Siūlomas teisės aktas dėl homotransfobijos numato net baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie žodžiais, gestais, šūkiais ar veiksmais kurstys arba reikš neapykantą seksualinių mažumų atstovams. Įstatymas įstrigo likus paskutiniam žingsniui iki priėmimo – Italijos Senato rūmuose, kritikams baiminantis, kad taip bus paminta esminė konstitucijoje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę.
Gegužės 15-ąją, Šeimos dieną, Romos ir kitų didžiųjų Italijos miestų gatvėse gausiai suplevėsavo LGBT vaivorykštės. Skaičiuojama, kad apie 10 tūkst. žmonių taip palaikė naują, šalyje daugybę aistrų keliantį įstatymo projektą.
Numato griežtas bausmes
Homotransfobijos kurstytojus bausti itin griežtai – ne tik piniginėmis baudomis, bet ir laisvės atėmimu – pasiūlė Alessandro Zanas, priklausantis Demokratų partijai.
47-erių parlamentaro parengtas įstatymo projektas, kuris dabar vadinamas tiesiog „Legge Zan“ („Zano įstatymu“), pernai lapkritį sulaukė palaikymo Italijos Deputatų (žemuosiuose) rūmuose, tačiau negavo pritarimo Italijos Senate, kitaip – aukštuosiuose rūmuose.
Projekte numatoma, kad smurtas ar jo skatinimas dėl seksualinės orientacijos ir lytiškumo turėtų būti baudžiamas lygiai taip kaip ir smurtas, paremtas rasiniais, etniniais, religiniais ar nacionaliniais motyvais.
Priėmus įstatymą Baudžiamasis kodeksas būtų papildytas nuostata, numatančia laisvės atėmimo bausmę nuo 6 mėnesių iki 4 metų tiems, kurie kursto smurtą ar patys smurtauja.
Tai reiškia, kad prieš LGBT asmenis nukreipta agresija grėstų realiu kalėjimu.
Įstatyme kalbama ne tik apie fizinį smurtą. Tiems, kurie skatina diskriminacinius pareiškimus arba patys juos vartoja, taip pat grėstų griežtos bausmės – laisvės atėmimas iki pusantrų metų arba bauda netgi iki 6000 eurų.
Teisės akte įrašytos ir kitos kovos su homofobija priemonės. Mokyklos turės įtraukti specialias ugdymo programas, informuojančias apie tokio pobūdžio diskriminaciją.
Numatoma per metus skirti 4 milijonus eurų įvairiems centrams, kurie teiktų psichologinę pagalbą šių neapykantos nusikaltimų aukoms ir jas apgyvendintų. O gegužės 17-ąją siūloma paskelbti nacionaline diena prieš homofobiją.
Užkliuvo žodžio laisvė
Įstatymo kritikai, blokavę jo priėmimą Italijos Senate, tikina, kad taip bus paminta principinė visuomenės teisė į laisvą žodį, kurią garantuoja Italijos konstitucija.
Esą šalies įstatymai ir dabar pakankamai saugo seksualinių mažumų atstovus nuo smurto.
Labiausiai pasiūlymams besipriešinančios dešiniosios partijos net pateikė savo daug švelnesnę įstatymo versiją.
Prognozuojama, kad dėl nesibaigiančių polemikų „Zano įstatymo“ priėmimas gali atsidurti aklavietėje.
Nusileisti neketina nei jo rengėjai, nei oponentai. Dešiniųjų lyderis, partijos „Lyga“ pirmininkas Matteo Salvini pareiškė, kad bet kokiems įžeidinėjimams turi būti pasakyta „ne“, tačiau naujasis įstatymas esą propaguoja netinkamas idėjas ir kelia grėsmę saviraiškai.
„Taip – įstatymui, kuris nedelsiant numato griežtesnes bausmes tiems, kurie diskriminuoja, įžeidžia ar užsipuola kitą dėl lyties, rasės ar religijos, kaip numatyta variante, pristatytame „Lygos“ ir kitų centro dešiniųjų partijų.
Ne – įstatymui, kuris numato apynasrį ir kalėjimą už mintis. Bausti dėl to, kad kas nors nepalaiko homoseksualų noro įsivaikinti arba išsinuomoti gimdą, yra beprotybė. Ne – įstatymui, kuris genderizmo teoriją nori atnešti į 5–6 metų vaikų klases. Mes esame už laisvę mylėti ir galvoti“, – piktinosi M.Salvini.
Problema – aktuali
Įstatymo rengėjai tikina, kad jokiu būdu nenorima užgniaužti žodžio laisvės. Tačiau pabrėžia, kad naujas teisės aktas būtinas, nes neapykantos kurstymo atvejų Italijoje netrūksta.
Tai, kad homofobija yra iš tiesų aktuali problema šalyje, kuri civilinę tos pačios lyties asmenų partnerystę įteisino 2016-aisiais, rodo ir konkretūs pavyzdžiai.
„Jei turėčiau sūnų gėjų, sudeginčiau jį krosnyje“, – „Lygos“ partijai priklausęs Ligūrijos regiono politikas Giovanni de Paoli prieš keletą metų būtent taip išrėžė viešame renginyje. Šis posakis Italijoje iki šiol kelia aistrų, nors G.de Paoli vėliau teisinosi buvęs neteisingai suprastas.
Panašių diskriminuojančių šūkių iš politikų lūpų būta ne vieno, tačiau ypač nuskambėjo kitas iškalbingas atvejis, kai apie savo netradicinę seksualinę orientaciją prisipažinusi jauna mergina sulaukė griežto tėvų pasmerkimo. 22-ejų Malika Chalhy, gyvenanti Florencijos priemiestyje, buvo išvaryta iš namų po to, kai artimiesiems sausio pradžioje atskleidė mylinti moterį.
„Mano tėvai man linkėjo susirgti vėžiu, sakė, kad esu šlykšti, kad geriau dukra narkomanė nei lesbietė. Po to išvijo iš namų, pakeitė durų spynas. Neturėjau galimybės pasiimti nei drabužių, nei kitų širdžiai brangių asmeninių daiktų.
Viską praradau, bet nesigailiu, kad jiems pasakiau, kas esu“, – Italijos žiniasklaidai atvirai pasakojo artimųjų neapykantą patyrusi M.Chalhy.
Jauna moteris bandė sugrįžti į savo namus lydima karabinierių. Vis dėlto tėvai ne tik neįsileido, bet ir tvirtino nežinantys, kas ji tokia.
M.Chalhy istorija taip sujaudino žmones, jog per trumpą laiką jai buvo suaukota daugiau kaip 100 tūkst. eurų. Italė tikino, kad dalį šių pinigų skirs LGBT nariams, kurie, kaip ir ji, susiduria su neapykanta.
Emocijos ir tikrovė
Apie aistras dėl naujojo įstatymo ir apie tai, koks buvo Italijos kelias įteisinant tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su garsia Italijos LGBT bendruomenės aktyviste, buvusia politike 55-erių Vladimir Luxuria. Ši rašytoja ir televizijos laidų vedėja 2006 metais tapo pirmuoju translyčiu asmeniu, išrinktu į Europos valstybės Parlamentą.
– Italijoje šiuo metu vyksta daug diskusijų ir protestų dėl įstrigusio homotransfobijos įstatymo. Jūs aktyviai dalyvaujate ir labai palaikote įstatymo kūrėją A.Zaną. Manote, kad toks teisės aktas reikalingas? Ar Italijoje vis dar daug neapykantos LGBT žmonių atžvilgiu?
– Mes jau turime „Mancino įstatymą“, numatantį sunkinančias bausmes tiems, kurie kursto ar daro smurtinius veiksmus dėl religinių, etninių ar nacionalinių motyvų.
Tai reiškia, kad jeigu tu sumuši asmenį vien dėl to, kad jo odos spalva kitokia, tai bus sunkinamoji aplinkybė.
Kitas pavyzdys: tarkime, išprotėjęs fanatikas prie bažnyčios pradeda pulti žmones tik todėl, kad jie krikščionys, – tai irgi sunkinamoji aplinkybė.
Tačiau jeigu dar vienas fanatikas prie gėjų klubo ima mušti iš jo išeinančius žmones, šiuo atveju nėra numatyta jokių sunkinamųjų aplinkybių. Todėl mes prašome, kad smurtas, paremtas neapykanta seksualinei orientacijai, būtų vertinamas taip pat kaip ir paremtas religiniais, etniniais, nacionaliniais motyvais.
– Bet naujas įstatymo projektas apima ne tik fizinio smurto formas, bet ir moralinio – tai yra žodinės neapykantos. Įstatymo kritikai tikina, kad taip bus pažeista pamatinė konstitucijoje įtvirtinta teisė į laisvą nuomonės reiškimą.
– Nuomonės laisvė visada turi būti saugoma ir užtikrinama.
Kiekvienas privalo turėti teisę pasakyti, kad, tarkime, yra prieš civilinę gėjų partnerystę. Tai demokratijos ir saviraiškos laisvės dalis.
Bet visai kitas dalykas, kai sakoma, kad gėjai turi mirti, kad jie turi sulaukti liūdno galo.
Visi tokie žodžiai, kaip ir pasakymas, kad savo sūnų gėjų sudeginčiau krosnyje, civilizuotoje šalyje neturi būti toleruojami.
Niekas negali manyti turįs teisę įžeisti ar kitaip žeminti – turi būti ribos. Italijoje yra įstatymai, kurie sako, kad negali įžeisti valstybės prezidento arba kieno nors religinių jausmų.
Mes norime nuoseklumo – kad ir LGBT žmonės būtų nuo to apsaugoti.
– Manote, kad šis įstatymas galiausiai bus patvirtintas?
– Italijos dešiniosios partijos randa bet kokią priežastį, kad blokuotų šio įstatymo priėmimą.
Iš pradžių sakė, kad jo apskritai nereikia. O dabar, kad sulėtintų procesą ir paskandintų šį projektą, jie pasiūlė savąjį įstatymo prieš homofobiją variantą, kuris yra absoliučiai nepakankamas.
Dešinieji iš įstatymo išbraukė visą edukacinį aspektą – galimybę šiomis temomis pradėti kalbėti dar mokykloje, rengti įvairias informacines kampanijas.
Taigi daroma viskas, kad įstatymas nebūtų priimtas.
Kodėl taip elgiamasi? Manau, kad netrūksta homofobiškų politikų, nes homofobai nėra vien jaunuoliai gatvėse. Homofobija egzistuoja ir tarp žmonių, kurie sėdi Parlamente. Jie mano, kad jei įsivirtins idėja, jog gali būti laimingas ir apsaugotas būdamas gėjus, toks pozityvus gyvenimo modelis taps pavyzdžiu kitiems.
Jie mano, kad tie, kurie įžeidinėja, smurtauja, žemina, yra tam tikras tokio gyvenimo modelio stabdys. Todėl jie viduje net patenkinti, kad egzistuoja homofobai, kurie skleidžia neapykantą ir baugina LGBT bendruomenę.
Tačiau lytinė tapatybė juk nėra mados reikalas kaip džinsai, kuriuos vieną sezoną dėvi, o po to jie jau nebemadingi. Tai daug rimtesni ir gilesni klausimai.
– Lietuvoje pastaruoju metu taip pat vyksta daug diskusijų dėl LGBT bendruomenės teisių, nes Seimas atmetė įstatymo, galinčio įteisinti ir tos pačios lyties asmenų civilinę partnerytę, projektą. Italija tokį įstatymą jau priėmė 2016 m., irgi po ilgų diskusijų. Kaip vyko šis procesas?
– Galiu apie tai kalbėti, nes gyvenu šalyje, kurioje vos prieš kelerius metus dar nebuvo civilinės partnerystės įstatymo. Dabar Italija tą įstatymą turi: tai nėra vestuvėms lygiavertė sąjunga, nes partnerystės įstatymas, pavyzdžiui, niekaip neliečia ir nereguliuoja vaikų temos.
Taigi mes turime partnerystės įstatymą, tačiau pora, pagal jį sudariusi civilinę sąjungą, negali kreiptis dėl įvaikinimo.
Italijoje pastebėjome, kad tuo metu, kai partnerystės įstatymas buvo parengtas ir svarstomas Parlamente, visos partijos, kurios buvo prieš, sakė, kad tai sužlugdys šeimą, visuomenę.
Dabar, praėjus keleriems metams, niekas dėl to daugiau nesiskundžia.
Tuo metu vyko daug protestų, bet dėl partnerystės įstatymo protestavę žmonės šiuo metu į aikštes jau nebeišeitų, nebeprašytų referendumo.
Kodėl? Nes visi suprato, kad šis įstatymas iš nieko neatėmė jokių teisių, nesužlugdė visuomenės. Nieko tokio nenutiko.
Italai suprato, kad tie argumentai yra baimės propaganda.
Iš tiesų tai – paprasčiausias pripažinimas, kad LGBT žmonės, kaip ir visi, patiria ne tik alkį, troškulį, karštį, bet ir tą sentimentalų jausmą, kuris vadinasi meile. Kad jie nori įteisinti gyvenimo santykius, kad nenori būti pasmerkti vienatvei ir jei jiems pasiseka surasti mylimą žmogų, valstybė jokiais būdais negali gėdytis to kilnaus meilės jausmo.
– Kai pradedamos nagrinėti LGBT bendruomenę liečiančios temos, visuomenėje visada kyla tam tikros įtampos.
Turbūt to neįmanoma išvengti?
– Kai vyksta diskusijos, atsiranda įstatymai – tokie kaip civilinės partnerystės ar prieš homotransfobiją – opozicionieriai, ypač Italijos dešiniosios partijos, bando visuomenei perduoti, kad yra pavojus tradicinei šeimai ir nuomonės laisvei.
Kai mes esami pristatomi kaip pavojus, kai kurie žmonės, kurie ir taip jau abejoja, tampa dar netolerantiškesni. Visada taip nutinka – tam tikrų įstatymų priėmimo išvakarėse neapykanta auga. Bet kai tie teisės aktai įsigalioja, klimatas netrukus pagerėja, nes visi supranta, kad įvairiausi bauginimai neturėjo jokio pagrindo.
