojams Prancūzijoje.
„Prancūzijoje politika tapo kurčia žmonių poreikiams. Jie yra nušalinami nuo svarbiausių sprendimų priėmimo proceso“, – rašė L.di Maio.
Politikas siūlė judėjimui pasinaudoti M5S naudojama sistema, pagal kurią jie organizuoja savo renginius regioniniu lygmeniu ir renka atstovus.
L.di Maio praėjusią savaitę buvo susitikęs su vienu protestų iniciatorių E.Drouet ir aptarė situaciją šalyje.
O vidaus reikalų ministras ir L.di Maio koalicijos partneris Matteo Salvini užsipuolė E.Macroną dėl jo vykdomos politikos ir tvirtino, kad palaiko „piliečių protestą prieš prezidentą, kuris valdo prieš žmonių valią“.
Vokietijoje savo nuomonę pareiškė kairiojo sparno judėjimo „Pakilk“ vadovė Sahra Wagenknecht. Ji tvirtino, kad šiais metais į gatves mėgins išvesti ir vokiečius, nes „geltonųjų liemenių“ judėjimas turi daug didesnį tikslą nei riaušės.
Tikimybė, kad ir protestuoti nemėgstantys vokiečiai išeis į gatves, didelė. „Geltonosios liemenės“ jau įkvėpė didesnius ar mažesnius protestus įvairiose šalyse – nuo Taivano iki Lenkijos.
Egipto valdžia, bijodama panašių protestų savo šalyje, netgi uždraudė parduotuvėse prekiauti geltonomis liemenėmis.
Vėl ruošiasi protestuoti
O Prancūzijoje protestai kažin ar greitai nurims.
Šį savaitgalį „geltonosios liemenės“ vėl planuoja išeiti į „dešimtąjį veiksmą“ gatvėse, tačiau sostinėje gyvenanti Marija V. teigia, kad turto niokojimas vyksta tiktai keliose gatvėse ir neatspindi to, kaip laiką leidžia likusi sostinės dalis, kurioje galima jaustis saugiai.
„Paryžiuje ir taip daug apsaugos. Legiono kariai centre pradėjo vaikščioti su automatais daug anksčiau, nei prasidėjo protestai. Prancūzai nepamiršo lapkričio 13-osios atakos“, – pasakojo Paryžiuje studijuojanti lietuvė, turėdama omenyje 2015 metais įvykdytas teroro atakas.
L.Kojala tvirtina, kad panašių protestų ateityje gali būti dar daugiau. „Buvo bent 12 protesto akcijų, kurios skirtingu metu ir intensyvumu vyko nuo 2000 metų“, – pasakojo VU TSPMI politologas.
„Geltonosios liemenės“ ir jiems prijaučiantys žmonės gali imtis ir kitokių priemonių. Internete sklinda raginimai žmonėms iš bankų pasiimti visus pinigus.
Tokie veiksmai, atlikti dideliu mastu, gali netgi paralyžiuoti šalį arba sužlugdyti eurą.
O tarp „geltonųjų liemenių“ randasi ženklų, kad bandoma sukurti šiokią tokią valdžios struktūrą.
Geltoną liemenę pati užsivelkanti Jacline Mouraud, kuri buvo pasiskelbusi judėjimo atstove spaudai, praėjusią savaitę pareiškė, kad ketina kurti politinę partiją.
Būsimas politinis judėjimas, pasak jos, sieks socialinių ir mokesčių reformų.
Tiesa, lyderės vaidmens J.Mouraud imtis nenori, tad šio politinio vieneto ateitis kol kas neaiški.
„Jei nuslūgs šis judėjimas, kalbėsime jau ne apie „geltonąsias liemenes“, o apie ką nors kita.
Tai susiję su reformomis, kurias įsipareigojusi vykdyti valdžia. Jos yra esminės ir sisteminės, tad tikėtina, kad ateityje tai sukeltų pasipriešinimą kitais pavadinimais ir formomis“, – teigė L.Kojala.
Tačiau politologas primena, kad E.Macronas yra tiesiogiai išrinktas prezidentas, jo kadencija truks penkerius metus, todėl dar nereikėtų nurašyti prezidento reformų, nes laiko jis turi iki 2022-ųjų.
Kol kas įsiutusios minios protestai bus tęsiami. Niekas nežino, kiek šios dramos veiksmų dar prireiks ir kas galiausiai švęs Pyro pergalę.
