Knygos „Into the Lion’s Mouth“ („Į liūto burną“) autorius Larry Loftis pateikia ryškią daug geriančio, pasiturinčio ir tikrų tikriausio mergišiaus Jugoslavijos dvigubo agento D.Popovo biografiją.
D.Popovas gimė 1912 m. pasiturinčioje serbų šeimoje.
Baigęs teisę Belgrado universitete jis persikėlė į Vokietiją tęsti studijų.
Ten D.Popovas susirado draugų, kurie vėliau jį pakvietė prisijungti prie Vokietijos karinės žvalgybos tarnybos „Abwehr“.
Ši tarnyba susisiekė su D.Popovu ir paprašė šnipinėti jiems Anglijoje, nes tuo metu ten jie neturėjo daug užsienio šnipų.
Vyras sutiko, bet iš karto po to viską papasakojo MI6 (Jungtinės Karalystės karinei žvalgybai). Būtent taip D.Popovas ir tapo dvigubu agentu.
Po mokymų Italijoje D.Popovas buvo išsiųstas į Portugaliją susitikti su vienu geriausių vokiečių šnipų, kuris gyveno Estorilyje, paplūdimio kurorte netoli Lisabonos. Antrojo pasaulinio karo metu Portugalija buvo neutrali šalis, tad viešbučiuose ir viešbučių baruose buvo apstu šnipų, daugiausia britų ir vokiečių.
Išnaršęs išslaptintus Antrojo pasaulinio karo dokumentus, taip pat viešbučių sąskaitas, laiškus ir seniai pamirštus memuarus, L.Loftis kruopščiai nusako tikslią akimirką, kai Džeimso Bondo kūrėjas Ianas Flemingas pirmąkart susidūrė su realiame pasaulyje egzistuojančiu agentu 007.
Tai atsitiko, žinoma, prie lošimų stalo.
Viskas prasidėjo Portugalijoje
Karo metu I.Flemingas dirbo britų karinio jūrų laivyno žvalgybai, prižiūrėdamas operacijas, skirtas suklaidinti vokiečius skleidžiant dezinformaciją.
1941 m. vasarą I.Flemingas keletą savaičių praleido Lisabonoje, Portugalijoje. Tikėtina, jog būtent ten ir kilo idėja sukurti Džeimsą Bondą.
Viena I.Flemingo mėgstamiausių lankytinų vietų buvo „Casino Estoril“, kuris tapo „Casino Royale“, jo pirmojo romano apie Džeimsą Bondą, aplinkos pavyzdžiu.
D.Popovo ir I.Flemingo registracijos dokumentai eksponuojami viešbutyje „Hotel Palacio Estoril“. Šiame viešbutyje 1969 metais buvo filmuojamas Džeimso Bondo filmas „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“ („On Her Majesty’s Secret Service“). Šiuo metu svečiai gali net apsistoti Džeimso Bondo apartamentuose.
Kaip žinoma, D.Popovas tuo pat metu buvo Lisabonoje ir taip pat daug naktų praleido „Casino Estoril“. Jis apsimetė šnipinėjantis naciams, bet iš tikrųjų dirbo britams. Jo slapyvardis buvo Triratis („Tricycle“).
Trigubas slaptasis agentas
Laimei, I.Flemingas pakeitė jo slapyvardį į 007, tai skamba kur kas pavojingiau. Vis dėlto daugelis sako, kad D.Popovo slapyvardis Triratis reiškia jo, kaip trigubo agento, vaidmenį, nes jis dirbo ne tik vokiečiams, britams, bet ir jugoslavams, o bendradarbiauti siekė ir su amerikiečiais.
D.Popovas turėjo surinkęs informacijos apie galimą Perl Harboro užpuolimą. Vis dėlto jo pagarsėjusi asmenybė sutrukdė Federalinių tyrimų biuro direktoriui Johnui Edgarui Hooveriui juo patikėti.
J.E.Hooveris nepasitikėjo D.Popovu, nes jis neatrodė galintis teikti patikimą informaciją.
Kol jo šeima kentė badą Belgrade, jis „Casino Estoril“ leido tūkstančius.
D.Popovo šeima buvo laikoma įkaitais nacių okupacijos metu Belgrade. Būtent todėl vokiečiai pasitikėjo juo kaip savo šnipu. Tai niekuomet nesutrukdė jam žaisti dvigubo žaidimo, kuriame svarbiausia buvo gauti kuo daugiau pinigų. Vis dėlto D.Popovas nebuvo toks žiaurus savo šeimai, kaip rašoma.
Nuotykis prie kazino stalo
I.Flemingas, kaip žvalgybos karininkas, būtų žinojęs viską apie D.Popovą. Viešėdamas Lisabonoje D.Popovas nešėsi 50 tūkst. dolerių, kurie priklausė Jungtinės Karalystės vyriausybei.
L.Loftis mano, kad I.Flemingas buvo paskirtas nenuleisti akių nuo D.Popovo ir įsitikinti, jog tie 50 tūkst. dolerių netapo karo priežastimi. I.Flemingas niekada nepamirš to, ką tą vakarą pamatė prie lošimų stalo.
Jis prie baro gėrė martinį, kai atvyko D.Popovas.
Agentas prisijungė prie lošiančiųjų stalo, atidžiai nužvelgdamas savo priešininkus. Vienas jų buvo vyras vardu Blochas, turtingas žydų pirklys iš Lietuvos, bėgantis nuo nacių. D.Popovas jį jau anksčiau matė prie lošimo stalo ir manė, kad jis – arogantiškas lošėjas.
Blochas paskelbė, kad tą vakarą statymai bus „neriboti“.
„Puiku“, – pasakė D.Popovas ir ant stalo padėjo Jungtinei Karalystei priklausančius 50 tūkst. dolerių.
„Žaidėjai ir stebintys žaidimą aiktelėjo, – rašo L.Loftis. – Ši suma buvo daugiau nei 10 kartų didesnė už daugumos žmonių metinius atlyginimus.
Kazino įsivyravo tyla. D.Popovas pažvelgė į I.Flemingą manydamas, kad jis galbūt išblyško. Deja, jo veidas buvo pažaliavęs.“
Blochas paprieštaravo, o kazino atsisakė priimti 50 tūkst. dolerių statymą.
D.Popovas susišlavė visus pinigus nuo stalo ir pasakė: „Tikiuosi, kad kazino vadovybė ateityje neleis taip neatsakingai žaisti. Tai rimtų žaidėjų negerbimas ir erzinimas.“
Garsiausias kortų žaidimas
I.Flemingas 1952 metais parašytą romaną „Casino Royale“ pradėjo taip: „Kazino kvapas, dūmai ir prakaito tvaikas yra šleikštūs trečią valandą nakties.“
Džeimsas Bondas pastebi arogantišką LeChiffre, šaltakraujį žudiką, dirbantį rusams, žaidžiantį prie lošimų stalo.
Džeimsas Bondas, kurio užduotis yra prie bankroto privesti LeChiffre, padidina statymo sumą iš Jungtinės Karalystės vyriausybės lėšų.
Taigi prasideda vienas garsiausių kortų žaidimų literatūroje, kuris filmuose buvo pritaikytas du kartus. Pastarąjį – 2006 metais, pirmajam aktoriaus Danielio Craigo pasirodymui filmuose atliekant Džeimso Bondo vaidmenį.
„Ta scena kazino atkurta iš to, kas iš tikrųjų vyko 1941 metais Estorilyje, – sako L.Loftis. – Viskas ten ir prasideda.“
D.Popovas rūkė ir gėrė tiek, kiek Džeimsas Bondas daro knygose.
I.Flemingas savo sukurtą veikėją apibūdina kaip liekną, trumpų juodų plaukų, mėlynai pilkų akių vyrą.
Atletiško kūno sudėjimo D.Popovas turėjo juodus trumpus plaukus ir nuožmų žvilgsnį. Vienoje nuotraukoje jis atrodo taip, lyg galėtų nužudyti be jokio gailesčio akyse.
Vis dėlto jo lūpos buvo per daug gražios, kad būtų žiaurios. Jos atrodė beveik patraukliai.
Neatskleidė savo paslapties
D.Popovas, kaip ir Džeimsas Bondas, buvo mergišius. Jis miegojo su keliolika moterų, įskaitant ir prancūzų aktorę Simone Simon, kuri vaidino 1942-ųjų erotiniame siaubo filme „Cat People“ („Žmonės katės“).
„D.Popovas turėjo dvi arba tris merginas kiekviename mieste. Jis turėjo tiek daug moterų, kad Džeimsas Bondas prieš jį atrodo kaip berniukas skautas“, – sako L.Loftis.
I.Flemingas tikriausiai niekada nekalbėjo su D.Popovu.
„Tąnakt jis tikrai nebūtų grįžęs pas jį į kazino, nes būtų atskleidęs D.Popovo, kaip dvigubo agento, tapatybę“, – sako L.Loftis.
Ir I.Flemingas niekada nepatvirtino, kad D.Popovas įkvėpė Džeimso Bondo personažą. Jeigu būtų patvirtinęs, būtų pažeidęs įstatymą. Jungtinės Karalystės vyriausybės oficialių paslapčių įstatymas jam uždraudė kalbėti apie jo karo laikų veiklą.
I.Flemingas mirė 1964 metais. 1970-aisiais buvę šnipai pradėjo aptarinėti, ką padarė kare, įskaitant ir D.Popovą, kuris parašė atsiminimų knygą.
Jis taip pat atvirai kalbėjo apie tą naktį Lisabonos kazino ir nedrąsiai prisipažino, kad jis buvo pavyzdys Džeimso Bondo personažui.
D.Popovas atskleidė, kad „Casino Royale“ iš tiesų buvo „Casino Estoril“. Per visą istoriją nebuvo daug šnipų, kurie būtų panašūs į Džeimsą Bondą, tačiau D.Popovas buvo išimtis.
Išskyrus gėrimo įpročius. D.Popovas teigė, kad niekada negertų taip, kaip Džeimsas Bondas, nes jis akivaizdžiai buvo alkoholikas.
Kiti bruožai buvo gana tikslūs, atsižvelgiant į tai, ką savo tyrimuose rado Dejanas Tiago-Stankovičius rašydamas karinį romaną „Estorilis“, – išlavintas skonis, prabangus gyvenimo būdas, gražios moterys.
Labai tikėtina, kad I.Flemingas bent iš dalies rėmėsi D.Popovu kurdamas Džeimso Bondo personažą. D.Popovas mirė 1981 metais.
Įkvėpėjų buvo daug
Kaip ir visi grožinės literatūros rašytojai, I.Flemingas, norėdamas sukurti savo herojų, rėmėsi daugybe šaltinių. Sakoma, kad dar vienas pavyzdys Džeimso Bondo personažui yra Anthony Hugillas, kuris buvo I.Flemingo organizuoto Antrojo pasaulinio karo žvalgybos būrio Nr.30 „Commando“ narys.
A.Hugillas buvo Brodvėjaus kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio uošvis.
Gali būti, kad Džeimsas Bondas taip pat buvo išgalvota paties I.Flemingo versija. Džeimsas Bondas rūko I.Flemingo mėgstamiausio prekės ženklo „Morland“ cigaretes.
„Tikėtina, kad 14-oje knygų I.Flemingas atkreipė dėmesį į daugybę žmonių, – sako L.Loftis. – Bet kyla klausimas, kas buvo jo įkvėpimas – kas buvo tikrasis pavyzdys? Į tai galima atsakyti paskaičius „Casino Royale“, nes be šios knygos nieko daugiau nebūtų buvę.
