Praėjusią savaitę laikraštis „Komersant“ gerokai nustebino savo skaitytojus. Leidinys pranešė, jog Maskvoje sulaikyti menami žydo, išeivio iš Lietuvos, tarptautinio lygio verslininko, mecenato, lietuvių ir rusų krepšinio globėjo ir sovietų KGB šnipo Š.Kalmanovičiaus žudikai.
Būdamas 61-erių vyras buvo suvarpytas kulkų savo „Mercedes“ automobilyje Maskvoje 2009 m. lapkričio 2-ąją.
Surasti žudikų, kol dar jų pėdos neatšalo, nepavyko. Tad visi buvo įsitikinę, jog byla seniai baigta ir paniro užmarštin. Pasirodo, Rusijos teisėsauga nusikaltėlių toliau ieškojo.
Remiantis kai kuriais duomenimis, tai buvo daroma asmeniniu Rusijos prezidento Vladimiro Putino nurodymu.
Tapo šnipu armijoje?
Šabtajaus protėviai gyveno nedideliame Ramygalos miestelyje netoli Panevėžio. Senelis Mirvis Ramygalos miestelyje turėjo parduotuvėlę.
Dar prieš įžengiant vokiečiams Š.Kalmanovičiaus šeima iš motinos pusės buvo išžudyta vietinių gyventojų. Gyva liko tik Šabtajaus motina – ji pateko į IX fortą, vėliau ją išgelbėjo lietuvių Balčikonių šeima.
Š.Kalmanovičiaus tėvai susipažino Kaune. Motina buvo vyriausioji vietos mėsos kombinato buhalterė, nors pagal išsilavinimą buvo medikė, turėjo ginekologo diplomą, tėvas – chemijos fabriko direktoriaus pavaduotojas.
Kaune Š.Kalmanovičius svarstė stoti į mediciną, tačiau studijos pasirodė per ilgos, todėl įgijo chemijos pramonės automatizacijos specialisto diplomą.
Vėliau buvo tarnyba sovietų armijoje ir pirmoji „balta dėmė“ biografijoje. Pasak Šabtajaus pažįstamų, jis tiktai po daugelio metų pradėjo pasakoti, kad būtent armijoje buvo užverbuotas KGB.
Negana to, dar baigė specialiąją mokyklą, nors eiliniam kareiviui to negalėjo nutikti.
Bet gyvenime visko būna. 1971 metais Kalmanovičių šeima susikrovė lagaminus ir papildė repatriantų į Izraelį gretas.
Gali būti, kad 24-erių Šabtajus jau buvo įrašytas į neetatinių sovietų slaptosios policijos darbuotojų sąrašą.
Gerokai vėliau, jau po Š.Kalmanovičiaus mirties, GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) veteranai patvirtino, jog iš jo, kai jis buvo Izraelyje, gavo įdomios informacijos.
Tiesa, jie visiškai neigė jo, kaip etatinio KGB agento, statusą. Tik informatorius – ne daugiau.
Susitiko su V.Putinu?
Vis dėlto vienoje Izraelyje pasirodžiusių knygų apie Š.Kalmanovičių buvo pateikta kitokios informacijos.
Izraelio rusakalbio autoriaus ir žurnalisto Piotro Liukimsono knygoje „Šabtajaus pakilimas ir nuopuolis“ rašoma: „1974 m. pavasarį konspiraciniame KGB bute Dresdene (Vokietijos Demokratinės Respublikos – VDR miestas. – Red.) susitiko du išoriškai stebėtinai nepanašūs žmonės.
Vienas buvo tipiškas semitų atstovas: pilnokas, didele nosimi, kiek netaisyklingu dantų sąkandžiu, rusvų svajingų akių. Jis buvo gyvas įsikūnijimas žydo tipo, iš kurio personažus kūrė nacistinės Vokietijos karikatūrininkai.
Kitas, priešingai, buvo pasitempęs, liesokas blondinas. Neišraiškingos, bet tuo pat metu stebėtinai būdingos slavui išvaizdos. Todėl jis taip pat atrodė prašalaitis Dresdeno gatvėse.
Pirmajam pašnekovui ateityje dar buvo lemta tapti milijonieriumi, prabangių vilų ir prestižinių sporto komandų savininku.
Antrasis vargu ar numanė, kad likimas jam paruošė antrojo neriklausomos Rusijos prezidento vaidmenį. Juodviem anuo metu apskritai mažai rūpėjo ateitis – juos domino dabartis.“
Pasak P.Liukimsono, nuo Izraelio piliečio Šabtajaus Kalmanovičiaus KGB karininkas Vladimiras Putinas neslėpė susitikimo tikslo. Jam buvo pavesta jį „pažadinti“ po trejų metų „apsnūdimo“ ir priminti apie Maskvoje prisiimtus įsipareigojimus.
Pasirodė perspektyvus
„Jau vien ateidamas į šį butą Š.Kalmanovičius patvirtino, kad prisimena savo „pareigą“ socialistinei tėvynei, – rašė P.Liukimsonas. – Jie išsiskirstė labai patenkinti vienas kitu. Š.Kalmanovičius iš vilos išėjo su 3000 dolerių kišenėje ir užduotimi dar giliau įsiskverbti į politinius Izraelio kuluarus.
Taip pat gauti kaip galima daugiau patikimos informacijos apie Izraelio bendrosios saugumo tarnybos ir „Nativ“ biuro, skirto ryšiams su SSRS ir Rytų Europos žydais, veiklą.“
Teigiama, jog atminimui V.Putinui liko magnetofono įrašas su gana įdomiais duomenimis tiek apie padėtį Izraelyje, tiek asmeninį kai kurių Izraelio politikų gyvenimą. Pastarąją informaciją prireikus buvo galima panaudoti šantažui.
„Per susitikimą Š.Kalmanovičius pasirodė V.Putinui perspektyvus agentas. Ir, panašu, jog dėl šio savo vertinimo neapsiriko.
Visus vėlesnius metus – iki suėmimo 1986 m. – Š.Kalmanovičius tvarkingai teikė sovietinei žvalgybai įvairią informaciją apie Izraelio armiją, specialiąsias tarnybas, politinius veikėjus ir t.t.
Jos patikimumas nekėlė jokių abejonių, – teigiama knygoje. – Po daugelio metų Š.Kalmanovičius atkakliai tvirtino, kad savo veikla nepadarė ypatingos žalos Izraelio valstybei.
Bet bendroje saugumo tarnyboje „Shin Bet“ saugoma jo bylos medžiaga, deja, byloja priešingai.“
Sukosi ir Izraelyje
Tikriausiai ir be Lubiankos (SSRS specialiųjų tarnybų (KGB) centrinis kalėjimas, archyvas. – Red.) užduočių Š.Kalmanovičius būtų padaręs Izraelyje tokią pat arba panašią karjerą.
Jis įstojo į Jeruzalės Žydų universitetą ir įsidarbino tuometės Izraelio premjerės Goldos Meir kanceliarijoje. Be to, plėtojo verslą Izraelyje ir kitose šalyse, pirmenybę teikdamas Afrikai.
Š.Kalmanovičiaus anų metų pėdsakų aptinkama Siera Leonėje, Botsvanoje, Angoloje ir daugelyje karštųjų Afrikos žemyno taškų. Siera Leonėje jis kurį laiką gyveno – prisistatydavo kaip Izraelio atstovas, o neoficialiai prekiaudavo deimantais.
Pietų Afrikoje jis statė viešbučius, stadionus, lošimo namus.
Lygiagrečiai užmezgė daug pažinčių su pramogų verslo pasaulio atstovais, tarp jų ir rusais.
Praturtėjęs Š.Kalmanovičius gyveno prabangiai: įsigijo pilį Kanuose, turėjo „Rolls-Royce“ automobilių kolekciją, lėktuvą.
Jis mėgdavo pasišvaistyti pinigais: pavyzdžiui, buvo įsigijęs, dabartiniais pinigais vertinant, maždaug 100 tūkst. eurų vertės porceliano lėkštę.
1987-aisiais Š.Kalmanovičių suėmė Izraelio kontržvalgyba.
Kaltinimai šnipinėjimu SSRS naudai buvo patvirtinti per teismo procesą. Šnipą Izraelis nuteisė 9 metų kalėjimo bausme.
Ir tuomet jau pradėjo trūkčioti visi siūleliai – tarnybiniai ir asmeniniai.
Kišosi ir SSRS lyderiai
Š.Kalmanovičiui sušvelninti bausmę Izraelio valdžios prašė SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir viceprezidentas Genadijus Janajevas. Po to – Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus, dainininkas Josifas Kobzonas ir kitos garsenybės.
„Jis buvo teisiamas Izraelyje už šnipinėjimą Sovietų Sąjungos naudai. Tuo metu jis buvo jau pasiturintis žmogus, nusipirko „Rolls-Royce“, kuriuo važinėjo ilgametis Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu. Ir lėktuvą galėjo nusipirkti.
Ir staiga iš tokios aukštumos nukrito į dugną. Dauguma Šabtajaus pažįstamų manė, kad jis neatlaikys ir baigs gyvenimą savižudybe.
Jis buvo nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, bet išėjo iš kalėjimo po šešerių su puse“, – 2013 metais „Lietuvos rytui“ pasakojo Š.Kalmanovičiaus našlė Ana Archipova.
1993 m. Š.Kalmanovičiaus buvo pasigailėta ir jis išleistas į laisvę. Tuomet jis išvyko į Lietuvą, bet gyveno trijose šalyse – Lietuvoje, Rusijoje, Izraelyje, neskaitant dažnų apsilankymų kitose Europos ir Afrikos valstybėse.
Jo neįsileido tik į JAV – už ryšius su rusų mafija. Jų Š.Kalmanovičius nelabai ir varginosi slėpti – tai buvo jo įvaizdžio dalis.
Lietuvoje jis pamėgo krepšinį, tapo „fon Kalmanovičiumi“ ir „Žalgirio“ dalininku. Į komandą 1996–1999-aisiais jis investavo 6,5 mln. dolerių ir atvedė į Europos taurės pergalę.
Už tai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Š.Kalmanovičių apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Bet Šabtajus tvirtino, kad iš Lietuvos prezidento jis taip pat gavo ir barono titulą.
Laikinoji sostinė pasiuto, kai Arvydas Sabonis pakvietė Š.Kalmanovičių remti „Žalgirio“. Tai vyko pora metų po to, kai turtuolis buvo paleistas iš kalėjimo Izraelyje.
Kauno tarybos narys Stanislovas Buškevičius tada viešai pareiškė, esą šaliai gėda, kad komandą remia žmogus „su tokia praeitimi“. Pasigirdo absurdiškų kalbų, neva Kauno žydų šeimoje užaugęs Š.Kalmanovičius „Žalgirį“ pavers „Maccabi“.
„Buvo sunku. Norėjau trauktis, tačiau mane ramino A.Sabonis ir keli kiti žmonės. Sabas sakė, kad spauda sugeba ir jį kuo nors apkaltinti, pavyzdžiui, jaunimo engimu rinktinėje, tad siūlė į prasidėjusį puolimą nekreipti dėmesio“, – kadaise „Lietuvos rytui“ pasakojo Š.Kalmanovičius.
1999 m. jis klubą paliko ir išvyko į Maskvą. Teigė jautęs nuoskaudų ir klubo vadovų bei žaidėjų priešiškumą dėl to, kad buvo žydas.
Prabilo verslininko našlė
Maskvoje, kur rėmė moterų krepšinį, Š.Kalmanovičius pamilo krepšininkę, moterų komandos „Spartak“ iš Vidnojės miesto lyderę A.Archipovą, ją vedė. Iš šios, trečiosios, santuokos susilaukė dvynių – sūnų Aleksandro ir Grigorijaus.
Našlė likusi Ana viena pirmųjų sužinojo, kad byla dėl jos vyro nužudymo nenutraukta.
„Pastarąjį kartą su tyrimu susijusiuose veiksmuose dalyvavau 2012-aisiais. Po to buvo kapų tyla. Bet 2018-ųjų pavasarį su manimi vėl netikėtai susisiekė teisėsaugos organai“, – sako A.Archipova.
Pasak našlės, ją kvietė į Vidaus reikalų ministeriją, pateikė tuos pačius klausimus kaip ir per pirmąsias apklausas. Jos teiravosi apie įvykius iki tragedijos ir Šabtajaus ryšius.
Birželio 6-ąją policija pranešė apie trijų išeivių iš Ingušijos – Ali Belchorojevo, Žabrailo Kostojevo ir Batyro Tumgojevo – sulaikymą. Visi šie asmenys buvo anksčiau teisti.
B Tumgojevas, pavyzdžiui, 2002 m. buvo įtariamas užpuolęs garsųjį humoristą Michailą Žvaneckį. Vėliau ingušas gavo lygtinę bausmę už kitą nusikaltimą.
2000-ųjų viduryje A.Belchorojevas atliko penkerių metų bausmę už plėšimą ir buvo Pamaskvio organizuotos nusikalstamos grupuotės dalyvis.
Ž.Kostojevas teistas už banditizmą, į laisvę jis išėjo kaip tik prieš Š.Kalmanovičiaus nužudymą 2009-aisiais.
Motyvai nėra aiškūs
Būtent jie, remiantis tyrėjų versija, pradžioje sekė Š.Kalmanovičių ir tiksliai žinojo, kur ir kada jis važinėjo.
Po to jie Š.Kalmanovičių sušaudė jo šarvuotame „Mercedes“.
Pradžioje iš pompinio ginklo sudaužė šoninį grūdintą stiklą, po to suvarpė auką iš automato.
Tuomet žiniasklaida rašė, kad Š.Kalmanovičiaus „Mercedes“ automobilyje rastas portfelis, kuriame buvo daugiau nei milijonas JAV dolerių.
„Melas. Šabtajus niekada nesivežiojo su savimi tiek pinigų.
Paprastai jo piniginėje būdavo 5–10 tūkst. JAV dolerių. Plius dar kažkiek rublių, smulkių eurų ir banko kortelės“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo našlė.
Labiausiai tikėtina, kad tai buvo užsakomoji žmogžudystė. Bet motyvai – neaiškūs.
Visi Š.Kalmanovičiaus draugai ir pažįstami tvirtino, kad jis neturėjo kraujo keršto siekusių priešų. Jis visada mokėjo su priešininkais susitarti arba išsipirkti. O šiuo atveju kažkodėl nepavyko.
Iš pat pradžių ekspertai manė, kad byla liks neatskleista. Iš tikrųjų beveik 10 metų niekas negirdėjo, kaip vyksta tyrimas.
Tiesą sakant, aktyvios žudikų paieškos vyko iki 2011-ųjų. Bylą tyrė prokuratūros tyrimų komitetas, ją kontroliavo Generalinė prokuratūra.
Po to medžiaga atsirado Maskvos miesto tyrimų komiteto vyriausioje tyrimų valdyboje. Ir ten paieška buvo atnaujinta.
Padėjo atsekti atsitiktinumas?
Kalbama, kad nusikaltėlius dabar padėjo surasti atsitiktinumas. Šią trijulę sulaikė dėl kitos bylos. Apklausos metu jie pareiškė prisidėję prie Š.Kalmanovičiaus nužudymo.
Neatmestina versija, jog tai buvo apgalvotas trijulės ėjimas. Gal jie siekė supainioti tyrimą arba sėdėdami už grotų pasiųsti signalą užsakovui, kad jis greičiau juos trauktų, kol neišplepėjo to, ko nereikia.
Bet įdomu tai, kad byla taip ilgai buvo neužversta, – taip būna tik išimtiniais atvejais.
Teisėsaugos sluoksniuose klajoja versija, jog Š.Kalmanovičiaus nužudymu kartą pasidomėjo prezidentas V.Putinas. Ir jam teisėsaugos pareigūnai atsakė: „Ieškome!“
Ir nuo to laiko niekam neužteko drąsos padėti šią bylą į archyvą. Teisėsaugos pareigūnai Rusijoje puikiai žino, kad Rusijos prezidentas be tikslo niekuo nesidomi. Ir niekada nieko nepamiršta.
Tikriausiai tą susitikimą Dresdene KGB karininkas taip pat prisimena iki smulkmenų.
