Tokie Vokietijos kanclerės veiksmai gali nuskambėti kaip tikras žygdarbis, tačiau tikroji istorija yra kiek sudėtingesnė.
A.Merkel nusipelnė įvertinimo už šios ES krizės įveikimą, tačiau ji taip pat neša dalį atsakomybės už šios krizės atsiradimą apskritai. Ne vienus metus Vokietijos vadovė nereagavo į Viktoro Orbano ir Jaroslawo Kaczynskio žaidimą su demokratija bei jos ardymą.
Tiek Budapešte, tiek Varšuvoje ES de facto lyderio nereagavimas buvo suvokiamas kaip tylus sutikimas, suteikiantis jiems absoliučią laisvę siekti valdžios sutelkimo vienose rankose ir galiausiai autokratijos.
Dabar, kai jau Vengrijos ir Lenkijos vadovai jau stipriai įtvirtino savo galią šalyse, kuriose buvo sutriuškinta nepriklausoma žiniasklaida, užvaldytos teismų sistemos ir pamintos mažumų teisės, pasidarė aišku, jog V.Orbano ir J.Kaczynskio suvaldymui diplomatijos įrankių neužteks.
Kanclerė nieko nepadarė iš anksto ir turėjo nuryti karčią piliulę – ES susiskaldymą, supriešindama ES su Vengrija ir Lenkija, taip įbrėžiant naują pleištą tarp Rytų ir Vakarų bloko pusių bei įpučiant dar didesnę nacionalizmo ugnį Europoje.
Ypač kenčia dvišaliai Vokietijos ir jos rytinių kaimynų santykiai. Jau vasarą Varšuva atsisakė patvirtinti naująjį Vokietijos ambasadorių Lenkijoje, o kai jau pagaliau nusileido, tai padarė rugsėjo 1-ąją, minint 1939 m. Lenkijos užpuolimo, pradėjusio Antrąjį pasaulinį karą, metines.
Žinoma, visada sunku išvengti karo temos kalbant apie Vokietijos tarptautinius santykius su Europos šalimis. Tačiau tai ryškiai pasimato Lenkijos atveju, kur tvirtas Vokietijos atsisakymas mokėti reparacijas tebėra opi abiejų šalių santykių problema.
Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių A.Merkel švelniai žiūrėjo į Vengrijos ir Lenkijos valdžių nusižengimus prieš teisės viršenybę. . Paskutinis dalykas, kurio ji norėjo, tai palikti įspūdį, kad Berlynas kišasi į kaimynų vidaus reikalus.
Rytų Europos konservatoriai
Tačiau šioje dėlionėje yra ir kitų faktorių. Pasak žmonių iš jos aplinkos, A.Merkel atsižvelgdama į savo pačios istoriją augant komunistinėje Vokietijoje ir savo akimis matant šalies demokratijos atgimimą, negalėjo patikėti, jog Vengrija ir Lenkija tikrai bandys pasukti laikrodį atgal ir pažaboti pagrindines žmogaus teises.
„Ji niekada netikėjo, jog V.Orbanas eis taip toli“, – tvirtino vienas iš jos politinių sąjungininkų.
Taip yra todėl, nes Vokietijos kanclerė pažinojo V.Orbaną nuo pat jos karjeros pradžios kai ji prisijungė prie Helmuto Kohlio komandos 1990-ųjų pradžioje.
Visai vokiečių konservatorių kartai V.Orbanas, apibūdindamas H.Kohlį kaip savo mentorių, simbolizavo demokratijos pergalę prieš komunizmą. Dabartinis Vengrijos lyderis buvo konservatorių etalonas rytuose, kuriuo jis tvirtina iki šiol esąs.
„Mūsų krikščioniška-nacionalistinė vyriausybė daugiau mažiau užima tokią pačią ideologinę poziciją kaip ir CDU (liet.Krikščionių demokratų sąjunga – red.) H.Kohlio laikais“, – dar visai neseniai vokiečių dienračiui „Die Zeit“ tikino V.Orbanas. To negalima pasakyti apie moterį, kurią jis vadina Angela ir su kuria V.Orbanas mėgsta pasveikinti tradiciniu rankos bučiniu, politiką.
Draugiškas valstybių lyderių ryšys išliko toks pat, net tada kai V.Orbanas, po kelių metų opozicijoje, grįžo į valdžią 2010 ir po truputį pradėjo keisti Vengrijos konstituciją, stiprindamas savo partijos „Fidesz“ valdžią. Šiltas bendravimas laikėsi iki pat 2015 metų, kai V.Orbanas pasiuntė tūkstančius pabėgelių iš Sirijos ir Afganistano į Austriją ir Vokietiją, taip pradedamas krizę, sukrėtusią ES iki pat jos pamatų.
Tarpusavio priklausomybė
Priešingai nei su V.Orbanu, A.Merkel neturi beveik nieko bendro su Lenkijos valdančiąja Teisės ir teisingumo partija (TTP), bei jos lyderiu J.Kaczynskiu. Faktinis Lenkijos lyderis visados buvo vertinamas kaip ideologizuotas ir nenuspėjamas. Tai paaiškina kodėl A.Merkel, kuri pasižymi pragmatiniu požiūriu, išlaikė saugų atstumą kalbėdama apie tiek apie TTP, tiek apie jos vadovą nuo pat 2015 m., kai partija pradėjo valdyti šalį.
Pagrindinė Vokietijos kanclerės tokios užsienio politikos priežastis – verslas. Tarp dažnų ir garsių Briuselio diskusijų apie Europos vertybes ir teisinę valstybių apsaugą į scenos užkulisius dažnai nustumiamas vokiečių verslo klausimas.
Nuo pat Berlyno sienos griūties, Vokietijos pramonė pavertė Centrinę ir Rytų Europa savo prekyviete, vien į Lenkiją investuodama daugiau kaip 30 milijardų eurų. Dideliems vokiškų mašinų koncernams, tokiems kaip Volkswagen ar Daimler, Lenkija tapo svarbia gamybos vieta.
Neseniai kitas vokiečių pramonės gigantas Mercedes paskelbė apie planus įkurti naujų elektromobilių gamyklą kiek piečiau nuo Vengrijos sostinės Budapešto, kur bus investuojama apie 140 milijonų eurų. BMW, Audi ir kitos automobilių dalių gamintojos taip pat yra dažnos investuotojos Vengrijoje.
Per pastaruosius 20 metų tokie verslo ir pinigų srautai nuolatos rišo šias šalis tarpusavyje, tad šiai dienai išsivystė gili tarpusavio priklausomybė, kurios nebegali ignoruoti nei Berlynas, nei Budapeštas ar Varšuva. CDU nariai tyliai pripažįsta, kad jei ne automobilių kompanijos, Vokietija jau seniai būtų pradėjusi veikti prieš V.Orbaną.
Tačiau jie pasirinko tolerancijos kelią. Tai reiškia tylų užsimerkimą ir nematymą to, kas vyksta su Vengrijos ir Lenkijos demokratijomis, ignoruojant ir „Fidesz“ provokacijas Briuselyje.
Paskutinis šios kantrybės išbandymas įvyko iki Kalėdų likus dviem savaitėms, kai Europos Liaudies partija (angl. EPP, centro dešiniųjų frakcija ES Parlamente, kuriai priklauso ir CDU, ir „Fidesz“) turėjo nuspręsti, ar pašalinti „Fidesz“ delegacijos vadovą Tamamą Deutschą už frakcijos lyderio Manfredo Weberio komentarų apie Vengriją ir Lenkiją palyginimą su gestapo šūkiais.
Kaip įprasta, frakcija nusprendė nedaryti griežtų sprendimų ir tik sumažino vengro kalbėjimo teises plenariniuose posėdžiuose kalbant centro dešiniųjų vardu bei atėmė teisę užimti bet kokias formalias frakcijos atstovavimo pareigas.
Europarlamentarė Rosa Thun, kurios lenkiška Pilielių platformos partija taip pat priklauso dešiniųjų grupei, norėjo išmesti „Fidesz“ iš frakcijos, tačiau, kaip teigė ji, galiausiai tai priklausė nuo vokiečių, kurie turi didžiausią narių delegaciją.
„Jie turi ypatingą požiūrį šalims už geležinės uždangos, – pastebėjo lenkė. – Niekas neturi tiek kantrybės Lenkijos atžvilgiu, kiek vokiečiai. Jie padarė tiek daug blogio šiai šaliai. Jie jaučiasi blogai.“
Kad ir ką toliau EPP nuspręs daryt su „Fidesz“ europarlamente, maža tikimybė, jog kažkas keisis. Greičiausiai „Fidesz“ ir TTP tęs savo teisės viršenybę paminančius valdymus, Vokietijai švelniai protestuojant ir tuo pat metu vykdant aktyvų verslą regione. Kai, tuo metu, naujasis biudžetas atneš dar daugiau ES pinigų į Vengriją ir Lenkiją, kurie pateks tiesiai V.Orbanui ir J.Kaczynskiui į rankas.
Parengta pagal „Politico“ inf.
