Tropikai ir ugnikalniai, pasivažinėjimai kalnų dviračiais ir kopinėjimas takais – tokios pramogos po darbo internetu laukia Madeiroje.
Šios salos ekonomika susaistyta su turizmu, kuris per pandemiją rimtai nukentėjo. Todėl čia imtasi originalių priemonių atvykėliams prisivilioti.
Tačiau Madeira – ne vienintelė: specialias programas tokioms ilgalaikėms „koronaklajoklių“ išvykoms įvedė ne viena šalis.
Pasiūlė geras sąlygas
Apie 500 km nuo Maroko krantų nutolusioje Madeiroje koronavirusas buvo suvaldytas sėkmingiau nei daug kur kitur ir valdžia nutarė viename pajūrio mieste sukurti visą infrastruktūrą užsieniečiams, kurie norėtų dirbti iš šios salos ne savaitę, o mėnesį ar ilgiau.
Vasario mėnesį pradėta programa „Skaitmeniniai klajokliai Madeiros salose“ („Digital Nomads Madeira Islands“) skamba tarsi vasaros stovykla suaugusiesiems.
Programa suteikia nemokamą darbo vietą bendro naudojimo patalpose ir padeda surasti apgyvendinimą. Klajokliai tuomet jau patys dengia nuomos kainą. Organizatoriai šį miestą pavadino pirmuoju „skaitmeninių klajoklių kaimu“ Europos Sąjungoje.
Pandemijos sukeltu chaosu daugiausia pasinaudojo privilegijuota profesionalų klasė, galinti dirbti nuotoliniu būdu ir keliauti. Kai kurie dėl to sulaukė gėdinančių komentarų, kiti nusivylė kasdienybe toli nuo namų, o keletas tokių darbuotojų net buvo deportuoti iš „darbostogų“.
Tačiau tūkstančiai profesionalų dirba kompiuteriu toli nuo namų ir savo darbovietės, o dar daugiau planuoja keliauti pandemijai pasibaigus.
Skaitmeninio darbo keliauninkų gynėjai sako, kad vos atlaisvėjus kelionių suvaržymams turėtų nuvilnyti dar didesnė klajojimo banga.
„Žmonės pasinaudoja šia anksčiau neturėta laisve keliauti ir dirbti iš skirtingų vietų, – „The Washington Post“ sakė Goncalo Hallas, pirmasis rugsėjį pasiūlęs skaitmeninių klajoklių kaimo idėją Madeiros valdžiai.
Savo sumanymą G.Hallas pradžioje pateikė kaip būdą sunkiai besiverčiantiems vietiniams pakeisti prarastą uždarbį iš turistų.
Programoje daugiausia dalyvavo žmonės iš įvairių Europos Sąjungos vietų, privalėję atvykdami pateikti neigiamą koronaviruso testo atsakymą.
Pranašystė pasitvirtino
Pandemija tik paspartino keletą spėliojimų, kuriuos prieš 25 metus savo knygoje „Skaitmeninis klajoklis“ aprašė Japonijos technologijų žinovas Tsugio Makimoto. Jis pirmasis pavartojo terminą „Digital Nomad“, kurį dabar žino visi jaunieji keliautojai, dirbantys kompiuteriu iš bet kurio pasaulio taško.
T.Makimoto dar praėjusiame amžiuje teigė, kad skaitmeninė revoliucija galiausiai išstums būtinybę gyventi šalia savo darbdavio, o gal pastarojo iš viso nereikės turėti.
Madeiros atveju tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio domėjosi programa Ponta do Solio miestelyje, nors organizatoriai tikėjosi tik keleto šimtų. G.Hallo apskaičiavimais, apie pusę jų nutarė keliauti būtent dėl pandemijos.
Naujausi skaitmeniniai klajokliai kalba, kad pandemija pastūmėjo į karjerą pažvelgti neprisirišant prie vietos.
Kartais tai padaryti priverčia aplinkybės.
„Pandemija privertė mane sustoti ir apmąstyti savo gyvenimą. Turėjau laiko tapti „kelionininke“ (keliautoja+verslininke)“, – sakė Kesi Irvin.
Prasidėjus pandemijai šios amerikietės darbo pramoginiuose laivuose neliko, todėl ji staigiai turėjo persiorientuoti. Ji jau turėjo nemažai sekėjų „Instagram“ tinkle, kurie mėgo stebėti jos keliones, todėl dabar nutarė tai paversti darbu visu etatu.
Rugsėjį ji persikėlė į Budapeštą, o balandį – į Ugandą.
Atsirado lėtakeliavimas
Daugybei tokių klajūnų trukdė pandemijos kelionių suvaržymai ir apribojimai. Bet net po to, kai keliauti bus galima laisvai, nemažai žmonių ketina judėti lėčiau jausdami atsakomybę dėl aviacijos industrijos paliekamo anglies dvideginio pėdsako ir per didelės turizmo įtakos kai kurioms vietovėms. Toks keliavimo būdas kartais vadinamas „lėtaklajoklišku“ („slowmad“).
„Tiesą sakant, niekada nebuvau valstybių kaitaliojimo ir trumpų, greitų kelionių entuziastė“, – sakė viena „Black Travel Alliance“ organizacijos įkūrėjų Gabby Beckford, socialiniuose tinkluose žinoma kaip @packslight.
Prieš metus G.Beckford išėjo iš tradicinio darbo inžinerijos srityje, kad galėtų keliauti, bet užklupus pandemijai buvo priversta dirbti nuotoliniu būdu iš savo tėvų namų Virdžinijoje.
2021-ųjų pradžioje ji nusprendė, kad nebegali dar metus sėdėti namuose, ir persikėlė į Dubajų. Ji sakė, kad ten akies krašteliu sekė koronaviruso atvejų skaičių: „Pradėjus skiepijimo programą leidžiu sau stebėti, kas bus toliau.“
Dabar ji planuoja, per kokias šalis galėtų „lėtakeliauti“, kai tik padėtis leis judėti toliau.
Sukūrė naujoviškas vizas
Iki pandemijos skaitmeniniais klajokliais daugiausia buvo nedidelė tūkstantmečio kartos grupelė, reklamavusi savo gyvenimo būdą su grotažyme #DigitalNomadLife.
Jų daiktai tilpo nedideliuose, į lėktuvo saloną tinkančiuose lagaminuose ir taip šie žmonės kas kelias savaites kirto sienas. Tai skatino ir trumpalaikės turistinės vizos.
Toks gyvenimo būdas dirbti kelionėse su bičiuliais buvo populiarinamas įvairių autorių, pavyzdžiui, Timothy Ferriso 2007 metų bestseleris „4 valandų darbo savaitė: kaip nedirbti nuo 9 iki 17 val., gyventi kur tik nori ir tapti naujuoju turtuoliu“.
T.Ferrisas tarsi Evangeliją skleidė „geoarbitražo“ idėją – tai reiškia, kad už tuos pačius pinigus gali daug geriau gyventi pigesnėse vietovėse nei, pavyzdžiui, San Fransiske ar Niujorke.
Jei turistų perteklius, vadinamas „perturizmu“ („overtourism“), reiškia neigiamus per didelio turistų skaičiaus padarinius, „perklajojimas“ („overnomadism“) atrodo kaip puikus būdas apibūdinti tai, kas nutiko, kai ši jauna keliautojų klasė nusėdo populiariausiuose pasaulio taškuose – nuo Balio salos iki Berlyno, Barselonos ir Tailando.
Kai šios vietovės populiarėjo internetiniuose pokalbiuose, o trumpalaikių nuomininkų antplūdis sukėlė nuomos kainas, kai kurie miestai pradėjo riboti „Airbnb“ veiklą, kad taip pristabdytų tokią naujovišką globalinį antplūdį.
Bet ekonomikos krizė ir pandemija, atrodo, pakeitė pokalbių toną.
Atsirado nauja kategorija vizų skaitmeniniams klajokliams, kurios gali palengvinti kelią užsieniečiams legaliai likti vienoje vietoje ilgesniam laikotarpiui. Tokios vizos padėtų valstybėms kryptingai atrasti atsakingų klajoklių.
Estija čiupo galimybę pirma
Praėjusią vasarą Estija pirmoji paskelbė pradedanti skaitmeninių klajoklių vizos programą, pasak šios šalies vadovų, skirtą kitokio tipo keliautojams pritraukti.
„Jeigu esi toks skaitmeninis klajoklis, kuris norėtų užmegzti ilgalaikius verslo ryšius ir draugystes, naujosios vizos programa neabejotinai leidžia labiau atsipalaiduoti socialiniame gyvenime“, – sakė estų valstybinės agentūros „e-Estonia“ skaitmeninės transformacijos patarėjas Florianas Marcusas.
Mažytė Baltijos šalis sulaukė daugiau negu 10 tūkstančių užklausų iš žmonių, susidomėjusių šia viza.
Justi, kad daug kas domisi galimybe leisti tokiems mobiliems darbuotojams užsibūti vienoje vietoje ilgiau, nei anksčiau Barbadose atsirado leidimas dvylikai mėnesių dirbti saloje, vadinamas „Welcome Stamp“.
Graikija siūlo „skaitmeniniams migrantams“ mokesčių lengvatas, o Kroatija neseniai patvirtino vizą pirmam užsieniečiui – amerikiečiui – pagal savo naują dvylikos mėnesių vizos programą.
„Kai tik prasidėjo pandemija, buvau paklaustas, ką daryti, kad Kroatija taptų kelionės tikslu ištisus metus“, – pasakojo olandas Janas de Jongas, gyvenantis Zagrebe.
Praėjusią vasarą „LinkedIn“ tinkle jis parašė viešą laišką Kroatijos ministrui pirmininkui: „Matydamas, kaip darbą nuotoliniu būdu paskatino koronavirusas, sumaniau pradėti kviesti tokius darbuotojus į Kroatiją.“
Jo žinute buvo pasidalyta tiek kartų, jog tai įkvėpė Kroatiją tapti viena pirmųjų Europoje, kuri skaitmeniniams klajokliams pradėjo išduoti trumpalaikius gyvenimo leidimus.
„Daug kitų šalių paseks mūsų pavyzdžiu“, – spėjo J.de Jongas.
Elgiasi atsakingiau
Iki pandemijos Madeiros turizmo sektorius klestėjo – čia kasmet apsilankydavo daugiau nei milijonas atostogautojų.
Programos „Skaitmeniniai klajokliai Madeiros salose“ sumanytojas G.Hallas įsitikinęs, kad klajokliams skirti kaimai turi potencialo duoti panašų pelną kaip sezoniniai turistai.
Vietos bendruomenės dalyvavimas programoje padėtų naujiesiems klajokliams nebedaryti senų klaidų, kaip „keliauti per greitai“ ar „nepalikti nieko teigiamo vietiniams“.
„Jie gali pasimokyti iš labiau patyrusiųjų, – sakė G.Hallas. – Nenoriu, kad atvažiuotų vien senieji vilkai. Tuomet pavirstume Baliu. Bet taip pat nenoriu vien naujokų. Būtų keista aplinka. Mišinys galėtų virsti smagiu reikalu.“
