Paskirtas naujasis šalies premjeras Michailas Mišustinas. Kas slypi už Rusijos vyriausybės atsistatydinimo ir kokių pokyčių galime tikėtis Rusijos vidaus politikoje?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Mindaugas Vasiliauskas kalbėjosi su Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi ir Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala.
– Pone Laurinavičiau, kaip jūs aiškintumėte tai, kas trečiadienį nutiko Rusijoje – staiga atsistatydino visa vyriausybė.
M.Laurinavičius: Pirmiausia turėčiau pabrėžti, kad mano įsitikinimu, ne vyriausybės atsistatydinimas, o V.Putino pareiškimas apie konstitucijos pataisas yra svarbesnis dalykas. Rusija labai anksti – ir tai visi pripažįsta, netgi aš pripažįstu, kad ir man tai buvo pakankama staigmena – pradėjo tranzitą, perėjimą į padėtį po to, kai 2024 m.
V.Putinas pasitrauks iš prezidento posto. Dabar, ko gero, jau galime tvirtai sakyti, kad V.Putinas pasitrauks iš prezidento posto. Tai nereiškia, kad jis būtinai trauksis iš valdžios apskritai ir matyt dėl to yra daromi valdžios sąrangos pertvarkymai, bet valdžios tranzitas, apie kurį daug buvo kalbama, diskutuojama, ginčijamasi – jis prasidėjo ir į kai kuriuos klausimus yra atsakyta.
Pirmiausia, kad V.Putinas traukiasi iš prezidento posto – tikrai manau, kad tą galime sakyti. Antras, ko gero, yra nesirenkamas įpėdinio variantas. Įpėdinio variantu vadinu tai, kas įvyko 2008 m. su D.Medvedevu.
Tas variantas irgi nesirenkamas. Renkamasis kitas variantas – pakankamai netikėtas. Kol kas, bent jau iš to, kas yra pasiūlyta, tai yra bent kažkokio valdžios decentralizavimo modelis.
Ne visos galios bus sutelktos prezidento rankose, bet tuo pačiu tai nereiškia, kad prezidentas praras bet kokias galias ir net jei V.Putinas užims kitą postą, bent jau formaliai tai nereikš, kad prezidentas neturi jokių galių, o visas galis vis vien turės tik V.Putinas.
– Vienas iš V.Putino siūlymų – daugiau galių parlamentui. Pone Kojala, ar tai reiškia, kad V.Putinas ateityje bandys valdyti šalį per parlamentą? Kodėl galias paskirstyti norima?
L.Kojala: Tas pokytis iš super prezidentinės valstybės į prezidentinę, ką ir pats V.Putinas šiandien kalba, kartodamas, kad tai nėra visiškas parlamentarizmas, nes Rusijai kaip tokiai turbūt jis nėra tinkamas, jai reikia lyderio, vado, kuris galėtų sutelkti ir priimti sprendimus.
Be abejo, tai yra galių išskaidymas, tam tikra prasme turbūt V.Putinas ieško ir savo palikimo politikoje, suprasdamas, kad pats iš jos, ko gero, niekada nepasitrauks. Vienokiu ar kitokiu pavidalu, viena ar kita forma jis ir toliau liks valdyti šalį ir būti vienu iš įtakingiausių jos pareigūnų.
Bet galbūt norėdamas matyti didesnes atsvaras, jis ir kuria tokią sistemą ar bent jau duoda gaires jos kūrimui. Prisiminkime, kad vis dar labai daug aplinkybių mums nežinoma, tai tik bendro pobūdžio pareiškimai.
Kaip jie virs praktika ir kokie asmenys užpildys pozicijas, kaip funkcionuos galių balansas, mes dar tikrai nežinome.
– Pone Laurinavičiau, sakote, kad šie ženklai rodo, kad V.Putinas trauksis iš prezidento posto.
Kodėl tuomet siūlo panaikinti konstitucijoje nuostatą, kad negalėtų tik dvi kadencijas iš eilės prezidentas vadovauti?
M.Laurinavičius: Tos dvi kadencijos kaip tik gali būti taikomos tik kitam žmogui, ne V.Putinui. Nes V.Putinas jau iš esmės yra ir tas dvi kadencijas buvęs, ir po pertraukos vėl iš naujo dar dvi kadencijas.
Akivaizdu, kad tai taikoma ne V.Putinui – kažkam kitam, kuris ateis į prezidento postą jau po V.Putino eros prezidento poste. Nesakau, kad pasibaigus bus V.Putino era valdžioje, bet V.Putino eros prezidento poste.
Aš manyčiau, kad tai šioks toks prezidento galių apribojimas. Imant teoriškai, kažkas kitas, būsimas įpėdinis irgi galėtų pasirinkti tą patį variantą, kurį buvo pasirinkęs V.Putinas – pralaukti tuo metu 4, dabar 6 metus nebūnant prezidento poste, bet turint valdomą prezidentą ir grįžti.
Tokia galimybė ilgiems metams sukoncentruoti valdžią prezidento poste, matyt, V.Putino yra laikoma šiokia tokia grėsme.
– Pone Kojala, D.Medvedevas dar trečiadienį buvo premjeru, šiandien nebe. Jam pasiūlytos naujos pareigos Saugumo taryboje.
Kaip reikėtų tai traktuoti – ištikimiausiam sąjungininkui kitų pareigų pasiūlymas? Ar tai yra stūmimas į tam tikrą užribį, nepasitikėjimas, ar atvirkščiai?
L.Kojala: Aš manau, jis periferine figūra yra jau turbūt nuo 2012 m., kai po prezidento pirmosios kadencijos neliko abejonių, kad jis nebus iššūkis V.Putinui.
2010-2011 m. kai kurie Vakarų analitikai svarstė, kad galbūt D.Medvedevas bandys mesti iššūkį V.Putinui, išnaudoti prezidento posto galimybę pakeisti galių balansą, bet buvo akivaizdu, kad jis yra aiškiai subordinuotas ir iš esmės neturi savarankiškos politinės galios.
Tai dar labiau buvo akivaizdu 2018 m., kai V.Putinas dar kartelį tapo prezidentu, ieškodamas artimiausių sąjungininkų paskyrė D.Medvedevą į ministro pirmininko postą, net ir matydamas, kad jo paties reitingai yra žemi.
Atsitraukdamas tam tikra prasme D.Medvedevas turbūt tuo ir džiaugsis, jis bus mažiau matomoje politinėje pozicijoje, nors turbūt nėra ir tų, kurie galutinai atmestų variantą, kad jis gali tapti tuo kitu prezidentu, nes jis yra pakankamai patrauklus Vakarų lyderiams.
Jis buvo matomas kaip modernus, kuris visada susitikimuose naudoja planšetę, yra priimtinas ir suprantamas Vakaruose, tai galėtų tam tikra prasme reprezentuoti valstybę ir kurti kitokį jos įvaizdį, negu yra sukūręs V.Putinas.
M.Laurinavičius: Aš šiek tiek skirtingai tai matau. Tai, kad premjeras D.Medvedevas paskirtas į Saugumo tarybą, kuri Rusijoje – mes tik nepakankamai viešojoje erdvėje vertiname – tai ypatingos svarbos institucija.
Kartais net įtakingesnė ir galingesnė už vyriausybę, kurios premjeru jis buvo. Tiesa, jis skiriamas ne Saugumo tarybos pirmininku, o pavaduotoju. Aš manyčiau, kad tai V.Putino ėjimas net ir šioje institucijoje, kurios vadovas Nikolajus Patruševas yra vieno iš klanų lyderis, įtvirtinti savo asmeninę valdžią ar bent jau priežiūrą.
Mes tikrai galime pritarti, kad D.Medvedevas niekados nebuvo savarankiškas žmogus, politikas, bet jis visados buvo absoliučiai lojalus pačiam V.Putinui. Tai paskyrimas į tokią labai svarbią instituciją rodo, kad V.Putinas nori sustiprinti savo kontrolę ir joje. Antras dalykas, šiandien pranešta, kad D.Medvedevas lieka valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ pirmininku.
Reiškia, jo institucinės galios realiai nelabai ir sumažėja. O tas perkėlimas naudingas V.Putinui dėl V.Putino kažkokių interesų. Aš tuos interesus apibrėžčiau kaip savo galio stiprinimą.
Suprantu, kad prezidentas Rusijoje apskritai yra virš tos Saugumo tarybos, bet turėti savo žmogų visiškai lojalų jos viduje, ypač turint galvoje valdžios pertvarkymą, kai ji bent jau šiek tiek yra decentralizuojama, V.Putinui yra labai svarbu.
– Parlamentas jau pritarė naujajam šalies premjerui M.Mišustinui, jis iki šiol buvo Federalinės mokesčių tarnybos vadovas. Kas yra žinoma apie jį?
M.Laurinavičius: Viešojoje erdvėje kol kas sklando daug mitų. Vienas iš mitų, kad tai visiškai nesvarbus žmogus, technokratas, kuris kaip ir neturi jokių galių ir vykdys tik V.Putino nurodymus ir panašiai.
Pirmiausia reikia žinoti, kas Rusijoje yra Mokesčių inspekcija. Formaliai tai nėra jėgos struktūra, bet tai neformali jėgos struktūra, turinti labai dideles galias ir ypač neformalias. Informacijos rinkimo, jos panaudojimo įvairiais atvejais, ypač klanų kovos atvejais.
Tai, kad pasirinktas šitas žmogus, tikrai nerodo kažkokio silpno premjero pasirinkimo. Manyčiau, yra greičiau atvirkščiai. Dabar tik klausimas, koks bus vaidmuo šito premjero.
Ar tai bus asmeniškai V.Putinui lojalus žmogus, kas teoriškai galėtų būti, nors jo šaknys rodo šiokias tokias sąsajas su vienu bent jau iš klanų, ar tai bus vieno iš klanų atstovas. Ir nuo to irgi labai daug priklausys.
Iki šiol turėjom sistemą, kai turim prezidentą, kurio galios apskritai neribotos Rusijoje ir turim jam visiškai lojalų premjerą, kurio vaidmuo yra būtent prižiūrėti vyriausybę paties V.Putino prasme, kad tai V.Putino valdymo organas.
Jeigu tai būtų jau vieno iš klanų atstovas, ko irgi atmesti negalima, nes stebint jo ryšius galima rasti klaninę prigimtį, nors dažniausiai viešai kalbama, kad jis vienodai nutolęs nuo visų klanų. Aš šiek tiek tuo abejočiau. Kuris iš tų variantų, kol kas sunku pasakyti, bet nuo to gali daug priklausyti.
– Pone Kojala, koks bus vaidmuo M.Mišustino – ar galime tikėtis kokių nors pokyčių, ar jis veiks po V.Putino priežiūros skėčiu?
L.Kojala: Tarsi tiesioginės politinės įtakos iki šiol neturėjęs asmuo, nestebina, kad Rusijoje atsiranda politiniai lyderiai staigiai ir nebūtinai yra visuomenei pažįstami. Bet užima tokias pozicijas, kurios ilgainiui kuria jiems ir politinį palikimą.
Iš pirmos jo kalbos matome, kad jis kalba apie dalykus, apie kuriuos nusimano – mokesčių sistemą, verslą, kad reikia kurti didesnę gerovę. Iš esmės atkartodamas ir vakarykštį V.Putino pareiškimą, kad šalies ekonomika turi augti sparčiau nei globalus vidurkis, o galbūt po artimiausių 5 metų perspektyva pasiekti 5 proc. kasmetinio augimo ribą, kas yra labai ambicinga.
Tarsi toks technokratinis kalbėjimas, kuris turėtų kurti įvaizdį, kad tai Vyriausybė, išliekanti subordinuota prezidento valiai ir jo iškeltiems tikslams.
Bet, be abejo, yra daugybė povandeninių srovių, kurias dabar pradėsime giliau nagrinėti, suvokdami, kad būtent jis yra tas asmuo, kuris tampa vienu iš galios centrų – ar savarankišku, ar ne, čia jau kitas klausimas.
– Ko verti pasvarstymai, kad tai gali būti V.Putino įpėdiniu ateityje?
L.Kojala: Neatmestinas variantas. Mes jau matėme rokiruotę tarp prezidento ir premjero, kai buvo V.Putino ir D.Medvedevo tandemas.
Tai tikrai nereiškia, kad bus bandoma atkartoti tą patį scenarijų, galbūt jo nereikia, tai nėra planuose, bet bet kuriuo atveju tokia galimybė yra.
V.Putinas išreiškė pasitikėjimą šiuo konkrečiu asmeniu, įrodydamas, kad jis užims kažkokią rolę. Bet premjerai Rusijoje, kaip žinia, nebūtinai yra tie, kurie ilgainiui užima svarbias pozicijas.
– Pone Laurinavičiau, matant visas rokiruotes Rusijos vidaus politikoje, kokios galime tikėtis Rusijos visuomenės reakcijos?
Ar gali kilti nepasitenkinimas matant, kad vyksta užsitikrinimas V.Putinui, kas jis ir toliau išlaikys vienokią ar kitokią kontrolę po 2024 m.?
M.Laurinavičius: Pirmiausia reiktų pastebėti, kad mes čia sėdėdami iš Lietuvos matome vienaip, Rusijos žmonės tą mato visiškai kitaip. Jie mato taip, kaip pateikiama pagrindinių dezinformacijos kanalų. Tas jų vaizdas tikrai yra kitoks.
Antras dalykas, šitas režimas ne kartą įrodė, kad jis sugeba puikiausiai manipuliuoti žmonėmis, jų sąmone ir viskuo. Kaip jie norės, taip ir pateiks. Dėl to protestų ar kažko tikrai tikėtis neverta. Netgi atvirkščiai, visuomenėje D.Medvedevas tikrai nebuvo populiarus.
Nepaisant to, jis buvo ilgus metus laikomas premjeru – tai reiškia, kad valdžiai kaip tokiai, V.Putinui ar valdžios sistemai yra visiškai nusispjauti į visuomenės nuomonę, nes norėjo ir laikė tiek metų. Tai ir dabar lygiai taip pat – jie žaidžia savo žaidimus, o visuomenė lieka nuošalyje.
– Pone Kojala, Vakarų valstybių kokia gali būti reakcija? Ar nebus taip, kad patikės Vakarų lyderiai, jog galbūt vyksta valdžių persiskirstymas, daugiau demokratijos atsiranda ir ar nebus vėl ant to pačio grėblio užminta?
L.Kojala: Beveik neabejoju, kad Vakarų šalys jaus nuosaikų optimizmą, matydama pokyčių procesus. Įšaldytas santykis su Rusija nei Vokietijai, nei Prancūzijai pastaruoju metu nebuvo labai naudingas ir tą šių šalių lyderiai pakankamai drąsiai reikšdavo kaip politinę nuomonę.
Tai bet koks pokytis, naujų žmonių atsiradimas, lūkestis, kad iš tikrųjų valdžia yra decentralizuojama, nepaisant to, kad tik tai indikacijos, kad tai gali įvykti, yra matomos. Nebūtinai taip įvyks.
Juo labiau, niekas neabejoja, kad V.Putinas ir toliau laiko sutelkęs galią savo rankose. Vakaruose bus matoma pakankamai optimistiškai, norėtųsi tikėti, kad nebus lipama ant grėblio, nebus skubama su sprendimais, kurie ypatingai bus susiję su geopolitinės situacijos Ukrainoje vertinimu, tolesniais NATO veiksmais, stiprinant Rytinių valstybių saugumą, nes Rusija tikrai nuo V.Putino pareikšimų ir konstitucijos pakeitimų savaime nepasikeičia.
– Pone Laurinavičiau, Vakarai gali padaryti klaidą ir patikėti santykių perkrovimu?
M.Laurinavičius: Visiškai pritarčiau kolegai. Ne tik gali, bet tai realiausias tikėtinas scenarijus. Manyčiau, kad viena iš priežasčių, tikrai ne pagrindinė, ir yra tokio modelio rinkimosi.
Būtent įtikinti Vakarus, kad staiga Rusija keičiasi, galbūt pats V.Putinas keičiasi – su ta valstybe geriau bendradarbiauti negu ją atstumti, izoliuoti ar su ja kariauti.
Tokia žinutė akivaizdžiai Vakarams yra siunčiama. Čia ir nuo mūsų priklausys – nuo mūsų diplomatijos, prezidento, Užsienio reikalų ministerijos, diplomatų darbo – ar mes sugebėsime Vakarams pateikti šiek tiek kitokią interpretaciją.
Manau, kad tai pakankamas iššūkis.
– Kaip suprantu, mums kažkokių pokyčių Rusijoje ir jos vykdomoje politikoje tikėtis nereikia?
M.Laurinavičius: Ne tik nereikia. Mes turime suprasti, kad šitas režimas nebuvo sukurtas V.Putino. Jis buvo sukurtas gerokai anksčiau iki V.Putino. V.Putinas yra šio režimo produktas, o ne jo kūrėjas.
Net jeigu kas nors šiandien nutiktų pačiam V.Putinui ir jo rytoj nebebūtų, šitas režimas nepasikeistų. Jo pati prigimtis – kriminalinė, KGB – niekaip nuo to nesikeičia, kad V.Putinas net ir pasitrauktų.
Mes kol kas šnekame ne apie V.Putino pasitraukimą, o tik šiokį tokį valdžios pertvarkymą. Tikėtis, kad Rusijoje kas nors pasikeis iš esmės, nėra apskritai jokio pagrindo.
– Pone Kojala, ar tai reiškia, kad V.Putinas bandyti išsilaikyti valdžioje kuo ilgiau, galbūt iki gyvenimo pabaigos?
L.Kojala: Manau V.Putinas puikiai supranta, kad gyvenimo be valdžios jis nebeturės niekada. Jeigu jis praras valdžią ir įtaką, jam grės daugybė dalykų, kuriuos jis bando preventyviai užkardyti.
Netgi kalbėdamas apie tai, kad bet koks tarptautinės teisės aktas ar tarptautinių teismų sprendimas, kas de facto jau yra seniai, akivaizdu, Rusijoje negalės būti viršiau Rusijos įstatymų ir konstitucijos.
Jis tą patį pakartojo ir trečiadienį. Ir tai irgi yra konstitucinių pokyčių dalis. Jis bando apginti save nuo visų įmanomų grėsmių – politinių, teisinių ir kitokių.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 23.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
