Vienu iš K.Gudausko pagalbininkų vežant pabėgėlius iš Bučos buvo 2,15 metrų aukščio verslininkas Jevgenijus Dolgovas, 1989 metais kartu su Kijevo „Budivelnik“ komanda Kaune „atėmęs“ iš Arvydo Sabonio vadovaujamo „Žalgirio“ SSSR čempionų titulą.
Tai buvo paskutinis kartas, kai Lietuvos komandos žaidė SSSR čempionate, nes po to kartu su Latvijos ir Estijos ekipomis iš jo pasitraukė, o dar po metų nebežaidė ir ukrainiečiai. „Tos finalinės rungtynės su „Žalgiriu“ sukėlė SSSR neregėtą skandalą ir tapo neužmirštamomis, tačiau keliančiomis pozityvias emocijas, o prisiminimas apie susitikimą su Bučos žudynėms vadovavusiu karininku Artiomu Gordilovu iki pat dabar kelia baimės drebulį“ – prisipažino vyriškis.
59 metų J.Dolgovas su metais jaunesne žmona Sofija gyvena su Buča susiliejančiame kurortiniame Vorzelio kaimelyje, nutolusiame dvidešimt kilometrų nuo Kijevo. Baigęs krepšininko karjerą J.Dolgovas pasinėrė į sėkmingus verslus ir praturtėjo.
Prieš dešimtmetį sportininkas tačiau savo veiklas sulėtino, mat medikai jam nustatė onkologinę ligą. Pasveikęs J.Dolgovas irgi verslui ėmė skirti mažesnį dėmesį, o labiau rūpinosi sveikata, todėl pasistatė namą Vorzelio pušynuose, kur apsigyveno kartu su šešiais šunimis ir septyniais katinais.
Žmonos prašymu įsigijo ir du žirgus, kuriuos apgyvendino Bučos jodinėjimo mokykloje kartu su kitais trisdešimčia arklių. Verslininkas negalėjo nujausti, kad minėti du žirgai bei kiti jų šeimos gyvūnai nulems susitikimą su Bučos budeliu.
Priežastį, kodėl krepšininkas savo name augina sunkiai sergančius šunis ir kates atskleidė jo žmona. Ši papasakojo, jog susirgęs onkologine liga sutuoktinis pasižadėjo Viešpačiui iš prieglaudų pasiimti globai labiausiai nuskriaustus gyvūnus, ir dar tą pačią dieną parsivežė kalaitę Lulu.
Ši prieš tai patyrė neįsivaizduojamą žmonių žiaurumą. Vienoje medicinos mokykloje studentams užsieniečiams brangiai sumokėjus su Lulu buvo leista daryti nelegalius eksperimentus gyvūnėlį daug kartų pjaustant ir susiuvant. Krepšininkas iš JAV užsakė specialų vežimėlį, ir užpakalinių kojų nebevaldžiusi Lulu pagaliau galėjo džiugiai lakstyti po pievą, o paskutiniai penkeri jos gyvenimo metai buvo ramūs ir sotūs.
Pagijęs Jevgenijus pažadą dėl gyvūnų Viešpačiui tęsėjo, tad trečią karo dieną dingus telefono ryšiui ir nežinodami ar jų žirgai yra maitinami, kartu su žmona nusprendė nueiti į arklidę. Šis poelgis vos nekainavo gyvybės, nes kelią į arklides pastojo okupantų bosas, papulkininkas, Pskovo 234 desantininkų pulko vadas A.Gordilovas.
Nuo krepšininko namų iki arklidžių yra vos kilometras, o paėjėjus tuščiomis gatvėmis du šimtus metrų porą sustabdė iš miškelio išlindę ukrainiečių kariai. Jie ragino toliau neiti perspėdami, kad okupantai gali sušaudyti. Žmona į gąsdinimus nekreipė dėmesio, o jos ryžto nesustabdė net Kijevo greitkelyje pamatytos degančios mašinos bei žmonių lavonai.
Ėmus per pievą eiti link žirgyno pora išgirdo rusišką šaukimą stoti ir pamatė pribėgančius du karius ir tai, kad iš šonų į juos šautuvus nutaikė du už tvorų pasislėpę snaiperiai. Paiškinus kur eina kariai pakraipė galvas ir palydėjo iki šarvuočio, iš kurio iššoko A.Gordilovas.
Šis pareiškė, jog tiek žirgynas, tiek visos žemės ir namai nuo šiol yra „jo“, ir suteikė tris minutes dingti iš akių. Sofijai pabandžius aiškinti, kad vandens ir maisto laiku negavę žirgai nudvės, A.Gordilovas nusisuko, ir pareiškė, kad „jums liko tik dvi su puse minutės“.
Kad vadas nejuokauja netrukus pasakė ir juos su šautuvu į nugarą pabaksnojęs eiti karys, pasakęs, kad gavo nurodymą sušaudyti, jei šie nesuspės pabėgti. Išbėgus į Kijevo greitkelį poros laukė dar vienas sukrėtimas – pro šoną į žirgyną važiavo tankų kolona, o paskutinis tankas sustojo ir atsuko į juos vamzdį.
„Iš baimės apmiriau, bet tankas po akimirkos nuvažiavo; kodėl A.Gordilovas mūsų pasigailėjo lieka mįsle – gal palaikė svarbiais draugiškais asmenimis, gal sužavėjo žmonos drąsa ir bendymas jį perkalbėti, o gal pritrenkė mūsų įžūlumas, nes atėjome su kubietišku cigaru dantyse“ – mąstė krepšininkas.
Po patirto sukrėtimo Dolgovai visgi nusprendė bėgti iš Vorzelio, o dar po dienos okupantai uždarė perėjimo punktą. Nuo tada vienintelis K.Gudauskas rizikuodavo vykti į Bučą, ten vežė vaistus bei maisto, o atgal pabėgėlius. Lietuvis pabėgėlius veždavo iki „pilkosios zonos“, teritorijos, kurios vienoje pusėje buvo ukrainiečių kariai, o kitoje okupantai, o iš ten jo atvežtus žmones į Kijevą gabeno ir priešo apšaudymus patyrė Dolgovai.
„Savo vadavietę Bučos jodinėjimo mokykloje okupantai įkūrė neatsitiktinai, mokykla greičiausiai tam tikslui net buvo pastatyta, mat vienas iš jos savininkų yra į Baltarusiją pabėgusio Gynybos eksministro Michailo Ježelio giminaitis“ – pasakė J.Dolgovas. Arklidžių kompleksas buvo pritaikytas įrengti vadavietę, kareivines, ligoninę, o prasidėjus karui į kiemą buvo atgabentas kilnojamas krematoriumas žuvusiųjų deginimui.
Strategiškai tai buvo puiki vieta – netoli Antonovo aerodromo, kurį pagal planą okupantai turėjo pirmą dieną užimti, ir iš čia pulti Kijevą bei suimti prezidentą bei ministrus.
J.Dolgovo teigimu tokių okupantų karių atėjimui paruoštų slatų vietų Ukrainoje buvo ne viena. Priešo vadavietei buvo paruošta ir jodinėjimo mokykla kitoje Kijevo pusėje šalia autostrados į Žitomirą, tam turėjo pasitarnauti ir Kijevo antroji psichiatrinė ligoninė. Šios rūsiuose buvo paslėpta daugybė Rusijos kareivių uniformų, šaudmenų, medikamentų ir maisto, o Charkove vienos įmonės sandėliuose buvo sutelkta karinės technikos už 200 milijonų eurų.
„Maskva mūsų šalyje turėjo daug agentų, negi ne keista, kad okupantai Bučoje ir Vorzelyje vienus namus plėšė, o kitų nelietė, net tvoros vartų nepradarė, nors jie iš tolo krenta į akis savo puošnumu?“ – stebėjosi verslininkas.
Ukraina esą atsilaikė todėl, kad tie, kas nepabėgo ar nekolaboravo su okupantais, susivienijo bendram tikslui – vieni išėjo ginti šalies, kiti savanoriškai talkino kariuomenei bei civiliams. Susivienijo įvairių tautų žmonės – ir kalbantys ukrainietiškai, ir jos nemokantys.
J.Dolgovas priminė, kad gimė Turkmėnijoje, į Ukrainą atvyko kaip krepšininkas, o išvystęs sėkmingus verslus galėjau persikelti į bet kokią Vakarų šalį, tačiau šis kraštas tapo jo namais. „Po to, ką išgyvenome okupacijoje gelbėdami žmones, pasakiau sau, kad iš Vorzelio niekur nesikelsiu“ – pasakė krepšininkas.
Restoraną „Pipa Pipa Cafe“ pereitą vasarą Dolgovai skubiai atidarė tam, kad parodyti, jog okupacija baigėsi ir paskatinti kitus grįžti į savo namus. Dirbyi teko patiems su žmona, nes visi padavėjai ir virėjai buvo pabėgę. Siekdamas dar labiau paskatinti grįžti šeimas su vaikais, Jevgenijus neseniai nusprendė Vorzelyje už savo lėšas pastatyti krepšinio aikštelę – su dirbtine danga ir aptvertą.
„Klausėte ar 1989 metais nepatyrmė kauniečių agresijos po to, kai lemiamose rungtynėse netikėtai nugalėjome A.Sabonio vadovaujamą „Žalgirį“ ir tapome SSSR čempionais? Ne, nors rungtynės sukėlė didžiulį skandalą, mat teisėjams neužskaičius mūsų paskutinio metimo atsisakėme žaisti dar vienas rungtynes, už ką galėjome būti diskvalifikuoti ir palikti iš vis be medalių“ – prisiminė J.Dolgovas.
Taip neatsitiko, o Kaunas paliko neišdildomą ir teigiamą „krepšinio religijos užvaldyto“ miesto įspūdį – gatvėse žmonės jį esą atpažindavo, prieidavo sveikintis, o užėjus kur pavalgyti vyrai alaus ant stalo padėdavo, ko niekada nepatyrė Kijeve.
„Budivelnik“ nugalėjus „Žalgirį“ ir tapus SSSR čempionais komunistinės Ukrainos vadovai surengė krepšininkų pagerbimui didžiulį koncertą ir visiems padovanojo po butą. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai Ukrainos krepšinio komanda laimėjo SSSR čempionatą.
„Lemiamų Kijevo „Budivelnik“ ir „Žalgirio“ rungtynių nežaidžiau, nes buvau susižeidęs ranką; visumoje aš nebuvau pirmo ryškumo žvaigždė, negalėjau lygintis su A.Saboniu, gal todėl anksti baigiau sportuoti, įsigijau tris aukšto mokslo diplomus ir ėmiausi verslo, kur savo ambicijas geriau įgyvendinau“ – sakė vyriškis.
Krepšinį Jevgenijus pradėjo žaisti vėlai ir vien todėl, jog netikėtai išstypo iki 2,15 metro. Dėl tokio ūgio iš Turkmėnijos buvo pakviestas į Olimpinę sporto mokyklą Sankt Peterburge, o po to pateko į „Budivelnik“. Iš ten jį, prisidengdami būtinybe atlikti karinę tarnybą, pasikvietė Maskvos „CSKA“, kuris po pusmečio pasiuntė žaisti į Kijevo „ASK“ kariškių klubą, kad padėtų šiems neiškristi į žemesnę lygą.
Po sezono grįžo į „Budivelnik“, už ką kariškiai jį išmetė iš komjaunimo ir reikalavo diskvalifikuoti visam gyvenimui, tačiau gavo tik lygtinę metinę bausmę.
„SSSR buvo nenormali valstybė, džiugu, kad iš jos sugebėjo pasitraukti tiek Lietuva, tiek Ukraina; džiugu ir tai, kad Lietuva dabar padeda Ukrainai – mums pergalei labai reikia kitų šalių paramos“ – pasakė J.Dolgovas.
