Valdžios atžvilgiu kritiškai nusiteikusio naujienų portalo „Meduza“ žurnalistą, kuris buvo paskelbęs daugelį tyrimų apie korupciją aukščiausiuose sluoksniuose, policija suėmė apkaltinusi narkotikų laikymu ir ketinimu jais prekiauti.
Iškart buvo akivaizdu, kad narkotikai I.Golunovui greičiausiai pakišti tyčia, o suėmimas – valdžios atstovų kerštas už kurį nors tyrimą. Nieko keista, kad tokiais įžūliais veiksmais pasipiktino ir vadinamoji liberalioji Rusijos žiniasklaida, ir nemaža dalis visuomenės.
Kilus stichiškiems protestams į pasipiktinusiųjų chorą įsitraukė net kai kurie aukšti valdžios pareigūnai ir pagrindiniai valdiškosios žiniasklaidos propagandininkai. Todėl I.Golunovas greitai buvo paleistas, o visi kaltinimai panaikinti.
Negana to, ėmė ristis aukštų policijos pareigūnų galvos.
Vis dėlto džiūgavimo dėl „pilietinės visuomenės pergalės“ banga buvo užgesinta kone akimirksniu.
Pats I.Golunovas, jo vadovai ir kolegos iškart atsižegnojo nuo suplanuotų tolesnių akcijų, kuriose būtų protestuojama prieš policijos savivalę, reikalaujama paleisti kitus politinius kalinius bei Ukrainos belaisvius.
Viena tokių akcijų įvyko užvakar, Rusijos dienos, švenčiamos minint Sovietų Sąjungos subyrėjimą ir atskiros valstybės įkūrimą, proga.
Policija šią akciją, į kurią susibūrė per tūkstantį žmonių, išvaikė akivaizdžiai demonstratyviu būdu – vien suimtųjų buvo kone pusė tūkstančio.
Žodžiu, tie, kurie į protestus dėl I.Golunovo sulaikymo ir džiaugsmo šventę po jo paleidimo nuo pat pradžių žvelgė skeptiškai, galėjo konstatuoti, jog buvo teisūs.
Pasak jų, protestai buvo gana audringi pirmiausia dėl to, kad šis atvejis nebuvo politiškai jautrus. I.Golunovas – ne Ukrainos belaisvis ar aistringas režimo kritikas, o žurnalistas, rašęs apie atskirus, nors ir stambius, korupcijos atvejus.
Būtent dėl to prie protestų galėjo prisijungti ir režimo atstovai bei propagandininkai, kuriems irgi ne pro šalį paimituoti „pilietinę visuomenę“ ar „demokratiją“.
Matyt, tenka pritarti ir teigiantiems, jog didelė dalis „liberaliosios žiniaskaidos“ netgi gali būti vertinama kaip sudedamoji Kremliaus režimo dalis.
Realaus pavojaus valdžiai ji nekelia, bet yra jai naudinga, kai prireikia parodyti pasauliui, jog Rusijoje vis dėlto yra „žodžio laisvė“ ir „demokratija“.
Bet gal Rusijoje vis dėlto yra jėgų, kurios artimiausioje ateityje režimui gali sukelti neištveriamą galvos skausmą?
Būsimų iššūkių požymių iš Lietuvos stengėsi įžvelgti Rusijos politinė opozicija, kurią galima vadinti nesutaikomiausia režimo priešininke, nors Kremliaus propaganda ją vadina antisistemine ir rusofobine.
Per pastarąsias dvi savaites Trakuose įvyko net du Rusijos opozicijos atstovų suvažiavimai.
Viename, kurį globojo ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija, susibūrė aplink buvusį vieną įtakingiausių oligarchų, vėliau ilgai kalintą M.Chodorkovskį esantys veikėjai, o kitame – pasaulio šachmatų legendos G.Kasparovo vedami Kremliaus kritikai.
Opozicionierių santykių būklę iškalbingai parodė ir tai, kad jie toje pačioje vietoje ir beveik tuo pat metu posėdžiavo atskirai, ir tai, jog užkulisiuose rungėsi, kuriuos Lietuvos politikai ir valdžia savo buvimu pagerbs labiau.
Dar iškalbingiau tai, jog A.Navalnas, kuris dabar laikytinas įtakingiausiu opozicijos veikėju, su šiomis grupėmis beveik nepalaiko jokių ryšių.
Lietuvoje politinį prieglobstį randanti Rusijos opozicija ne tik nesugeba sutarti, ar yra pagrindo jos viltims suvaidinti svarbų vaidmenį savo valstybės gyvenime, bet ir dėl to, koks tas vaidmuo turėtų būti.
Neaišku ir koks turėtų būti opozicijos santykis su režimu. Ar žūtbūtinė kova, netgi nebevengiant smurto, mitinguose, ar tolesnis laukimas kompromisų su režimu, tikintis, jog jis evoliucionuos, o jo atstovai staiga taps demokratijos šalininkais?
Antai Vieningosios Rusijos forumo metu aršiai diskutuota net dėl to, ar reikia raginti Vakarus taikyti asmenines sankcijas ne tik pagrindiniams režimo šulams, bet ir propagandininkams.
Tiesa, daugmaž visi sutarė, kad taikiu, civilizuotu ar juolab rinkimų būdu režimas nepasuks vakarietiškos demokratijos keliu, nes dabartinės viršūnės be didesnio pasipriešinimo valdžios neatiduos.
Buvo samprotaujama, jog ir po V.Putino eros režimas sugebės transformuotis ir valdyti, o visuomenė vėl prisitaikys, nes toliau bijos mesti iššūkį valdžiai.
Tuo metu valstybė esą slys žemyn, veldamasi į vis naujas užsienio avantiūras.
Tačiau neatrodo, jog bet kokios režimo griūties atveju dabartinė Rusijos politinė opozicija vaidintų reikšmingesnį vaidmenį dalijantis valdžią arba įtaką.
Tai kas vaidins?
