Peržvelkite mūsiškės objektyvios žiniasklaidos straipsnių antraštes, o jei netingite, ir tekstus po jomis: Rusija – sužeistas, bet vis dar bauginantis imperinis monstras, grėsmė regionui, Vakarams, o gal ir daugiau, šantažuojanti taikų demokratinį pasaulį branduoliniu ginklu, okupuojanti po neva atgimstančios imperijos padu nenorinčius likti kaimynus, bet iš tikrųjų jaučianti savo vidinę negalią ir galinti pakartoti SSRS likimą.
Bet nesimaudantiems pasišiaušusioje informacinėje jūroje, ant ramesnio objektyvios informacijos ieškančio apžvalgininko kranto, kyla abejonių, ar tikrai dabartinė Rusija kartoja sovietinės santvarkos nueitą kelią ir žengia į vidinį galutinį subyrėjimą. Ilgametės Vakarų ekonominės sankcijos jau seniai turėjo pastūmėti Rusiją prie bedugnės krašto, bet to neįvyko ir, panašu, to neatsitiks net kraštutinių sankcijų atveju. Kodėl?
Todėl, kad, be visų rodomų ir atrodomų Rusijos panašumų su L.Brežnevo ir J.Andropovo epocha, Rusija jau yra kitokia ir, nepaisant visų milžiniškų vidinių socialinių ir ekonominių problemų, pirmtakės likimas jai negresia. Tokia išvada kilo jau prieš dešimt metų, bet jai pagrįsti trūko konkrečios informacijos.
Vakarų analitiniai tekstai apie dabartinę Rusiją daugiausia yra negatyvūs ir tendencingi, ne ką geresnė ir atsišaudanti Maskvos propaganda. Pastaruoju metu dominuoja kariniai pranešimai.
JAV demonstratyviai paleidžia siaubą Kremliui keliantį bombonešį, Rusija bado pirštu į išbandomą viršgarsinę raketą. Modernūs tankai rieda gatvėmis, kariškai jų jau laukia su dar modernesniais prieštankiniais ginklais.
Apžvalgininkai, baigę humanitarines specialybes, o parako kvapą uostę gal tik kino teatrų salėse, tampa karinės technikos ir mūšių specialistais, kurių schemas patys ir paišo. Tačiau vyksta ir kitas, ekonominis, gyvenimas – nuo jo sėkmės ir priklauso reali kiekvienos valstybės galia, o gal net ir sėkmė mūšio lauke.
Ekonominė panorama yra daug kartų svarbesnė už paišomus karinius „teatrus“. Net menkas karas yra susijęs su ištekliais, rezervais, mobilizacija ir daugeliu panašių nuo ekonominės situacijos priklausomų dalykų.
Ne vien man šypsnį kelia karinis propagandinis sujudimas prie Ukrainos sienos. Rusija nėra pasiruošusi karui su Ukraina, ir ne tik su ja. Be to, ji ir nesiruošia užimti Kijevo. Separatistus ji remia nuo pat pradžių ir toliau rems. Nepriklausomai nuo skelbiamos karinės savireklamos, Ukraina taip pat nepasirengusi jėga spręsti nei Krymo, nei Donbaso problemos. Visas triukšmas – dėl Ukrainos tapimo NATO nare, dėl derybų tarp Rusijos ir JAV, tarp Rusijos ir NATO. Faktiškai derybos jau prasidėjo.
Yra skirtumas tarp ankstesnės NATO plėtros ir dabartinės. NATO plėtros bangoje, į kurią pateko ir Lietuva, Maskvos nuomonė buvo ignoruojama. Priežastį, kodėl tada Rusija menkai priešinosi, V.Putinas paaiškino paprastai – buvome ekonomiškai silpni. Dabar į ultimatyvų Rusijos pareiškimą dėl NATO plėtros JAV sureagavo. Ir ne vien todėl, kad V.Putinas žodžiais nevengia pamosuoti branduoline lazda ar kad pasistūmėjo karinės reformos srityje.
Nors ir lėtai, bet nuosekliai Rusija stiprėja kaip valstybė, pamažu tampa pasaulio politikos žaidėja, tiesa, iki lyderių kompanijos jai dar labai toli.
Šiuo požiūriu labai įdomus amerikiečių analitikų, Rusijos ekspertų, M.Kofmano ir R.Connolly straipsnis leidinyje „Foreign Affairs“. Autorių nuomone, nors po 2008 m. ekonominės krizės Rusijos dalis pasaulio ekonomikoje gerokai sumažėjo, sumenko ir pajamos vienam gyventojui, vis dėlto V.Putinui negresia M.Gorbačiovo, kurio sisteminės reformos neišgelbėjo imperijos, likimas.
Dabar Rusija, kaip rinkos ekonomikos šalis, yra kur kas efektyvesnė už SSRS. Tiesa, Rusija dar nesuradusi ekonominio modelio, kuris užtikrintų nuolatinį ekonominį augimą ir ryškiau sumažintų priklausomybę nuo žaliavų eksporto, tačiau ji sustiprėjo ir ekonomika nebėra silpniausia valstybės vieta.
Ekspertų manymu, V.Putinui pavyko sukurti stabilizacijos fondus, sukaupti rezervus iš žaliavų eksporto, sumokėti skolas, pradėti kontroliuoti infliaciją, subalansuoti biudžetą, po 2015 m. ekonominio nuosmukio atkurti valiutos atsargas ir galiausiai atsilaikyti prieš sankcijas.
V.Putino ekonomikos politika – ir pastangos sumažinti priklausomybę nuo importo, ypač strategiškai svarbios produkcijos, kurią sovietmečiu reikėjo kompensuoti eksportu.
Kas antras duonos kepaliukas iškeptas naftoje – tada sakydavo ekonomistai. Tuometei VFR pasiūlius finansinę paramą M.Gorbačiovas pagaliau sutiko, kad Vokietija būtų suvienyta.
Šiuo metu Rusija yra net čempionė eksportuojant grūdus. Pasikeitė situacija ir dėl karinių išlaidų, o svarbiausia, kad jos jau nebeveikia žlugdomai kitų sričių. Santykiuose su kitomis valstybėmis siekiama tik naudos, ideologija nebedomina.
Matomos ir sunkiai nykstančios problemos, tarp kurių vienos ryškiausių – menkos investicijos ir neefektyvios valstybinės įmonės.
Tačiau, autorių nuomone, šios problemos grėsmės dabartinei Rusijos valdžiai nekelia. O pasiekimai leidžia ateityje tikėtis ne tik globalaus statuso, bet ir vis didesnio vaidmens pasaulyje.
