A.Ą.Audickui patikėtos svarbios pareigos keliose strateginėse Ukrainos įmonėse. Jis – vienos didžiausių regiono bendrovių „Ukrzaliznycja“, valdančios šalies geležinkelių sistemą, kurioje dirba 280 tūkst. žmonių, taip pat įmonės, valdančios dujų perdavimo sistemą, stebėtojų tarybų narys.
Be to, lietuvis yra Ukrainos korporatyvinio valdymo akademijos prezidentas, todėl situaciją šioje valstybėje gali įvertinti įvairiais pjūviais.
„Lietuvos rytas“ su A.Ą.Audicku kalbėjosi Ukrainos savivaldos rinkimų išvakarėse. Jie turėtų tapti išbandymu ir prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, kurio reitingas per daugiau nei metus sumažėjo kone perpus.
„Prasidėjus pandemijai Ukrainoje, kaip ir kitose šalyse, buvo įvesti gana griežti apribojimai: uždarytos mokyklos, vaikų darželiai, parkai, sustabdytas viešasis transportas, uždarytos ne maisto prekių parduotuvės, restoranai, kavinės, laisvalaikio įstaigos.
Gegužės viduryje šie suvaržymai palaipsniui buvo atlaisvinti. Dabar nacionaliniu mastu jų beveik nėra, išskyrus tai, kad viešosiose vietose reikia nešioti kaukes.
Dėl suvaržymų nuostolių patyrė restoranai, viešbučiai, kelionių organizatoriai, bet kitos ekonomikos sritys stipriai nenukentėjo. Pandemija lėmė ir tai, kad žmonės daugiau pradėjo keliauti po Ukrainą, bet COVID-19 buvo ir yra tragiška tiems, kurie neteko artimųjų.
Ukrainoje jau nustatyta daugiau kaip 300 tūkst. COVID-19 atvejų, šalis neteko apie 6 tūkst. savo piliečių.
Šiuo metu Ukrainoje pacientų, susirgusių COVID-19, sparčiai daugėja, bet ažiotažo dėl to šalyje nėra. Rugsėjo mėnesį buvo nustatoma apie 2,5 tūkst. atvejų per dieną, dabar jau – apie 6 tūkst.
Galbūt po savivaldos rinkimų bus skiriama daugiau dėmesio ir kovai su koronavirusu“, – kalbėjo A.Ą.Audickas.
– Pavasarį prognozavote, kad Ukrainos ekonomika iki metų pabaigos gali susitraukti 8–10 proc. Kokia ekonominė situacija šiuo metu, ar tos prognozės pasitvirtins?
– Situacija ne tokia bloga, kaip buvo manyta pavasarį. Patikslintos prognozės rodo 5,5 proc. ekonomikos susitraukimą 2020 m. ir 4 proc. augimą kitąmet.
Industrinė gamyba, statybos, krovinių gabenimas labai greitai atsigavo. Be to, vartojimas taip stipriai nenukrito, kaip buvo planuota, nes dauguma įmonių neatleido darbuotojų, laikė juos prastovose.
Centrinis bankas sumažino refinansavimo normą nuo 11 proc. iki 6 proc. Tad Ukrainos ekonomika kol kas tvarkosi geriau, nei tikėtasi.
Bet nerimą kelia biudžeto deficitas, kuris ir šiais, ir kitais metais sieks apie 5.5 proc.
Toks deficitas neatrodo didelis COVID-19 akivaizdoje, bet Tarptautinis valiutos fondas laikinai sustabdė savo programą Ukrainoje. Todėl jeigu programa nebus atnaujinta, Ukrainai, kaip sakoma, tektų spausdinti pinigus, o tai gali sukelti didesnę infliaciją, grivinos nuvertėjimą ir turėti įtakos bendram makrofiskaliniam išbalansavimui.
Ukraina vykdė labai atsakingą makrofiskalinę politiką nuo pat 2015-ųjų – infliacija kasmet mažėjo nuo 43 proc. 2015 metais iki 4,1 proc. 2019-aisiais.
Biudžeto deficitas nuo 2014 m. nesiekė daugiau nei 2,4 proc. Svarbiausia dabar – nenuklysti nuo šio kelio.
– Vis dėlto ar COVID-19 pandemija atsiliepė užsienio investicijoms Ukrainoje ir svarbiausioms ūkio reformoms?
– Ukraina kol kas negali pasigirti didelėmis užsienio investicijomis.
Nuo 2014-ųjų iki šių metų jos siekė apie 3 mlrd. JAV dolerių per metus.
Bet didžioji dalis šių investicijų yra techninės, kurias sudaro užsienio bankų kapitalo padidinimas bei užsienio įmonių uždirbtas pelnas. Tai nėra naujos investicijos, ateinančios į šalį.
Prognozuojama, kad šiais metais jos dar labiau susitrauks. Vėlgi dėl tų pačių užsienio investicijų metodologinių skaičiavimo priežasčių.
– Kokios paprastų ukrainiečių nuotaikos, kai visą pasaulį jau kausto antroji koronaviruso banga? Ar žmonės išmoko gyventi iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis?
– Sunku būtų kalbėti apie visą šalį. Ukraina yra didžiausia Europos šalis pagal plotą po Rusijos. Joje galima rasti visko.
Tačiau Kijeve nuotaikos ramios, apribojimų beveik nėra ir miestas gyvena įprastu ritmu.
Galbūt tai lemia ukrainiečių charakteris. Žmonės per daug nesureikšmina problemų, gyvenimas juos jau yra užgrūdinęs. Juk per pastaruosius du dešimtmečius ukrainiečiams teko išgyventi nemažai sunkių periodų.
– Be nelemtos COVID-19 pandemijos, daugeliui šalių sukėlė nerimo po prezidento rinkimų Baltarusijoje kilusi krizė, kurios atomazgos kol kas nematyti. Kokios įtakos tai galėtų, o gal jau ir turi Ukrainai? Ar Baltarusijos gali laukti tas pats kelias kaip ir Ukrainos Europos link?
– Ukraina atsiribojo nuo Aliaksandro Lukašenkos ir nepripažino Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų. Kijevas taip pat palaiko Europos sankcijas Minskui, nors savo sankcijų kol kas neįvedė. Vis dėlto Ukraina irgi atšaukė savo ambasadorių iš Minsko.
A.Lukašenkai tai tikrai didelis smūgis, nes anksčiau Ukraina jam buvo labai artima ir čia jis sulaukdavo nemenko palaikymo.
Kol kas nėra ekonominių sankcijų Ukrainai ir iš Baltarusijos pusės. Tačiau A.Lukašenkos retorika tapo agresyvi. Jis kaltino Ukrainą esą stengiantis suorganizuoti vadinamąjį Maidaną Baltarusijoje.
Nėra labai originalu, tačiau tai rodo, kad A.Lukašenka deda Ukrainą „į tą patį krepšį“ kartu su Lietuva, Lenkija, kitomis Europos valstybėmis.
Manau, A.Lukašenka neturėtų ilgai išsilaikyti, tačiau reikia suprasti, kad Baltarusija nėra Ukraina, ji gali pateikti daug siurprizų.
Polinės brandos atžvilgiu Ukraina šviesmečiais lenkia Baltarusiją. Ukraina, nors ir jauna demokratija su savo specifika, – tikrai demokratinė šalis, turinti konkuruojančias tarpusavyje politines partijas, interesų grupes, nepriklausomą žiniasklaidą.
O Baltarusijoje iki šiol nėra tikrų politinių partijų ar kitų brandžių politinių visuomeninių judėjimų. Jiems atsirasti prireiks nemažai laiko, o kol jų nebus, Rusija Baltarusijoje tiktai didins savo įtaką, augins savus judėjimus ir jų lyderius.
Kitas didelis iššūkis pačiai Baltarusijai – ekonomika, kurios modelis yra netvarus.
Net 75 proc. industrijos yra neefektyvios valstybės valdomos įmonės, kurias reikėtų privatizuoti. Šis procesas itin svarbus. Jo metu Baltarusijoje gali atsirasti vietinių oligarchų, kurie lėtins šalies politinę bei ekonominę raidą.
– Kalbėdami apie Ukrainos karą su Rusija daugelis ekspertų skeptiškai vertina, kad jis galėtų baigtis Kijevo naudai. Ką jūs apie tai manote? Ar iš tikrųjų Ukraina karui pasibaigus turėtų skaičiuoti didelius praradimus?
– Viskas labai paprasta ir kartu sudėtinga. Yra du galimi scenarijai: karas baigiamas pagal Kijevo arba pagal Maskvos sąlygas.
Pagal pirmąjį scenarijų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas karo nebaigs, nes jam tai nenaudinga. O karo baigties pagal Maskvos sąlygas nereikia Kijevui.
Rusija siekia, kad įvyktų rinkimai laikinai okupuotose Luhansko ir Donecko teritorijose iki tol, kol bus visiškai atkurtos Ukrainos sienos.
Be to, Rusija reikalauja Ukrainos konstitucijos pakeitimo, suteikiant Doneckui ir Luhanskui specialias autonomijos sąlygas.
Savaime suprantama, kad rinkimai okupuotose teritorijose be Ukrainos institucijų priežiūros ir suvereniteto atkūrimo yra nelogiškas žingsnis.
Tokių rinkimų rezultatais ukrainiečiai nepasitikės. Be to, Ukrainos parlamente 300 parlamentarų (du trečdaliai visų balsų) tikrai nepritars, kad būtų pakeista šalies konstitucija.
Tai visiškai nerealus lūkestis. Todėl Ukrainai karo baigties pagal tokias sąlygas nei reikia, nei tai įmanoma.
JAV ir Europos Sąjunga galėtų įvesti daug rimtesnes sankcijas Rusijai, tai duotų rimtesnį efektą, tačiau tai irgi mažai tikėtina. Kita vertus, įvairios sankcijos dažnai nepasiekia norimo rezultato. Tai matome ir Irane, ir Šiaurės Korėjoje.
Todėl manau, jog reali karo Ukrainoje baigtis galima tik pasibaigus V. Putino valdymo erai ir pasikeitus Rusijos užsienio politikos krypčiai.
Šiuo metu situacija gana sudėtinga. Reikia turėti galvoje, kad didelė dalis Donecko ir Luhansko gyventojų iki revoliucijos buvo prorusiški.
Prasidėjus karui dalis žmonių iš šių vietų išvyko, daugiausia – ukrainietiškų pažiūrų. Dabar Donecko ir Luhansko teritorijoje gyvena apie 4 milijonus žmonių. Nemaža dalis iki šiol – prorusiški, o nuo 2014 metų dar ir maitinami Rusijos propagandos.
Jeigu šiose teritorijose gyvenantys žmonės dalyvautų Ukrainos rinkimuose, šalies parlamentas greičiausiai būtų mažiau proeuropietiškas.
– Netrukus Ukrainoje vyks savivaldos rinkimai. Teigiama, kad V.Zelenskio partijos „Tautos tarnas“ („Sluha narodu“) pozicijos silpnesnės negu prieš metus. Jei atsitiktų taip, kad šiuos rinkimus laimėtų ne prezidento šalininkai, o opozicijoje esantys politikai, ar tai atsilieptų siekiams iš esmės reformuoti šalį?
– „Tautos tarno“ ir prezidento reitingas yra beveik tas pats. Ši partija laimėjo daugumą parlamente tik dėl V.Zelenskio populiarumo. Mažėjant prezidento reitingui krinta ir pasitikėjimas „Tautos tarnu“.
Ukrainiečių, vertinančių prezidento darbą teigiamai, sumažėjo nuo 70 proc. ką tik po rinkimų iki 36 proc. šių metų rugsėjo mėnesį. Nepaisant to, V. Zelenskis vis tiek populiarumu lenkia kitus šalies politikus bent dvigubai.
Ukrainoje politikas su aukštu teigiamu reitingu yra retenybė ir ilgai toks vertinimas neišsilaiko.
„Tautos tarnas“ savo reitingais nenusileidžia kitoms partijoms. Ją palaiko 17,2 proc. besiruošiančių balsuoti savivaldos rinkimuose. Antra pagal populiarumą – prorusiška partija „Opozicijos platforma už gyvybę“, kuria pasitiki 12,6 proc. gyventojų.
Sumažėjęs reitingas, žinoma, apsunkins V. Zelenskio darbą. Jau dabar jis partijoje „Tautos tarnas“ turi tik formalią daugumą. Dalis jos narių nepalaiko prezidento.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad „Tautos tarnas“ – nauja partija. Ji buvo suformuota itin greitai, todėl dar politiškai nesubrendusi.
Ją būtų galima palyginti su Lietuvoje buvusia Tautos prisikėlimo partija.
V.Zelenskiui netenkant vis daugiau palaikymo, pasitikėjimo ir politinio svorio, iš esmės reformuoti šalį tikrai bus sudėtingiau.
– Ar COVID-19 pandemija pakoregavo jūsų paties gyvenimą ir veiklą? Galbūt teko atsisakyti kokių nors planų ar projektų?
– Man COVID-19 nesukelia didesnių sunkumų. Randu net privalumų – teko smarkiai apriboti susitikimus, mažiau laiko praleidžiu transporto grūstyse.
Telekonferencijos leidžia gana produktyviai bendrauti – valdybų posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu. Taip per dieną galima surengti daugiau virtualių susitikimų ir gerokai daugiau nuveikti. O ir po darbo dienos nuovargis mažesnis.
Labiausiai gaila dėl kelionių į Lietuvą, nes ten mano šeima ir namai. Lėktuvai skraido, bet juk sugrįžus namo būtina izoliuotis.
Taigi iki pandemijos didelės įtakos nedaręs atstumas šiandien priverčia visai kitaip planuoti gyvenimą.
