Birželio pradžioje Ispaniją sukrėtė šiurpi statistika. Nuo 2003 metų čia nuo vyrų rankos žuvo net 1000 moterų.
Būtent 2003-iaisiais buvo pradėta skaičiuoti gyvybę praradusias smurto šeimoje aukas.
Net ir ginkluota grupuotė ETA, kovojusi už baskų krašto atsiskyrimą ir sėjusi baimę Baskijos krašte XX amžiaus antrojoje pusėje, nėra pasiekusi tokio aukų rekordo. ETA iš viso yra pražudžiusi 864 gyvybes.
Nors 2005 metais Ispaniją valdę socialistai patvirtino pažangų smurto šeimoje įstatymą, kurį vėliau taikė ir kitos Europos valstybės, nukentėjusių nuo smurto šeimoje moterų grupės čia ir toliau skundžiasi institucijų neveiksmingumu.
Kiekviename Ispanijos mieste yra suburtos tokios nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje moterų grupės.
Anot psichologų, daugybė moterų skundžiasi, kad policija nepriima jų ieškinio dėl vyro smurtavimo, nes netiki moters pasakojimu.
„Jeigu tu neturi didžiulės mėlynės ar tau nebėga kraujas, policija tiesiog netiki tavo žodžiais.
Aš nuolat bijodavau, jog pirmas mano kraujo praliejimas gali baigtis mano mirtimi“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo savo vyro, dviejų vaikų tėvo, smurtą patyrusi katalonė Rosa Serra Pujol.
Kovoja jau dvidešimt metų
Po kiekvienos tragiškos mirties nuo esamo ar buvusio sutuoktinio arba sugyventinio rankos Ispanijos moterys eina į gatves su plakatais „Daugiau nė vienos aukos“.
Tačiau sumažinti aukų skaičiaus šioje valstybėje vis dar nepavyksta.
20 proc. nužudytų moterų buvo ne sykį kreipęsi į teisėsaugą, taip ir nesugebėjusią jų apsaugoti. Metų pabaigoje Ispanija turėtų patvirtinti Valstybinį paktą dėl lytinio smurto, kuris, pasak ekspertų, turėtų būti veiksmingesnis nei dabartinis įstatymas.
Su smurtu artimoje aplinkoje Ispanijos institucijos kovoja jau daugiau kaip 20 metų. 1997 metais Ispanijoje buvo pradėta viešai kalbėti šia tema.
Ana Orantes, vienuolikos vaikų motina, tuomet vienoje Ispanijos televizijoje papasakojo apie savo smurtaujantį sutuoktinį. Ir tai, kas nutiko vėliau, iki gelmių sukrėtė šalį.
Nors moteris jau daug sykių buvo pateikusi ieškinį prieš savo vyrą dėl smurto, teisėjai Anai pasakė: „Patys nutarkite, kaip dalinsitės gyvenamąjį būstą.“ Praėjus 13 dienų po moters viešos išpažinties televizijoje jos sutuoktinis namuose sudegino ją gyvą.
Po šio tragiško įvykio vyriausybės ir žiniasklaidos požiūris į smurtą šeimoje Ispanijoje pasikeitė, į baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukta psichologinio smurto sąvoka ir patvirtintas tam tikro atstumo nuo aukos laikymosi įsakymas.
Bet tik 2005-aisiais Ispanijos Vyriausybė išleido specialų įstatymą dėl smurto lyties pagrindu.
Nebenori jaustis auka
„Tik visai neseniai aš supratau, kad nebenoriu jaustis auka, kad laikas atversti naują gyvenimo puslapį“, – „Lietuvos rytui“ sakė 50 metų agronomė R.Serra Pujol.
Vyro, su kuriuo tuomet augino du mažamečius vaikus, smurtas užklupo Rosą tada, kai ji po sunkios ligos mėgino keltis iš lovos.
„Jis visada buvo labai pavydus. Iš pradžių pradėjau bijoti jam pasakoti su kuo, kada ir kur buvau. Ir pamažu pradėjau labai jo bijoti. Iš patirties nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių moterų grupėse galiu pasakyti, kad viskas prasideda nuo psichologinio smurto.
Iš pradžių jis tave bando žeminti, kritikuoti, sunaikinti kaip žmogų, – sako dabar jau išsiskyrusi ir iš naujo gyvenimą pradėjusi Rosa. – O vėliau prasideda fizinis smurtas. Arnani, buvęs mano vyras, pradėjo mane mušti tuomet, kai aš pagaliau atsigavau po ligos ir vėl pradėjau valdyti savo gyvenimą.
Jis iš manęs atėmė viską – pinigus, drabužius, knygas. Kai bandžiau atgauti savo banko sąskaitą, prasidėjo smurtas.“
Grasino užkapoti kirviu
„Jis dažnai grasino man kirviu. Tą dieną, kai Arnani pagaliau išsivedė policininkai, radau kirvį, paslėptą prie mano lovos. Manau, jis jau buvo sukūręs planą mane nužudyti“, – pasakojo Rosa.
Moteris ne sykį kreipėsi į policiją. Bet jai vis sakydavo, kad reikia liudininkų, kad jos žodžiai dar nieko nereiškia.
„Buvau išvariusi Arnani iš namų, pakeitusi spyną, bet jis įlipdavo pro langą ar išlauždavo duris ir vėl įsibraudavo.
Tik tuomet, kai smurto aukoms padedanti organizacija man patarė policijai sakyti, kad Arnani grasina mane nužudyti, pareigūnai sureagavo“, – apie sunkumus, su kuriais susidūrė ieškodama teisybės, pasakojo moteris.
Labiausiai moteriai buvo gaila mažamečių sūnų – jiems teko gyventi labai įtemptoje situacijoje.
„Manresoje, kur gyvename, nėra pagalbos centro vaikams, kurių motinos ar tėvai patyrė smurtą šeimoje. Vežiojau savo vaikus į gretimą miestą, kur toks centras yra. Ten dirbantys psichologai ir socialiniai darbuotojai jiems padėjo nugalėti sunkumus“, – pasakojo R.Serra.
Seka vaikystės modeliu
Dabar R.Serra ramiai gyvena su sūnumis, nes buvęs jos vyras ir vaikų tėvas dėl rimtų psichikos sutrikimų buvo pripažintas neįgaliu ir šiuo metu yra slaugomas specialiame centre.
Moteris pasakoja, jog dabar stengiasi padėti kitoms moterims.
„Kai jautiesi labai vieniša, labai sunku padėti tašką ir pradėti iš naujo“, – sakė Rosa.
Pasak moters, smurtautojų yra visuose visuomenės sluoksniuose, tai nieko bendra neturi nei su išsilavinimu, nei su ekonomine situacija ar socialiniu rangu.
„Dažniausiai smurtaujantys vyrai seka tokiu modeliu, kokį matė vaikystėje. Tai dažnai būna galios trokštančios asmenybės – pažįstu buvusias policininkų ar garsių politikų žmonas, kurios yra kentėjusios nuo sutuoktinių smurto“, – tvirtino Rosa.
Pasak jos, daugybė moterų iš pradžių tiki, kad jų pora gali pasikeisti. Todėl pirmas žingsnis po suvokimo, kad esi smurto auka, yra supratimas, kad vyras nepasikeis.
„Daugybė moterų, kurias pažįstu iš nukentėjusių nuo smurto grupės, kituose santykiuose vėl pakliūva į smurtautojų pinkles. Tarytum kartotųsi užburtas ratas.
Mes privalome neleisti savęs žeminti ir reikalauti pagarbos“, – teigė nuo smurto jau penkerius metus išsivadavusi moteris.
Valstybė našlaičių negloboja
Smurto šeimoje našlaičiai – tai sąvoka, apie kurią visuomenė žino labai mažai.
„Mes esame visiškai užmiršti, – sako 21-erių Joshua Alonso, kurio motiną 2017 metais nužudė jo patėvis. – Smurto šeimoje našlaičiai esame palikti likimo valiai ir neturime teisės išsakyti savo minčių ir savo norų. Man pasisekė, aš sugebėjau padaryti tai, ką norėjau.“
J.Alonso po nelaimės buvo pripažintas oficialiu savo mažamečio brolio globėju. Jųdviejų motiną sudeginęs berniuko patėvis iškart po nusikaltimo nusižudė.
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, žudikas pasikėsino į moters gyvybę tuomet, kai ji jau buvo apsisrendusi dėl skyrybų.
„Mano motina buvo feministė, kovojo už moterų teises. Kai ji žuvo gaisre, kurį specialiai sukėlė mano patėvis, aš likau be namų, be lėšų, be motinos.
Kadangi paveldėjau iš jos kovingą charakterį, nusprendžiau kovoti už savo brolio teises.
Man pavyko, tačiau aš turėjau nueiti tikrą kryžiaus kelią, nes kartu su mama sudegė visi šeimos dokumentai, tarp jų ir liudijimas, kad mes broliai“, – apie biurokratinius sunkumus likus našlaičiams pasakoja vaikinas.
Vertė bendrauti su tėvu
21-erių Patricia Fernandez yra knygos „Ya no tengo miedo“ (isp. k. „Aš jau nebebijau“) autorė. Knygoje ji pasakoja savo liūdną ir tragišką istoriją.
„Kai man buvo septyneri, o mano broliui ketveri, Fernando (vardas išgalvotas. – Red.) taip smarkiai primušė mūsų mamą, kad ji vos nemirė. Kai mama nusprendė skirtis, prasidėjo mano ir brolio kryžiaus keliai.
Teisėsauga mus privertė bendrauti su biologiniu tėvu, o vėliau davė jam ir išskirtinę globą. Mes jo nesame netgi tėvu pavadinę“, – prisiminė Patricia.
Pasak Ferdando advokatų, motina norėjo įtikinti vaikus, kad jie nebendrautų su tėvu, ir todėl neteko teisės jų globoti ir su jais matytis. Niekas, išskyrus senelius iš mamos pusės, vaikais ir jų motina netikėjo. Psichologai ir socialiniai darbuotojai bei teisėjai jų neišklausė.
„Juristų nuomone, smurtaujantis tėvas turi teisę bendrauti su savo vaikais.
Mano manymu, smurtautojas tiesiog negali būti geras tėvas, – sako P.Fernandez. – Kai mus atskyrė nuo mamos, mes išgyvenome tikrą pragarą. Tai buvo pats baisiausias dalykas, kurį man kada nors yra tekę išgyventi.“
Jie bijojo Fernando, o jis su jais beveik nekalbėjo.
„Iki šiol negaliu patikėti, jog teisėjas priėmė tokį spendimą – atskirti vaikus nuo mamos ir duoti globą smurtaujančiam tėvui. Valstybė negina vaikų, kurių mamos kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje“, – sakė dabar su savo biologiniu tėvu jokio ryšio nepalaikanti ir laimingai gyvenanti Patricia.
