Speciali transliacija apie rinkimus Ukrainoje pirmadienį 21 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
Interviu Lrytas.lt 35-metė žurnalistė papasakojo, kodėl mano, jog Volodymyras Zelenskis iš prezidento posto gali būti patrauktas anksčiau. J.Sokolova taip pat pasidalino savo patirtimi kovojant su rusų botais ir kodėl kovą su Kremliaus propaganda laiko savo misija.
– Prezidento rinkimai Ukrainoje išties spalvingi. Kaip juos vertinate?
– Vieną vertus džiaugiuosi, kad mūsų šalyje pagaliau yra demokratija ir iš pradžių nebuvo aišku, kas taps prezidentu. Kitą vertus, mane liūdina tai, kad žmonės nori matyti šalies lyderiu tą, kurio nepažįsta ir apie kurį nieko nežino.
Tai kažkoks širdies šauksmas, kai vieną vertus žmonės nesutinka taikstytis su neteisybe, tačiau kitą vertus nenori suteikti galimybės kažkam iš senųjų politikų realizuoti savo darbus.
Mūsų šalis nenuspėjama. Maniau, kad V.Zelenskio reitingai nebus tokie dideli, nors žinojau, kad jo galimybės tapti prezidentu išties realios.
– Kandidatų į prezidentus rinkimų kampanijos buvo labai skirtingos. Į kokius rinkėjus jie taikė ir kaip vertinate jų pasirinktą taktiką?
– Abu kandidatai labai gerai pažįsta savo auditoriją. V.Zelenskis ir jo komanda labai gerai suprato, kuo jis skiriasi nuo P.Porošenkos. Jis neturėjo politinės patirties ir tuo rėmėsi visa jo programa. V.Zelenskis teigė, kad pagaliau ateis naujas žmogus, kuris padarys galą senajai politinei sistemai.
Jo programa sukurta televizijos serialo „Tautos tarnas“ pagrindu. Todėl žmonės tapatino V.Zelenskį su jo personažu. Jo rinkimų štabas buvo labai atsargus – jie nedalijo jokių nepatogių interviu. V.Zelenskis ėjo tik ten, kur žinojo, kad sulauks plojimų.
Kviečiau jį į savo studiją tris kartus, jo komanda tris kartus žadėjo, kad V.Zelenskis ateis, bet taip ir neatėjo.
V.Zelenskio atveju buvo verslo projektas – „Tautos tarnas“. Jis padėjo jo, kaip prezidento, projektui. Galiu pasakyti, kad tai nauja ir netgi labai sumanu. Už tai jiems galima nebent paploti.
Už P.Porošenką balsuoja žmonės, kuriuos mes vadiname priartėjusiais prie vidurinės klasės. Nenoriu nieko įžeisti, bet už jį balsuoja mąstantys žmonės. Dabartinio prezidento programoje yra punktai, kurie labai svarbūs žmonėms, kurie už jį balsuoja.
Be abejo, yra nemažai žmonių, kurie nepatenkinti, kad jo valdymo laikotarpiu nebuvo padarytos iki galo kai kurios reformos: teismų, antikorupcinė.
Tačiau jis padarė ir gerų dalykų: užtikrino bevizį režimą, ukrainiečių kalbos stiprinimas, pradėta medicinos, švietimo reforma. Galų gale jo valdymo laikotarpiu mūsų kariuomenė iš plikų ir basų kareivių tapo viena stipriausių Europoje.
Visa tai ir buvo P.Porošenkos programa, kuria rėmėsi jo rinkimų kampanija, nes šie dalykai rūpi jo rinkėjams. Už jį nebalsuoja nepasiturintys žmonės.
– Apklausos prieš rinkimus parodė, kad V.Zelenskio taktika pasiteisino. Kurį kandidatą palaikėte?
– Nebalsavau už V.Zelenskį pirmame rinkimų ture. Nenoriu, kad jis taptų prezidentu, tačiau esu tam pasiruošusi. Kodėl nenoriu? Nes mes, išsirinkdami jį, perkame katę maiše.
Tiesą pasakius, manau, net esu visiškai tuo įsitikinusi, kad V.Zelenskis neišbus iki savo kadencijos galo. Galbūt sulauksime dar vienos revoliucijos, galbūt apkaltos, o gal dar ko nors.
– Rikimų metu galima buvo stebėti įdomų žiniasklaidos elgesį. Atskiri kanalai tiesiog akivaizdžiai palaikė vieną ar kitą kandidatą.
– Privatūs televizijos kanalai, prie kurių vairų stovi žinomi oligarchai, atvirai siekia daryti įtaką politikai. Mūsų šalyje tai visi žino ir supranta. Jų valdomi televizijos kanalai „daužys“ visus, kurie jiems yra nepalankūs.
Tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai turėjo didelę įtaką diskredituojant kandidatus. Štai vienas televizijos kanalas padarė neva tyrimą apie P.Porošenką, o tada turėjo ne tik atsiprašyti, bet ir sumokėti baudą.
– Tačiau akivaizdu, kad žmonių politinėms pažiūroms nemažai įtakos daro ir žiniasklaida, televizija, ypač jei žmonės žiūri rusiškus kanalus. Pati tiek savo laidose, tiek „Youtube“ kanale aršiai kovojate su propaganda.
– Be abejo, įtaka didelė. Man tai yra tarsi misija, nes niekas daugiau Ukrainoje tokia forma, kaip mes, nebando kovoti su propaganda. Kodėl? Kalbėjau su įvairių televizijos kanalų vadybininkais, jie sako, kad užsiima verslu, o kovą su propaganda palieka valdžiai.
Aš pati gimiau rusakalbiame mieste Ukrainos. Kartą vykau pristatyti knygą į šalia esantį Dnipro miestą, o po to nakvojau pas savo močiutę. Ryte nuėjau į vaistinę, pasivažinėjau viešuoju transportu, apsilankiau parduotuvėje ir pasiklausiau, apie ką kalba žmonės.
Jie visi žiūri rusiškus televizijos kanalus ir jų suvokimas apie tai, kas vyksta Ukrainos rytuose yra iškreiptas. Negalėjau suprasti, kaip kariaujančioje su Rusija šalyje žmonės gali žiūrėti rusiškus kanalus ir jais tikėti.
Grįžusi į Ukrainą susitikau su scenaristų grupele ir sugalvojome sukurti programą, pavadinimu „Vakaras“. Pati suradau jam finansavimą ir pradėjome.
Per pirmuosius tris mėnesius vien „Facebook“ surinkome 100 tūkst. sekėjų. Dabar jų turime apie 200 tūkst. Esame vienintelė programa, kuri daro laidas apie kovą su propaganda.
– Jos gi Ukrainoje yra ypač daug..
– Tiesą pasakius, manęs tai jau seniai nestebina. Tiek pripratau prie Rusijos propagandos, kad tiksliai žinau, apie ką jie kalbės rytoj. Jie tapo prognozuojami ir dirba pagal iš anksto paruoštą scenarijų, todėl nustebinti mus yra sunku.
Tai, ką daro Rusijos propaganda, yra kažkoks siurrealistinis filmas. Tiesa, manau, kad rusų žurnalistai, laidų vedėjai puikiai suvokia, ką daro. Juk jie nėra kvaili žmonės. Jie pateko į sistemą, kurios įkaitais patys tapo. Dabar šie žmonės turi žaisti pagal taisykles, kurios jiems nuleidžiamos iš viršaus.
Kartą „Vesti“ kanalo prodiuseris interviu pasakojo, kad laidos vedėjai prieš laidą juokais susitardavo, kieno eilė tą dieną meluoti. Tai jiems it žaidimas.
Tačiau jie nesupranta vieno. Rusija – tai didelė, bet skurdi šalis ir kuo didesniame skurde gyvena žmonės, tuo dažniau jie žiūri televiziją. Jų mąstymą, savimonę, norą kariauti, agresyvų nusistatymą JAV atžvilgiu formuoja televizija.
Aišku, rusai taip pat turi internetą, bet valdžia gali jo nė neblokuoti, visuomenė vis tiek neis ten ieškoti tikros informacijos.
– Kokia reakcija buvo į jūsų laidą, juk ten naudojate ir necenzūrinius žodžius?
– Mes tai darome tyčia. Norėjome pasiekti kuo daugiau rusakalbių, bet nelabai inteligentiškų žmonių. Kalbame tos auditorijos kalba, į kurių duris norime prisibelsti.
Iš pradžių proukrainietiškai nusiteikę žmonės buvo maloniai nustebinti. Tačiau jau po pirmosios laidos atsiradimo sulaukėme ir botų iš Rusijos. Mano pirmąją laidą „Youtube“ kanale tiesiog užblokavo.
Turėjome laukti, kol už Rytų Europa atsakingas „Youtube“ padalinys, esantis Sankt Peterburge, priimtų sprendimą dėl blokavimo atšaukimo. Tačiau nieko nesulaukėme, teko kreiptis į JAV ir tik tada pasiekėme rezultato.
Dabar mūsų publika marga – yra rusų, kurie mums ploja, o yra ukrainiečių, gyvenančių Donbase, kurie mūsų nekenčia.
– Užsiminėte apie blokavimą. Pastebėjau, kad Ukrainoje tai tapo kasdienybe. „Facebook“ amžinai blokuoja Arkadijaus Babčekos, Aidero Muždabajevo paskyras. Nemažai kitų mano pažįstamų Ukrainos žurnalistų būna užblokuojami už pasisakymus prieš Rusiją.
– Rusų botai tiesiog siaučia. Pastebėjau, kad po mano „Youtube“ kanale dedamais vaizdo įrašais tradiciškai pasireiškia botai apie 4-5 valandą ryto. Jie ateina, žarstosi prakeiksmais ir grasinimais ir vėliau pradingsta.
Prieš antrą rinkimų turą botai itin aktyviai puolė kandidatus į prezidento postą. Ukrainoje tai tapo įprasta.
– Kiek užsienio šalių, pirmiausia Vakarų, palaikymo šiuo metu jaučia Ukraina?
– Iš tiesų manau, kad tiek JAV, tiek ir Europa kiek pavargo nuo Ukrainos. Jungtinė Karalystė užsiėmusi „Brexit“ klausimu, Vokietija – „Nord Stream-2“ projektu, Prancūzija – „geltonųjų liemenių“ protestais. Kiekvienas turi savo prioritetinių problemų.
Ukraina išvargino visus karu. Galbūt net yra tokių, kurie sutiktų padaryti tam tiktų nuolaidų V.Putinui, kad tik šis karas pasibaigtų. Tačiau apsauginiai svertai tiek ES, tiek JAV to neleidžia.
– Nemažai ukrainiečių, panašu, taip pat pavargo nuo karo.
Tiesą pasakius, aš tokius žmones pateisinu. Žmonės laidoja savo artimuosius, pažįstamus ir nežino, kada tai pasibaigs. Nežinia– vienas baisiausių dalykų, kurie gali būti. Tu nežinai, ar tave puls, nežinai, kaip sustabdyti šį karą. Žmonės pavargsta dėl šios įtampos.
Suprantu šiuos žmones. Ko aš nesuprantu ir nepateisinu – tai kada visiškai nereikšmingi dalykai šioje šalyje, kažkokie menki skandalai tampa svarbesni už mūsų kareivių mirtis. Norėtųsi, kad žmonės dalintųsi ne geltonosios spaudos naujienomis, o kalbėtų apie tai, kas išties svarbu.
– Kaip pasikeitė Ukrainos visuomenė per penkerius karo metus?
– Ukrainiečiai pagaliau suprato savo tapatybę, mes užaugome. Tačiau tuo pačiu esame susiskaldę.
Ukrainos visuomenė kaip „vinegreto“ salotos, kuriose sumaišyta viskas.
Mes labai skirtingi, rytuose, pietuose labai daug prorusiškų žmonių. Gaila, bet per pastaruosius penkerius metus šie žmonės taip ir nesuprato, kad yra ukrainiečiai.
Manau, būtina skleisti mūsų kultūrą, kad žmonės suvoktų savo tapatybę.
Kaip žurnalistė ir pilietė manau, kad jei kiekvienas iš mūsų bus savo vietoje ir darys tai, ką geriausiai moka, o ne sėdės ant sofos ir keiks viską, mes galime išties pasiekti daug.
