Nobelio premijų skelbimo savaitė buvo kaip niekada įdomi.
Premijos gamtos mokslų srityje skirtos už ląstelių reakcijos į deguonį tyrimus, Žemės vietos kosmose supratimą ir ličio jonų baterijos sukūrimą.
Vienas iš laureatų tapo rekordininku – vyriausiu Nobelio premiją gavusiu mokslininku.
Bet, kaip ir prieš metus, šiemet Nobelio premijų laureatų skelbimo savaitę nepavyko išvengti skandalų ir kritikos bangos literatūros srityje.
Penktadienį Nobelio taikos komitetas turėjo sunkią užduotį – iš 301 nominuoto asmens ar organizacijos išrinkti 100-ąjį prestižinio apdovanojimo laimėtoją.
Komiteto sprendimas nebuvo netikėtas, tačiau paneigė daugelio lažybininkų prognozes, jog premija atiteks švedei klimato aktyvistei Gretai Thunberg.
Ilgametės taikos pastangos
Nobelio taikos premija penktadienį buvo skirta Etiopijos premjerui Abiy Ahmedui „už pastangas siekti taikos ir tarptautinio bendradarbiavimo keliu išspręsti konfliktą su kaimynine Eritrėja“.
Premjero pareigas politikas pradėjo eiti praėjusių metų balandį, bet jau liepą jam pavyko išspręsti du dešimtmečius tarp Etiopijos ir Eritrėjos trukusius nesutarimus, kurie atsirado po 1998–2000 m. vykusio pasienio karo.
43-ejų A.Ahmedas svariai prisidėjo ir prie vidinių Etiopijos reformų. Šalis iš vienos represyviausių Afrikos valstybių tapo visiška priešingybe.
Premjeras pasmerkė praeities šalies lyderių represinius veiksmus ir griežtai atsiribojo nuo jų.
Iš kalėjimo A.Ahmedas paleido tūkstančius opozicijos atstovų ir leido į šalį sugrįžti disidentams.
Dalį disidentų jis paskyrė į aukščiausius šalies postus, į valdymą įtraukė daugiau moterų.
Žmones jis ragino naudoti ne ginklus, o idėjas ir taip sukurti klestinčią ekonomiką.
Etiopijos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių visame pasaulyje, tačiau didelė dalis jaunų žmonių čia neturi darbo.
Šią vasarą A.Ahmedas buvo tarpininkas taikos derybose Sudane, kur valdančioji karinė chunta susitarė su demokratiniu opozicijos judėjimu dėl galios pasidalijimo, pereinamosios vyriausybės ir demokratinių rinkimų organizavimo.
„Šie pasiekimai atvėrė regionui naujų galimybių džiaugtis saugumu ir stabilumu, o premjero A.Ahmedo vadovavimas – pavyzdys visiems kitiems pasaulio lyderiams, kaip reikia pasipriešinti praeičiai ir svarbiausiais laikyti savo šalies žmones“, – tvirtino Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas.
Siūbuoja smurto bangos
Tačiau Etiopiją sparčiai liberalizavusios reformos turi ir neigiamų padarinių.
Šalyje pagausėjo etninių neramumų, o kilus smurto bangoms per 2,5 mln. žmonių turėjo palikti savo namus.
Etiopiją sudaro 9 savivaldos teisę turintys etniniai regionai, tad parako statinė gali bet kada sprogti. Šių metų vasarą viename regionų buvo surengtas bandymas įvykdyti valdžios perversmą.
Po šio įvykio pareigūnai suėmė per 250 asmenų, o tai tik padidino vis ryškėjančius nesutarimus.
2020 metais Etiopijoje turėtų būti rengiami parlamento rinkimai, bet jau dabar manoma, kad dėl neramumų jie bus atšaukti arba nukelti, kaip buvo pasielgta ir su praėjusiais metais turėjusiais vykti vietos rinkimais.
Tai šalyje tiktai padidintų susiskaldymą, o saugumo ir laisvių užtikrinimas taptų dar sunkesnis, tad A.Ahmedas gali tapti savo paties užkurtos parako statinės sprogimo auka.
Atradimas svarbus visiems
Nobelio premijų teikimo savaitė prasidėjo pirmadienį, kai už laimėjimus medicinos ir fiziologijos srityje premija atiteko trims mokslininkams iš JAV ir Jungtinės Karalystės.
Amerikiečiai 63 metų Greggas L.Semenza ir 61-erių Williamas G.Kaelinas jaunesnysis bei 65 metų britas seras Peteris J.Ratcliffe’as apdovanojimą gavo už atradimus, kaip ląstelės jaučia deguonies prieinamumą ir prisitaiko prie jo pokyčių.
Šis atradimas fundamentaliu lygmeniu paaiškina, kaip fiziologinės reakcijos padaro gyvybę iš viso įmanomą. Mokslininkų žinios jau dabar taikomos medicinoje gydant anemiją ir vėžį. Atradimai svarbūs ir kalbant apie aukštikalnių ligos gydymą, įvairias širdies ligas ar paprasčiausią žaizdų gijimo procesą.
Mokslininkų trijulė už savo laimėjimus 2016 metais yra pelniusi prestižinį Laskerio apdovanojimą.
Jų tyrimai tęsiami jau daugiau kaip du dešimtmečius. Pirmiausia mokslininkai aiškinosi, kaip žmogaus kūno ląstelės pajaučia deguonį, o tada tyrė atsaką į deguonies lygmens nukritimą.
Mokslininkai parodė, kad organizmui trūkstant deguonies baltymų kompleksas, kurį G.L.Semenza įvardijo kaip „hipoksijos sukeltą veiksnį“ (HIF), kaupiasi beveik visose kūno ląstelėse. Tai ypač padidina eritropoetino hormono kiekį ir jis aktyvina deguonį pernešančių raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.
„Deguonis yra esminė kiekvienos mūsų kūno ląstelės išgyvenimo sudedamoji dalis.
Jeigu jo būtų pernelyg daug arba mažai, tai organizmui būtų katastrofa.
Supratimas, kaip ląstelės prisitaikė aptikti deguonį ir reaguoti į jo pokyčius, padeda atsakyti į klausimus, kaip apskritai susikūrė gyvybė Žemėje“, – tvirtino Karališkosios Londono mokslų akademijos prezidentas Venkatramanas Ramakrishnanas, 2009 metais laimėjęs Nobelio chemijos premiją.
HIF žmogui svarbus nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jeigu embrionas neturi šio geno, tai jis neišgyvens ankstyvosios vystymosi stadijos ir įvyks persileidimas.
Šiuo metu mokslinėse laboratorijose ir farmacijos įmonėse kuriami vaistai, galintys veikti įvairias ligų stadijas aktyvinant arba blokuojant deguoniui jautrius mechanizmus.
Visatos pradžios klausimas
Nobelio fizikos premija šiemet irgi skirta trims mokslininkams, tačiau vienas jų gavo pusę jos, o kiti du – po ketvirtadalį.
Už prisidėjimą prie visatos evoliucijos ir Žemės vietos kosmose supratimo pusė šių metų Nobelio fizikos premijos atiteko JAV dirbančiam kanadiečių kosmologui 84-erių Jamesui Peeblesui, o kita pusė – šveicarų astronomams 77 metų Micheliui Mayorui ir 53 metų Didier Queloz.
Švedijos karališkosios mokslų akademijos atstovai paskelbė, kad Prinstono universiteto profesorius emeritas J.Peeblesas itin svariai prisidėjo prie teorinių fizikinės kosmologijos atradimų.
Jis per praėjusius 50 metų transformavo kosmologijos sritį ir tai iš spekuliacijų tapo mokslu.
Apie skirtą apdovanojimą sužinojęs J.Peeblesas teigė, jog pradėjęs karjerą netikėjo, kad įvykdys didžiulį proveržį mokslo srityje.
„Tuomet galėjau sugalvoti vieną ar du dalykus, kuriuos galima padaryti kosmologijos srityje, todėl tiesiog tai dariau ir judėjau toliau“, – kalbėjo J.Peeblesas.
Profesorius emeritas savo darbo metais prisidėjo prie teorijos apie tamsiąją materiją ir tamsiąją energiją, kurios sudaro 95 proc. visatos, kūrimo.
Jis tyrė ir 1965 metais atrastą kosminę radiaciją, kuri mokslininkams leidžia atsakyti į klausimus apie visatos vystymąsi nuo pačios pradžios iki šių dienų.
Aptiko tolimas kitas planetas
Ženevos universiteto profesorius emeritas M.Mayoras ir šiame bei Kembridžo universitetuose dirbantis astronomas D.Queloz buvo apdovanoti už pirmosios egzoplanetos, skriejančios aplink Saulės tipo žvaigždę, atradimą.
Tai jie padarė 1995 metais, kai D.Queloz Ženevos universitete studijavo doktorantūroje. Egzoplanetomis mokslininkai vadina planetas, esančias ne Saulės sistemoje. Pastaroji egzoplaneta buvo atrasta Pegaso žvaigždyne, 50 šviesmečių nuo Žemės.
Ši planeta yra 150 kartų už mūsų Žemę sunkesnė dujų milžinė, o jos paviršiaus temperatūra siekia 1 tūkst. laipsnių Celsijaus.
„Jų darbas pakeitė supratimą apie kitas tolimose galaktikose aplink žvaigždes skriejančias planetas ir atvėrė naujų kosmologijos bei egzoplanetų mokslo kelių“, – teigė Amerikos fizikos instituto mokslininkas Michaelas Moloney.
M.Mayoras ir D.Queloz naudojosi radialinio greičio metodu.
Mokslininkai taip fiksavo nežymius žvaigždės sukimosi greičio svyravimus, kurie atsiranda nuo aplink ją skriejančių planetų traukos, ir taip gali jas užfiksuoti.
Nuo 1995-ųjų mokslininkai atrado tūkstančius egzoplanetų, kuriose gali egzistuoti nežemiška gyvybė arba ten galėtų persikelti gyventi žmonės.
Tiesa, pats M.Mayoras pesimistiškai vertina tokias galimybes.
„Tai visiška kvailystė. Šios planetos yra gerokai per toli. Net optimistiniu atveju, atradus gyvenamą planetą visai netoli, iki ten nusigauti užtruktų pernelyg daug laiko.
Keliaujant dabartinėmis priemonėmis, kalbėtume apie šimtus tūkstančių metų“, – kalbėjo Nobelio premijos laureatas.
Gyvenimą padarė paprastesnį
Nobelio fizikos premija ir buvo skirta už tolimus kasdienybei dalykus, o chemijos premijos laureatais tapo trys mokslininkai, kurie kiekvieno mūsų gyvenimą padarė paprastesnį.
Už nuopelnus kuriant įkraunamus prietaisus, kurie naudojami nešiojamiesiems elektroniniams įrenginiams, Nobelio premija buvo skirta 97 metų vokiečiui Johnui B.Goodenoughui, 77 metų britui Michaelui S.Whittinghammui ir 71-erių japonui Akirai Yoshino.
Visi šie mokslininkai aktyviai prisidėjo prie ličio jonų baterijos sukūrimo.
Nobelio premijos skyrimo komiteto narys Olofas Ramströmas tvirtino, kad naujovišką bateriją sukurti nėra paprasta, o šių mokslininkų laimėjimai padėjo sukurti šiandieninį mobilųjį pasaulį.
Bateriją sudaro du elektrodai – neigiamas anodas ir teigiamas katodas. Juos baterijos viduje skiria elektrolitų skystis, kuriuo gali keliauti teigiamąjį krūvį turinčios dalelės. Paprastai tame skystyje dar yra barjeras, kuris užtikrina, kad baterijoje neįvyktų trumpasis jungimas.
Naudojant bateriją įrenginyje elektronai elektros grandine keliauja iš anodo į katodą, o teigiamojo krūvio dalelės taip pat keliauja baterijos viduje.
Baterijos įkrovimo metu vyksta atvirkštinis procesas – teigiamos ir neigiamos dalelės keliauja iš katodo į anodą.
M.S.Whittinghammas sukūrė anodą iš ličio, kuris yra lengviausias metalas Žemėje, tad baterijoje galima sutalpinti didelį kiekį jo atomų ir išlaikyti mažą svorį.
Tačiau litis kartu yra labai chemiškai reaktyvus elementas, o tai apsunkina jo panaudojimą, tad mokslininkas, bandydamas jį pažaboti, katodą sukūrė iš naujos medžiagos – titano disulfido.
Ši medžiaga yra sluoksniuota, tad per esančius tarpus gali laisvai judėti ličio jonai. Titano disulfidas leido padidinti elektrinį potencialą iki 2 voltų, kai šarminėse baterijose jis siekia 1,5 volto.
Tačiau ličio metalas vis dar nebuvo pakankamai saugus baterijose, nes kraunant bateriją ji galėjo sprogti.
Vyriausias laureatas darbuojasi
J.B.Goodenoughas sugalvojo, kad titano disulfidą katode reikia pakeisti kobalto oksidu. Taip baterijos elektrinis potencialas buvo padidintas nuo 2 iki 4 voltų.
Ši medžiaga taip pat buvo sluoksniuota, tačiau anode tebebuvo naudojamas litis.
1985 metais A.Yoshino bandė išspręsti šią mįslę ir litį pakeitė anglies produktu – naftos koksu, kuris gaunamas perdirbant naftą. Ši sluoksniuotos struktūros medžiaga bateriją padarė kur kas saugesnę.
Ji galėjo būti saugiai įkraunama, nes nebeliko rizikos, kad baterija gali sprogti.
Tokios konfigūracijos baterijos buvo pradėtos gaminti komerciniu būdu ir tebėra naudojamos iki šių dienų.
Ličio jonų baterija šiandien lengva, įkraunama ir galinga, naudojama mobiliuosiuose telefonuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose ar elektriniuose automobiliuose.
Šių mokslininkų darbai pasaulį padarė tvaresnį. Įkraunamos ličio jonų baterijos gali kaupti ir didžiulį atsinaujinančios saulės ar vėjo energijos kiekį.
97 metų J.B.Goodenoughas tapo vyriausiu Nobelio premijos laureatu.
Šis mokslininkas tebedirba laboratorijoje ir toliau stengiasi technologijas priartinti prie žmonių.
„Svarbu pažymėti, kad nors šiai technologijai jau 30 metų, geresnių variantų dar nėra atrasta“, – tvirtino Londono universiteto koledžo medžiagų mokslo profesorius Markas Miodownikas.
Vaizduotės ribų peržengimas
Nobelio literatūros premijos teikimą šiais metais vėl lydėjo prieštaringi vertinimai.
Praėjusiais metais įsiplieskus skandalui dėl Švedijos akademijos narės vyro lytinio priekabiavimo ir kilus įtarimų, kad nutekintas galimos laureatės vardas, Nobelio premiją skiriantis komitetas nusprendė neskelbti laureato.
Todėl šiemet paskirtos dvejų metų – 2018 ir 2019 m. – literatūros premijos.
Praėjusių metų laureate tapo 57 metų lenkė Olga Tokarczuk „už vaizdingą pasakojimą, kuriame su enciklopedine aistra vaizduojamas ribų peržengimas kaip gyvenimo forma“.
Rašytoja dar prieš premijų teikimą buvo laikoma favorite. Pernai ji tapo pirmąja lenke, gavusia „The Man Booker International“ premiją. Tai jau penktoji Nobelio literatūros premija, paskirta Lenkijos autoriams.
O.Tokarczuk yra viena žymiausių šalies intelektualių ir valdžios kritikių. 2014-aisiais išleidusi romaną „Jokūbo knygos“ (angl. „The Books of Jacob“) ji sulaukė daug kritikos, kad vaizduoja Lenkiją ne tik kaip kentėjusią nuo priespaudos, bet ir pačią buvus engėja.
Kurį laiką O.Tokarczuk leidėjas jai samdė apsaugą, tačiau knyga sulaukė populiarumo ir visuomenės pozicija sušvelnėjo.
Iš viso buvo parduota 170 tūkst. knygos egzempliorių.
„Savo romanus ji kuria remdamasi įtampa tarp priešingybių: gamta prieš kultūrą, protas prieš beprotybę, vyras prieš moterį, namai prieš susvetimėjimą“, – teigė akademijos atstovas.
Skandalų atsikratyti nepavyko
2019-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas austras Peteris Handke nėra vertinamas taip palankiai, o skandalų norėjusiems išvengti Švedijos akademijos atstovams to padaryti ir vėl nepavyko.
76 metų P.Handke premiją gavo „už įtaigią kūrybą, kurioje lingvistiškai talentingai tyrinėjama žmonijos patirties periferija ir specifiškumas“, bet senokai yra kritikuojamas dėl Serbijos gynimo Balkanų karo metais.
2006 metais jis dalyvavo buvusio Serbijos lyderio Slobodano Miloševičiaus laidotuvėse ir pareiškė, kad ne vien Serbija kalta dėl Balkanų karo.
P.Handke tvirtino, kad Bosnijoje musulmonai patys išsiskerdė, ir neigė Srebrenicos genocidą. Dėl to jam buvo priklijuota „šiuolaikinio Balkanų fašizmo ideologo“ etiketė.
„Niekada nemaniau, kad jie pasirinks mane. Švedijos akademija buvo labai drąsi, kad priėmė tokį sprendimą“, – sužinojęs apie laimėjimą kalbėjo P.Handke.
Iš tiesų akademijos sprendimas buvo drąsus, nes daugelis kitų autorių iškart pradėjo tai kritikuoti.
1999-aisiais rašytojas Salmanas Rushdie įvardijo P.Handke kaip „antrą didžiausią metų kvailį“, kurį aplenkė tik tuometis JAV nacionalinės ginklų asociacijos prezidentas aktorius Charltonas Hestonas.
„Neturiu ko pridėti, tik pakartoti savo prieš du dešimtmečius pasakytus žodžius“, – paskelbus Nobelio literatūros premijos laureatus kalbėjo S.Rushdie.
O rašytojas Hari Kunzru tvirtino, kad P.Handke nėra tinkamas pasirinkimas premijas teikiančiam komitetui, kuris nori atsikratyti praėjusių metų skandalų.
Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas atkreipė dėmesį, kad 2014 metais pats P.Handke teigė, jog Nobelio literatūros premija turi būti panaikinta, nes sukuria dirbtinius literatūros kanonus.
„Tai, kad jis gavo Nobelio literatūros premiją, tik įrodo, jog jis buvo teisus. Karo nusikaltimų apologetas gauna Nobelio literatūros premiją, o ją teikianti Švedija lėtai žudo tikrąjį mūsų laikų herojų – Julianą Assange’ą“, – pareiškė S.Žižekas.
Iš Slovėnijos kilusį P.Handke kritikavo ir šios šalies rašytojas Miha Mazzini.
„Vieni autoriai savo sielą pardavė ideologijoms, kiti neapykantos skleidimui, treti pinigams ir galiai, tačiau mane labiausiai piktina P.Handke ir jo naivumas kalbant apie S.Miloševičiaus režimą“, – pareiškė M.Mazzini.
Tiesa, P.Handke laimėjimu pasidžiaugė Austrijos prezidentas Alexanderis van der Bellenas, o ypač – Serbijos spauda.
Visą Nobelio premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir 9 mln. Švedijos kronų (827 613 eurų). Dar liko nepaskelbti šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai.
Juos visas pasaulis sužinos jau šį pirmadienį.
Laureatų apdovanojimo ceremonijos Stokholme ir Osle vyks gruodžio 10-ąją, kai minimos premijas paskutiniąja valia įsteigusio Alfredo Nobelio mirties metinės.
