„Įdomiu metu važiuoji į Donbasą“, – prieš pat išvyką Kijeve sako man draugas ir Ukrainos karo žurnalistas Oleksijus Hodzenka.
Pats jis į frontą važinėja dar nuo 2014 m., o prieš dvejus metus kare prarado savo tėvą. Tačiau tai ne tik jo nesustabdė nuo apsilankymų Donbase, bet ir paskatino priimti sprendimą stoti į jūrų pėstininkus. Išvyksta po poros mėnesių.
„Tu tikras, kad tai geriausias sprendimas?“ – paklausiu prieš išvykdama.
„Tikras“, – atsako.
„Velniai tave griebtų...“ – sumurmu.
Rytų Ukrainoje padėtis pastarosiomis dienomis kiek įkaitusi. Vien šią savaitę separatistai jau ne kartą apšaudė net civilių gyventojų namus. Minsko susitarimais uždrausta ginkluotė čia naudojama kasdien.
Neseniai Rytų Ukrainoje apsilankęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad sąlygos čia esantiems kariams turi būti pagerintos. Naujai išrinktas šalies lyderis nuolat kartoja ir apie derybas su Maskva bei konflikto nutraukimą.
Atvykusi į frontą išgirsiu, kad V.Zelenskio apsilankymą su ginklu rankose savo šalį ginantys vyrai ir moterys palydėjo ne kartą šyptelėję.
Į Donbasą traukiau praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Ukrainos delegacijos trišalėse derybose dėl situacijos Donbase sureguliavimo vadovas Leonidas Kučma skambiai pareiškė: „Tiesiog nustosime šaudyti!“
Šie politiko žodžiai buvo sutikti ne tik sarkastiškais plojimais, bet ir pasiūlymu su visa šeima atvykti į apkasus ir neatsišaudyti, kai ant tavęs krinta minos. L.Kučmos Donbase nemačiau, matyt, pasiūlymo jis nepriėmė.
„Čia gražu, jei pamiršti apie karą“
„Kur ryt važiuojame?“ – pakeliui į Donbasą klausiu kolegos iš Ukrainos, karo žurnalisto Jevheno Nazarenkos?
„Gal aplankyti bataliono „Donbas-Ukraina“ prie Novozvanivkos? Jie neseniai užėmė naujas pozicijas“, – pasiūlo man kolega.
Mielai sutinku, mat šis batalionas buvo pirmasis, su kuriuo teko kadaise susipažinti fronte. Be to, su Jevhenu, važinėjančiu į Donbasą nuo 2015 m., jau spėjome susidraugauti, todėl jo sprendimais pasitikiu. Pasitikėjimas kare yra itin svarbu. Tuo dar kartą įsitikinau kitą dieną.
„Jie tapo kažkokie ramūs, net šaudyt nenori“, – juokauja bataliono „Donbas-Ukraina“ vadas Viačeslavas Vlasenka, kurio šaukinys – Filinas, kai kitą dieną pas juos atvykome.
Jis paaiškina, kad užėmus naujas pozicijas intensyvūs mūšiai tęsėsi kelias dienas.
„Vėliau davėme tinkamą atsaką, ir jie aprimo“, – kalbėjo Filinas.
Apie „nustosime šaudyti“ batalione girdėjo visi, tačiau rimtai šių žodžių niekas nevertina. Nustoti šaudyti, kai tave užverčia minomis, nutaiko į tave granatsvaidžius, o į Marjinkos namus kalė iš tanko, jiems prilygtų pasidavimui. Be to, atsišaudyti – vienintelis būdas priversti nutilti priešą.
Batalionas „Donbas-Ukraina“ – ypač nemėgstamas separatistų, mat nuo pat karo pradžios jis priešams mokėjo duoti tinkamą atsaką.
Į priešakines pozicijas lekiame sena, bet šarvuota „Niva“. Man pasisekė kiek labiau nei Jevhenui ar operatoriui Andrejui – aš važiuoju šalia vairuotojo, jie – priekaboje. Automobiliui riedant keliu (tiksliau, duobių kratiniu) ir svilinant daugiau nei trisdešimties laipsnių karščiui, kyla dulkės ir gula tiesiai ant jų veidų ir drabužių.
„Ženia, pirma diena fronte, o tu jau atrodai kaip bomžas“, – juokiuosi iš kolegos.
„Taigi tanke degam!“ – atsako jis tarp karių ir karo žurnalistų puikiai žinomu pokštu.
Į priešakines pozicijas mus lydi karys, kurio šaukinys – Ekonomas.
„Pirmą kartą pas mus?“ – klausia jis kiek skeptiškai į mane žiūrėdamas.
Moterų kare yra, kai kurios jų itin gerai vertinamos. Taip pat yra ir žurnalisčių, tačiau iš pradžių visuomet pajuntu šiek tiek skeptišką požiūrį.
„Ne, ne pirmą“, – ramiai atsakau žvalgydamasi pro atvirą automobilio langą.
Donbaso pievos žydi, saulė skaisčiai šviečia, be automobilio gaudesio, negirdėti daugiau nieko.
„Čia visai gražu, jei pamirštum, kad vyksta karas“, – pagalvoju.
Iki pozicijų maždaug 40 minučių kelio, tad su Ekonomu pradedame kalbėti. Supratęs, kad aš čia – ne „turistė“, jis atlyžta ir pokalbis pasidaro malonus.
Ekonomo šeima nežino, kur tiksliai jis yra, nors vyras kariauja jau penkerius metus.
„Nepasakoju jiems nieko. O kam? Ar jiems bus ramiau žinoti, kad mane kasdien gali sužeisti ar net dar blogiau?“ – paaiškina vyras.
Tiesa, Ekonomas prisipažįsta: pavargo.
„Man reikia poilsio. Pats suvokiu, kad reikia emocinės perkrovos, pailsinti smegenis. Mielai gulėčiau dabar kur nors Kipre pliaže...“ – užsisvajoja Ekonomas.
„Kažodėl spėju, kad grįžtum čia vis tiek“ – sakau šyptelėdama.
„Grįžčiau“, – nusišypso ir karys.
„Kuo tu vardu?“
Atvykę į pozicijas pasiimame savo daiktus ir keliaujame toliau. Čia miškelyje įsikūrę kariai maloniai su mumis pasisveikina, bet nedaugžodžiauja. Mes ramiai judame link Ekonomo pozicijos.
„Šiandien ryte buvo nedidelis susišaudymas“, – pasakoja jis mums rodydamas, kur yra įsikūręs priešas.
Separatistai matomi plika akimi. Sėdėdami tarp medžių matome už maždaug poros šimtų esančius namus, kuriuose įsikūrę ukrainiečių priešai. Anksčiau tai buvo gyvenamieji namai, tačiau civiliai iš jų pasitraukė ir dabar tai – separatistų buveinė.
Mums šnekučiuojantis pasigirsta šūviai. Gaunamas nurodymas atsišaudyti. Ekonomas su kitu kariu stveria granatsvaidį, o mums praneša, kad kai paleis penkis sviedinius, turime šokti ir bėgti į apkasus.
Su Jevhenu pritupiame žolėse maždaug per 5–7 metrus nuo granatsvaidžio, todėl tuojau pat esu perspėjama, kad dėl šūvio garso gali užgulti ausis.
Pritūpę skaičiuojame sviedinius. Pasigirdus penktajam Jevhenas sušunka: „Bėgam!“
Iki kone du metrus gylio siekiančių apkasų bėgti tenka gal 200 metrų. Tiesa, tai galėjo būti ir 100 metrų, tačiau atrodė, kad tie metrai niekada nesibaigs.
Nubėgę dalį kelio išgirstame, kad dabar jau iš granatsvaidžio ėmė apšaudyti mus. Dar po akimirkos pasigirsta kurtinamas garsas – į mūsų pusę krinta 120 kalibro mina.
Bėgant į apkasus ausyse spengė tyla, nekaustė baimė, tik galvoje sukosi mintis: „Reikėtų mesti rūkyti.“
Pagaliau pasiekiame apkasus, susėdame juose. Atskrenda dar keli sviediniai. Atrodo, viskas nurimsta. Ekonomas duoda komandą trauktis iš pozicijų.
Traukiamės eidami vienas už kito, tuomet išgirstame dar vieną trenksmą.
„O, vėl 120-oji mūsų pusėn! Sėdam!“ – sušunka Ekonomas.
Po kelių minučių vėl stoja tyla, gauname komandą trauktis toliau, bet turime išsiskirstyti. Jevhenui ir Andrejui nurodoma eiti pirmiems, mes su Ekonomu prisėdame ir laukiame.
Parskrenda dar viena 120 mina. Tuomet pajuntu, kad karys mane pridengia. Kelios sekundės nuo akimirkos, kai mina paleidžiama, iki momento, kai išgirsti, kur ji nukris, – laikas, kai įtampa pasiekia aukščiausią tašką.
Mina nukrinta lauke už mūsų nugarų. Ekonomas sako, kad galime trauktis toliau.
„Kuo tu vardu?“ – paklausia karys.
„Ana. O tu?“ – atsakau nusijuokdama.
„Igoris“, – atsako.
„Malonu susipažinti, Igori“, – sušunku ir abu pradedame kvatoti.
„O ką, prieš mano mirtį nori bent vardą sužinoti?“ – mintyse pajuokauju, bet šiuos žodžius pasilieku sau.
Netrukus pamatome Jevheną su Andrejumi – čia jau saugu. Jei žodis „saugu“ šioje vietoje apskritai tinka.
Susižvalgome su Jehvenu ir užsirūkome.
„Toli nuo mūsų krito?“ – paklausia Jevhenas Ekonomo.
„Kokie 25 metrai“, – paaiškina.
Šalia mūsų atsiduria dar vienas karys – aukštas, liesas ir itin jauno veido. Jis žvalgosi į mus, vis dar bandančius atgauti kvapą, užmezgame pokalbį.
„Pabėgiojot?“ – šypsodamasis paklausia mūsų vaikinas, šaukiamas Baubu.
Pokštai karo zonoje – įprastas dalykas. Taip lengviau ištverti, kaip kažkada man sakė kariai.
Besišnekučiuodami sužinome, kad Baubas kariauti išėjo sulaukęs vos 18 metų. Dabar vaikinui 23-eji. Jis taip pat sakosi šiek tiek pavargęs, tačiau grįžti į civilį gyvenimą kol kas neplanuoja.
„Kaip grįžti? Reikia čia pagaliau viską baigti“, – kalbėjo Baubas.
Savo veido jis per daug rodyti nenori, nes yra „iš anos pusės“. Jei separatistai jį pažins ir suras okupuotoje teritorijoje likusius jo artimuosius, pastariesiems gali būti riesta.
Eidami iš pozicijų „Nivos“ link sutinkame ir Karol – medikę, kuri, kaip paaiškėjo, turi giminių Lietuvoje. Jos senelis gyvena Klaipėdoje, tačiau lietuviškai kalbėti ji nemoka, tik buvo maloniai nustebusi matydama Donbase žmogų iš Lietuvos.
„Tai ką, smagaus kelio, vyrai“, – juokais sakau Jevhenui ir Andrejui lipdama į „Nivos“ priekabą.
Pakeliui į bataliono bazę smagiai šnekučiuojamės su Ekonomu. Sužinau, kad jis labai nori nuvykti į Islandiją, kurią pati lankiau praėjusiais metais.
„Papasakok man apie ją!“ – paprašo vyras.
Beriu mintis apie geizerius, krioklius, juodąjį paplūdimį. Akimirkai net pamirštu, kur esu.
„Na, tai norėsi dar atvažiuoti pas mus?“ – artėjant prie bazės paklausia karys.
„Tiesą pasakius, mano šeima taip pat nežino, kur esu šiuo metu. Buvo laikas, kai maniau, kad daugiau ir nebevažiuosiu“, – atsakau.
„Bet?..“ – šypsodamasis ištaria Ekonomas.
„Tačiau dabar sėdim tavo „Nivoje“, – atsakau, ir abu pradedame juoktis.
