J.Guaido pastarosiomis dienomis sulaukia vis daugiau pasaulio lyderių skambučių, tačiau jis neturi laiko ilgiems pokalbiams. Jaunasis lyderis turi pasirūpinti Venesuelos žmonėmis, kuriems po ilgų kančių metų savo žodžiais jis įkvėpė tikėjimo, kad šalyje gali būti geriau.
Kanados premjeras Justinas Trudeau bandė susisiekti su Venesuelos opozicijos lyderiu ir prezidentu, kurį laikinuoju vadovu pripažįsta vis daugiau valstybių, – prie jų šią savaitę prisidėjo ir Lietuva.
Tačiau J.Guaido neatsakė į Kanados lyderio skambutį, nes tuo metu laikė ranką moters, kurios sūnus buvo saugumo pajėgų nušautas per vieną šalyje kilusių protestų bangą.
„Ši auka nenueis veltui“, – motiną Aną Cecilią Buitrago guodė J.Guaido. 58-erių moteris įsitikinusi, kad tik diktatoriaus Nicolaso Maduro nuvertimas padės šaliai išsivaduoti iš visų negandų.
35-erių J.Guaido laikinuoju Venesuelos prezidentu pasiskelbė sausio 23-iąją tvirtindamas, kad N.Maduro sausio 10-ąją neteisėtai užėmė valdžią šalyje, nes rinkimų, kuriuose jis išrinktas antrajai kadencijai, rezultatai buvo suklastoti.
Nuo tada jaunasis lyderis kuria ryšius su užsienio šalimis, buria venesueliečius savo užnugaryje ir bando į savo pusę pakreipti vis dar 56-erių N.Maduro palaikančius kariuomenės atstovus.
Dar neaišku, ar J.Guaido kada nors įžengs į prezidento rūmus, tačiau jo šalininkų skaičius, kaip ir spaudimas N.Maduro, visame pasaulyje auga.
Opozicija pamažu pradeda tikėti, kad šis rizikingas J.Guaido ėjimas pavyks ir jie pasieks tai, kas neįmanoma. Šalis tokiu atveju taikiai pereitų prie demokratinio valdymo ir galėtų pamažu atsitiesti po ilgų metų ekonomikos kracho, maisto, vandens, kitų gyvybiškai svarbių dalykų trūkumo.
J.Guaido šalininkai dėl manierų ir tūkstantinėje minioje sukuriamos atmosferos jį pravardžiuoja Lotynų Amerikos Baracku Obama, tačiau kas iš tikrųjų yra šis žmogus ir kokia kryptimi jis ruošiasi vesti Venesuelą?
Buvo užgrūdintas nelaimės
N.Maduro nuversti siekiantis vyriškis gimė Gvairos uostamiestyje, kuris yra vos 30 kilometrų nuo sostinės Karakaso. Jo tėvas buvo pilotas, o motina – namų šeimininkė.
Kai J.Guaido buvo vos 15 metų, viską savo kelyje niokojantis staigus potvynis nusiaubė jo gimtąją Vargaso provinciją.
Mažiausiai 20 tūkstančių žmonių žuvo per šią 1999 metų stichinę nelaimę, negrįžtamai pakeitusią J.Guaido asmenybę. Politiko tėvas Wilmeras Guaido tvirtina, kad jau tada pasireiškė jo sūnaus lyderiškos savybės.
„Jis pradėjo galvoti, kad kai kas turi pasikeisti. Juanas negalėjo susitaikyti su tuo, kad tiek daug žmonių kenčia nuo Hugo Chavezo valdymo“, – teigė W.Guaido.
Ir pats J.Guaido yra tvirtinęs, kad daugelio žmonių gyvybę pasiglemžęs potvynis ir purvo nuošliaužos pakeitė jo požiūrį į gyvenimą.
„Kasdienio gyvenimo sunaikinimas privertė mūsų šeimą atsisakyti materialių dalykų, bet visus suartino“, – kalbėjo politikas.
2003 metais J.Guaido tėvas pabėgo iš šalies į Tenerifės salą, ten įsidarbino taksistu. Dabar vyras ten vienija tūkstančius kitų pabėgėlių iš Venesuelos, kad jie palaikytų jo sūnų.
„Jaudinuosi dėl jo. Venesueloje apie N.Maduro galvoti kitaip, nei nori režimas, yra pavojinga, tačiau bandau pernelyg nesijaudinti dėl sūnui kylančios grėsmės“, – tvirtino politiko tėvas.
Tėvą Tenerifėje pirmą ir paskutinį kartą sūnus aplankė netrukus po jo išvykimo.
„Sūnus mėgavosi čia vyraujančia ramybe. Tai buvo visiškas kontrastas gimtinei.
Jis tvirtino, kad tai privalo kurti ir Venesuelos politikai – vietą, kurioje visi galėtų laisvai džiaugtis savo šalimi“, – kalbėjo W.Guaido.
Tėvas tvirtino besiruošiantis sugrįžti į gimtinę, jeigu pasiseks jo sūnaus žygis.
Protestavo prieš H.Chavezą
Į Venesuelos politikos viršūnę J.Guaido atskriejo meteorito greičiu, tačiau iš nedidelio miesto kilusio jaunuolio pilietinis aktyvumas prasidėjo studijų laikais daugiau nei prieš dešimtmetį ir padėjo jam užsiauginti storą odą.
Dar būdamas inžinerijos studentas jis organizavo mitingus prieš autoritarinį H.Chavezo režimą.
J.Guaido su kitais aktyvistais įkurtas judėjimas protestavo prieš tuometinio prezidento sprendimą neatnaujinti nepriklausomo televizijos kanalo RCTV transliavimo licencijos.
Protestų metu jis susipažino ir su būsima žmona Fabiana Rosales. Dabar jie augina 20 mėnesių dukrelę Mirandą, ji buvo pavadinta Venesuelos išlaisvinimui pamatus padėjusio Francisco de Mirandos garbei.
Vėliau studentų judėjimas ir toliau aktyviai veikė. Jie protestavo ir prieš kitas H.Chavezo vyriausybės vykdytas reformas, kurios šalyje stiprino autoritarinę valdžią.
Taip jis atkreipė buvusio prezidento kritiko ir vieno žymiausių Venesuelos opozicionierių Leopoldo Lopezo dėmesį.
Politikas J.Guaido priglaudė po savo sparnu ir prieš dešimtmetį jiedu įkūrė socialdemokratinę partiją „Voluntad Popular“ (liet. „Liaudies valia“).
Ši partija siekia mažinti skurdą ir užtikrinti demokratiją, kad visi venesueliečiai turėtų lygias teises.
Dabar L.Lopezui galioja namų areštas, tačiau net ir tokiomis sąlygomis du draugai ir bendražygiai dažnai pasišneka telefonu ir suderina partijos poziciją visuomenei svarbiais klausimais.
Kaklą puošia randai
Bet protestuotojo dvasia J.Guaido širdyje niekur nedingo. Net ir tapęs politiku ir 2015 m. pirmąkart išrinktas į Nacionalinę Asamblėją opozicionierius nenustojo dalyvauti protestuose dabar jau prieš N.Maduro režimą.
Per 2017 metais kilusius kruvinus protestus jo kaklą sužalojo guminės kulkos. Politiko kūną dar ir dabar „puošia“ randai.
Per tuometinius protestus žuvo per 160 žmonių. Po jų dauguma opozicijos atstovų bėgo iš šalies, tačiau J.Guaido nusprendė likti ir toliau siekti pokyčių.
Parlamente per kadenciją jis užsitarnavo sunkiai dirbančio ir bendro sutarimo siekiančio žmogaus reputaciją. J.Guaido vadovavo kontrolės komisijai, kuri tiria korupcijos apraiškas vyriausybėje.
Pasiskelbdamas šalies prezidentu jis žinojo, kad žengia dar vieną rizikingą, bet būtiną žingsnį, kad Venesuela dar išvystų geresnį rytojų.
„Visi žinome, kad tai turės rimtų padarinių, tačiau tik taip įvykdysime savo užduotį ir pakeisime šalį“, – kalbėjo J.Guaido.
Jis tvirtino, kad nebijo tokio pat likimo, kokio sulaukė kiti anksčiau nutildyti jo sąjungininkai.
Krizė brendo ilgą laiką
Tačiau situacija šalyje yra blogesnė nei kritinė, o krizinė situacija šalyje brendo ilgą laiką valdžiai vykdant nevykusią ekonominę politiką.
Šalies ekonomika per pastaruosius ketverius metus susitraukė 50 procentų, o hiperinfliacija praėjusiais metais pasiekė milijoną procentų.
Prie problemų prisidėjo naftos kainų nuosmukis. 90 procentų šalies ekonomikos priklauso nuo šio ištekliaus, o nė vienas valdytojas nepadarė nieko, kad šalis nebūtų priklausoma nuo vieno šaltinio.
Šalį per pastaruosius metus buvo užklupusios kelios sausros, kurios sutrikdė elektros tiekimą.
Problemų šalyje yra tiek, kad naujajam vadovui bus itin sunku šalį išvesti ne tik iš politinės, bet ir ekonominės krizės.
Ekspertai tvirtina, kad norintis šalį iš krizės išvaduoti lyderis turi turėti stiprią charizmą ir platų politinių jėgų užnugarį, nes tiktai susivienijus bus galima išspręsti šalies problemas.
Jaunasis J.Guaido vis didesnei daliai žmonių atrodo kaip tam puikiai tinkantis asmuo.
Nors, kritikų teigimu, politikas neturi aiškios politinės vizijos, jo jaunatviškumas Venesuelai vėl įpūtė gyvybės ir vilties.
W.Guaido taip pat tikisi, kad jo sūnui pavyks daug naftos turinčiai šaliai sugrąžinti kadaise turėtą šlovę.
„Juanui svarbi demokratija, laisvė ir žmogaus teisės. Jis tiki Venesuela“, – tvirtino W.Guaido.
Iš anksto planuota misija
Perversmas Venesueloje, atrodo, prasidėjo per naktį, bet iš tikrųjų šį veiksmą J.Guaido planavo ilgai, o jo pradžiai didelę reikšmę turėjo politiko mentorius L.Lopezas ir Floridos valstijos senatorius Marco Rubio.
Partijos bičiulis L.Lopezas jau kurį laiką ruošė J.Guaido valdžiai ir po parlamento rinkimų jį pasiūlė kitoms partijoms kaip kandidatą į parlamento pirmininko postą. Savo vertę J.Guaido jau buvo įrodęs pirmosios kadencijos metu, todėl susiskaldžiusią opoziciją bendram tikslui jis suvienijo akimirksniu.
Sausio 5-ąją jis buvo prisaikdintas Nacionalinės Asamblėjos prezidentu.
M.Rubio yra Kubos imigrantų sūnus, kuris ilgus metus Respublikonų partijoje ir visoje JAV ragina didinti spaudimą ne tik Venesuelai, bet ir demokratijos stokojantiems režimams Nikaragvoje ir Kuboje.
Jau sausio 15-ąją jis viešai paragino JAV valdžią Venesuelos prezidentu pripažinti J.Guaido.
Tą pačią dieną J.Guaido į pasaulį kreipėsi parašydamas straipsnį „The Washington Post“. Jame politikas išdėstė savo nuomonę apie režimą uzurpavusį N.Maduro ir savo planus keičiant Venesuelą.
Veiksmai derinti su JAV
Galutinis pritarimas M.Rubio raginimui buvo pasiektas didžiojo Venesuelos režimo opozicijos lyderio kalbos, pradėjusios perversmą, išvakarėse.
Baltuosiuose rūmuose pas prezidentą Donaldą Trumpą buvo atvykę viceprezidentas Mike’as Pence’as, patarėjas nacionalinio saugumo klausimams Johnas Boltonas, pats M.Rubio ir dar keli politikai.
Ta patį vakarą viceprezidentas M.Pence’as paskambino J.Guaido ir pareiškė, jog siekdamas Venesuelos demokratizacijos jis turi visišką JAV palaikymą.
Taip ir nutiko – vos J.Guaido paskelbus apie valdžios perėmimą D.Trumpas paskelbė jį pripažįstantis teisėtu šalies lyderiu.
Tokie JAV lyderio veiksmai pažadino kritikus Venesuelos valdžioje ir Rusijoje, kurie tvirtino, kad amerikiečiai atvirai vykdo perversmą šioje Pietų Amerikos šalyje, bet jau rugsėjį D.Trumpas Venesuelą įspėjo, kad jų valdžia nuversta gali būti labai greitai.
M.Rubio artimas bendradarbiavimas su Lotynų Amerikos valstybėmis nulėmė, kad dauguma jų J.Guaido pripažino netrukus po JAV.
Venesuelos kaimynės taip pat nori užbaigti šalyje užsitęsusią krizę. Iš šalies jau pabėgo per 3 milijonus žmonių, dauguma – į Kolumbiją. Ekspertai įspėja, kad krizės nesuvaldžius bandyti palikti šalį gali dar bent 5 mln. venesueliečių.
Iš pamatų pertvarkytų šalį
Stiprų užnugarį subūręs J.Guaido teigė, jog Nacionalinė Asamblėja paskyrė komisiją, kuri bus atsakinga už Venesuelos rekonstrukcijos plano įgyvendinimą.
Tai politikas pavadino „Plan Pais“ (liet. „Šalies planas“). Šis dokumentas buvo sudarytas po virtinės JAV ir Venesuelos pareigūnų pokalbių ir susitikimų.
J.Guaido tvirtino, jog plano tikslas – stabilizuoti ekonomiką, reaguoti į humanitarinę krizę, pertvarkyti viešųjų įstaigų veiklą ir sumažinti skurdo lygį.
Jis taip pat ruošiasi pertvarkyti Venesuelos naftos išgavimo bendrovę PDVSA, atkurti sveikatos apsaugos sektorių.
Venesuelai humanitarinę pagalbą jau sutiko teikti JAV. Valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pažadėjo tam skirti mažiausiai 20 mln. JAV dolerių (17,56 mln. eurų). O Kanados premeras J.Trudeau šaliai ruošiasi skirti net 53 mln. Kanados dolerių (35,25 mln. eurų).
J.Guaido jau kreipėsi ir į Jungtines Tautas, bet jų atstovai pareiškė, kad paramos nebus, kol to nepaprašys N.Maduro.
Vasario 14-ąją Vašingtone bus organizuojama konferencija dėl humanitarinės paramos rinkimo Venesuelai.
Tuo metu Vakarams ruošiantis teikti pagalbą krizės ištiktos šalies kaimynės jau bando padėti venesueliečiams. J.Guaido tai pavadino išbandymu N.Maduro palaikančioms kariuomenės pajėgoms.
Vienos automobilinės cisternos ir krovinių konteinerio gabenimą per šalies sieną kariškiai šią savaitę jau sustabdė.
Viena rimta kliūtis
Kariškiai išlieka rimčiausia kliūtimi J.Guaido siekiamame demokratizacijos kelyje. Per pirmas naujojo prezidento valdymo dienas, bandydama karius palenkti į savo pusę, Nacionalinė Asamblėja išleido amnestijos įstatymą.
Jis galiotų visiems kariškiams, kurie paliktų N.Maduro šalininkų gretas, leistų į šalį atvežti šimtams tūkstančių žmonių reikalingą humanitarinę pagalbą maistu ir vaistais.
Aukščiausi generolai išlieka lojalūs režimui, bet pavieniai diplomatai ar kareiviai pamažu viešai drįsta prabilti apie skaudžią šalies realybę ir išreiškia paramą J.Guaido.
Tačiau jeigu jėgos struktūrose neįvyks lemiamo lūžio, J.Guaido planas suvienyti šalį ir sustabdyti Venesuelos žlugimą teliks gražia svajone.
Užsienio kišimasis – teisingas ir naudingas
Kęstutis Girnius
Vilniaus universiteto TSPMI docentas
„Padėtis Venesueloje buvo itin pablogėjusi, pragyvenimo lygis smukęs, tad žmonės suprato, kad reikia ką nors daryti, nes priešingu atveju sužlugti gali visa šalis. Šiuo metu jau per 3 mln. Venesuelos gyventojų yra palikę savo tėvynę, beveik visi kiti gerokai numetę svorio. J.Guaido, perimdamas prezidento pareigas, suteikė žmonėms progą imtis veiksmų ir siekti pokyčių.
J.Guaido laikinuoju šalies prezidentu pripažino ir Lietuva, bet tai buvo žingsnis, atliktas sekant kitų Europos Sąjungos šalių pavyzdžiu. Lietuviai ėjo kartu su visais kitais ir solidarizavosi.
Užsienio šalių kišimasis ir paramos J.Guaido reiškimas šiuo atveju yra ir teisingas, ir naudingas, nors realių pokyčių tai neatneš, kol to nepalaikys ir kariuomenė. Bet užsienio šalys dabar parodo N.Maduro palaikančiai kariuomenei, kad šis žmogus (J.Guaido. – Red.) turi sąjungininkų užsienyje palaikymą ir nėra tik tuščia vieta. Yra nuogąstavimų, kad jeigu kariuomenė ir toliau aklai palaikys N.Maduro, jie patys nuo to gali nukentėti, tad užsienio valstybių parama gali turėti didelį poveikį.
Kaip toliau susiklostys krizė Venesueloje – neaišku. Reikia prisiminti, kaip prieš 40 metų Irane buvo nuverstas šachas, kai tauta nuo jo nusigręžė. Yra tikimybė, kad kai pakankamai žmonių išeis į gatves, net ir N.Maduro šalininkai supras, kad nebėra prasmės jį palaikyti, ir prezidentas bus priverstas trauktis.“
