Vienintelė išorės žaidėja, kuri gali savo rankomis labiau pakreipti padėtį į vieną ar kitą pusę, yra Rusija, bet ir ji neskuba daryti aiškių judesių.
Tad vienintelė reali veikėja, nuo kurios iš esmės ir priklauso tiek dabartinės krizės, tiek Baltarusijos ateitis, yra ta šios valstybės visuomenės dalis, kuri protestuoja gatvėse. Tačiau ir ji idėjiškai ir politiškai pakrikusi.
Visa tai aiškiai parodė ir antradienį vykęs Seimo neeilinės sesijos posėdis, kuriame priimta rezoliucija dėl Baltarusijos prezidento rinkimų, ir trečiadienį surengtas Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdis, taip pat skirtas padėčiai Baltarusijoje aptarti, ir kiti su tuo susiję įvykiai tarptautinėje erdvėje.
Seime priimta rezoliucija – visų parlamentinių jėgų vadovybių palaimintas joms iš Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidentūros pateiktas kone 10 dienų trukusių idėjinių sąrėmių vaisius.
Tiesa, net šiuo atveju nepavyko išvengti nei viešų, nei užkulisinių nesutarimų. Aštriausius sukėlė valdančiosios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) rinkimų sąrašo lyderio Z.Jedinskio pareiškimai, kad A.Lukašenkos režimas gina konstituciją. Tai sukėlė protestą ir lenkų bendruomenėje – paramą baltarusių protestams ėmė reikšti Lietuvos lenkų sąjungos atstovai.
Savo bendražygį gynęs LLRA-KŠS vedlys V.Tomaševskis, ko gero, teisus sakydamas, kad teisėtai išrinktas politikas gali turėti ir tokią radikalią nuomonę apie šiuos įvykius.
Beje, prieš baltarusių demonstrantus nusiteikę ir kai kurie Lietuvos dešinieji, kurie nebalsavo už rezoliuciją (kaip ir Z.Jedinskis) dėl to, jog nuogąstauja, kad tie protestai yra Kremliaus išprovokuoti ir skirti Baltarusiją galutinai pajungti Rusijos valiai.
Bet kokiu atveju ši rezoliucija vakar vykusio EVT nuotolinio pasitarimo išvakarėse palaiminta neatsitiktinai – kad Lietuva atrodytų visos ES kelrodė.
Šiuo dokumentu Seimas skelbia, kad nepripažįsta šių rinkimų, o A.Lukašenką laiko nelegitimiu vadovu. Tokios pat nuostatos raginama laikytis ir visa ES.
Seimas taip pat paragino Minską nedelsiant paleisti visus suimtuosius, o ES – įvesti asmenines sankcijas režimo atstovams.
Be to, raginama sudaryti tarpininkavimo misiją, kuri padėtų išspręsti politinę krizę ir sureguliuoti konfliktinę situaciją.
Vakarykštis virtualus EVT susitikimas, pasak G.Nausėdos, kuris bene pirmasis viešai komentavo jo rezultatus, iš esmės atliepė visas rezoliucijos nuostatas. Pasak prezidento, visi kalbėjo vienu balsu. Kad ES nepripažįsta Baltarusijos prezidento „rinkimų“ rezultatų, paskelbė ir Vokietijos kanclerė A.Merkel.
Žinoma, visa tai svarbu, ir tikrai geriau negu nieko.
Tačiau ore pakimba ne vienas klausimas, į kuriuos nei šios rezoliucijos, nei pareiškimai nepateikia aiškių atsakymų.
Ką reiškia tai, kad A.Lukašenka skelbiamas neteisėtu vadovu? Jeigu su juo negali būti jokio dialogo, ar neteisėta skelbiama ir visa Baltarusijos valdžia, kuri yra tik diktatoriaus marionetė?
Jeigu ne, tai su kuriais valdžios atstovais kontakto turėtų ieškoti „tarpininkavimo misijos“?
Kam tos misijos turėtų apskritai „tarpininkauti“, jei tiek A.Lukašenka, tiek ir besiorganizuojanti opozicija atmeta vieni kitus? Be to, nacionaline lydere pasiskelbusi S.Cichanouskaja teigia, kad naujus rinkimus turėtų rengti tik jos sąjungininkai. O kaip ir kada rinkimai turėtų vykti?
Tiesa, Lietuvoje kai kas S.Cichanouskają jau dabar skelbia tikrąja Baltarusijos prezidente. Tokius politikus prablaivinti pabandė Latvijos užsienio reikalų ministras E.Rinkevičius, priminęs, kad jei jau nepripažįstame rinkimų rezultatų, negalime nustatyti ir jokių laimėtojų.
Iškalbinga, o galbūt net lemtinga, kad A.Merkel ir kiti ES lyderiai iškart suskato kalbėtis su Rusijos prezidentu V.Putinu, taip tarsi parodydami, jog būtent jį laiko vienu pagrindinių „tarpininkų“, o gal net svarbiausiu.
Tačiau ir Kremliaus padėtis kebli. Jam lygiai taip pat nenaudinga ir tiesioginė invazija į Baltarusiją, ir režimo griūtis ar diktatoriaus pasitraukimas.
Taigi Maskvos strategija ir taktika – teikti paramą režimui, kartu stengiantis dar labiau jį prisirišti, nes A.Lukašenka dažnai elgiasi neprognozuojamai.
Kokį vaidmenį šioje situacijoje gali suvaidinti ES, jeigu ji nesiima lygiagretaus spaudimo Rusijai nesikišti ir netgi kviečia ją prie derybų stalo?
Matyt, padėtį Baltarusijoje labiausiai lems tai, ar pats režimas vis dėlto pradės skilinėti iš vidaus. To požymių jau atsiranda – stambiųjų valstybinių įmonių streikai, kai kurių didžiųjų miestų, tokių kaip Gardinas, valdžios parama protestams.
Bet daugelis pačių protestuotojų dabar kalba apie tai, kad nori draugauti su visais – ir su Rusija, ir su ES, be to, tikisi, jog A.Lukašenka pats pasitrauks ir pabėgs.
Taigi nors žvelgiant į tolesnę ateitį režimas išties atrodo bankrutavęs, jo agonija gali būti ilga ir sunkiai nuspėjama.
