Už 44 metų E.Macroną balsavo 58,54 proc., o už Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui simpatijas reiškusią ir, kaip manoma, Kremliaus kišenėje finansiškai sėdėjusią 53 metų M.Le Pen – 41,46 proc. Prancūzijos rinkėjų.
Antrajai kadencijai išrinktas politikas laimėjo daug solidesniu skirtumu, nei po pirmojo turo žadėjo visuomenės nuomonės apklausos.
„Prieš penkerius metus E.Macronas pateko į istoriją, nes buvo išrinktas nesulaukęs 40-ies, be to, neturėjo politinės praeities, neturėjo jį remiančios partijos ir dar prieš porą metų iki tų rinkimų prancūzams buvo visiškai nežinomas. Dabar jis įrodė, kad makronizmas nėra tiktai trumpas tarpsnis“, – rašė nacionalinis dienraštis „Le Monde“.
Vis dėlto praėjusį sekmadienį postą išsaugojusio Prancūzijos prezidento pergalė neturi nė menkiausio triumfo atspalvio.
Didelė dalis už jį balsavusių rinkėjų tik pajuto palengvėjimą, bet šampano ta proga nešovė. Jie balsavo ne „už“, bet „prieš“: balsą atidavė E.Macronui vien tam, kad užkirstų kelią M.Le Pen.
„Jei E.Macronas neįtikino, kiti kandidatai dar mažiau įtikino. Jeigu E.Macronas yra nulis, kiti yra dar didesni nuliai. Jei E.Macronui trūksta pripažinimo, kitiems jo dar labiau trūksta.
Tai nėra nuomonė, tai – statistiniai faktai. Tauta nerado geresnio kandidato, todėl jį išrinko“, – savo „Twitter“ paskyroje bendras nuotaikas taikliai apibendrino vienas prancūzas.
Paradoksalu, tačiau žiūrint iš Prancūzijos susidaro įspūdis, jog E.Macrono pergale labiau džiaugiasi ne tiek patys net jam prijaučiantys prancūzai, kiek jų kaimynai europiečiai, pagrįstai bijoję į visus bendrus Europos reikalus kaišiojamų pagalių po galimos M.Le Pen pergalės.
Ši politikė, švelniai tariant, nebūtų buvusi „tikra Ukrainos draugė“, kaip E.Macroną sveikindamas su pergale apibūdino Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
M.Le Pen partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) atstovai Europos Parlamente balsavo prieš finansinę pagalbą Ukrainai.
Kraštutinių dešiniųjų lyderė dar 2014-aisiais taip pat be jokio vargo pripažino Krymo aneksiją kaip neva pateisinamą.
Jaunimas siunčia žinią
„Le Monde“ pažymėjo, kad žaibiškas į istoriją patekęs E.Macrono politinis šuolis drauge yra ir istorinis pralaimėjimas.
2017 m. prezidentu išrinktas politikas prisiekinėjo, jog padarys viską, kad 2022 m. prancūzai nebeturėtų jokių priežasčių balsuoti už kraštutines partijas.
Bet per pastaruosius 5 metus Prancūzija kaip tik tapo dar labiau tampoma išvešėjusio ir naujas formas įgavusio radikalizmo.
M.Le Pen ne tiktai vėl pateko į antrąjį turą, bet ir jame pasiekė kur kas geresnį rezultatą nei prieš penkerius metus: tada ji buvo surinkusi 33,9 proc. balsų, o E.Macronas – 66,1 proc.
Pirmajame ture ultradešinioji politikė net labai pavojingai priartėjo prie E.Macrono: 27,85 proc. prieš 23,15 proc. balsų.
„Galutiniai rezultatai patys savaime mums reiškia ryškią pergalę“, – paskelbus antrojo turo skaičius visai pagrįstai džiūgavo M.Le Pen.
Nuomonės apklausų institutų atlikti tyrimai rodo, jog M.Le Pen dar labiau padrąsinti, o tradicinėms didžiosioms šalies partijoms šiurpą gali kelti tai, kad jauni rinkėjai šįkart masiškai balsavo už kraštutinę dešinę.
25–34 metų amžiaus grupėje antrajame ture E.Macronas gavo 45 proc., o M.Le Pen – 55 proc. balsų. E.Macroną gausiai palaikė tik vyresni nei 50 metų prancūzai, o masiškai – vyresni negu 65-erių.
Nepasitenkinimo siena
Nors ir aiškiu pranašumu prieš M.Le Pen laimėjusį E.Macroną antrojoje kadencijoje pasitinka ne prancūzų džiaugsmas ar entuziazmas, o veikiau nepasitikėjimo, nusivylimo ir šalyje dar neregėto radikalumo siena.
Vadinamieji protestų balsai, atiduodami kraštutinėms partijoms, pirmajame ture siekė beveik 60 proc. visų rinkėjų balsų. Prie jų dar reikėtų pridėti prezidento rinkimų antirekordus taip pat gerinusį žmonių pasyvumą – antrajame ture nebalsavo beveik trečdalis prancūzų.
„Kodėl turėčiau gaišti laiką? Balsavimas mano gyvenimo vis vien nepakeis. Mano, paprasto žmogaus, rūpesčiai politikams visai nerūpi ir koks man skirtumas, kas bus prezidentas“, – tokius arba panašius argumentus dėsto nusivylę prancūzai.
Kiti, nors politiškai paprastai aktyvūs, nėjo balsuoti vien todėl, kad nė vienas iš dviejų kandidatų jiems neatrodė tinkamas.
„Mano atsakomybė – efektyviai atsakyti į nepasitenkinimą, kuris buvo išreikštas“, – po rinkimų į tautą kreipėsi E.Macronas ir pripažino, kad per antrąją kadenciją jo nelaukia ramūs laikai.
Sunkus trečiasis turas
Prancūzijos prezidentas žadėjo per kitus penkerius metus naują erą, kuri nebus pirmosios kadencijos tęsinys. Bet E.Macrono prisiekinėjimų, kad „nieko nebebus, kaip buvę“, prancūzai jau prisiklausė anksčiau.
Kaip Prancūzijos prezidentui seksis toliau, iš dalies lems ir birželį vyksiantys rinkimai į Prancūzijos palamento žemuosius rūmus – Nacionalinę Asamblėją.
Ar E.Macronui pavyks išsaugoti jo reformas palaikančią daugumą?
Kitaip tariant, keisti premjerą ir atnaujinti vyriausybę kitą savaitę pažadėjusiam perrinktam šalies vadovui apžvalgininkai ir politiniai oponentai žada nuožmų trečiąjį rinkimų turą. Bet ne tik rinkimų.
Tas trečiasis turas labai greitai gali įgauti ir socialinių protestų formą dėl brangstančio pragyvenimo ir E.Macrono užsibrėžtos reformos pensinį amžių prailginti iki 65 metų.
Nors šių pokyčių greičiausiai bus imtasi ne anksčiau kaip šį rudenį, rinkimų vakarą praėjusį sekmadienį keliuose Prancūzijos miestuose jau vyko demonstracijos su šūkiais „Macronai, dink iš čia!“, neleidusios ką tik išrinktam prezidentui nė vieną vakarą pasimėgauti pergale.
Ant šio iš anksto labai lengvai nuspėjamo prancūzų nepasitenkinimo arklio jau sėdi kraštutinės populistinės kairės lyderis Jeanas Lucas Melenchonas, prezidento rinkimų pirmajame ture gavęs beveik 22 proc. balsų ir vos neaplenkęs M.Le Pen.
J.L.Melenchonas ir jo šalininkai jau ragina per parlamento rinkimus birželį prancūzus „rinkti ministrą pirmininką“ – gausiai balsuoti už kraštutinio kairiojo partiją, kad ji surinktų daugumą ir formuotų vyriausybę su galima socialistų, žaliųjų ir kitų kairiųjų partijų parama.
Panašu, kad antroji kadencija E.Macronui, o kartu ir visai Prancūzijai, ramybės tikrai nežada.
