Penktadienį Lenkija pasiekė Lietuvos pėdomis – oficialiai pasitraukė iš Otavos konvencijos, draudžiančios priešpėstinių minų gamybą ir naudojimą.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad pasitraukusi iš Otavos konvencijos šalis turi pajėgumų per 48 valandas užminuoti savo rytinę sieną.

Lietuva iš Otavos konvencijos oficialiai pasitraukė praėjusių metų gruodžio 27 d. Šį procesą taip pat užbaigė kitos regiono šalys – Latvija, Estija ir Suomija.

Penktadienį praėjo lygiai šeši mėnesiai nuo tos dienos, kai apie sprendimą Lenkija oficialiai informavo Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Tai reiškia, kad šalis oficialiai pasitraukė iš Otavo konvencijos.

[[ge:lrytas:lrytas:38598043]]

Teigiama, kad tokį žingsnį lėmė auganti grėsmė iš Rusijos, kuri niekada nebuvo šios sutarties signatarė. Pranešama, kad priešpėstinės minos bus kertinė gynybinės linijos „Rytų skydas“ dalis.

Priminė apie istoriją

Otavos konvencija buvo priimta 1997 m. vykusioje diplomatinėje konferencijoje ir įsigaliojo po dvejų metų. Pagrindinis jos tikslas – visiškai panaikinti priešpėstines minas kaip karo ginklą.

[[ge:lrytas:lrytas:37688113]][[ge:lrytas:lrytas:38052371]][[ge:lrytas:lrytas:38347275]][[ge:lrytas:lrytas:41080088]]

Konvencija draudžia valstybėms dalyvėms gaminti, naudoti, kaupti priešpėstines minas ir įpareigoja sunaikinti turimas atsargas.

Lenkija pasirašė konvenciją 1997 metais, tačiau ratifikavo ją tik po penkiolikos metų.

Otavos konvencijos reikšmė mūsų regione kurį laiką nebuvo svarstoma strateginiu lygmeniu, tačiau viskas pasikeitė po Rusijos invazijos į Krymą ir vėliau prasidėjusios plataus masto invazijos į Ukrainą.

Leidinio „Defence 24“ kalbintas tarptautinės teisės filosofas Tomaszas Raburskis akcentavo, kad priešpėstines minas istoriškai rinkosi skurdžiausios ir besivystančios valstybės pilietiniuose karuose.

„Tai buvo problema Afrikos, Pietryčių Azijos – Vietnamo, Kambodžos – karuose; partizaniniame kare Pietų Amerikoje, bet taip pat Kaukaze ir buvusioje Jugoslavijoje“, – dėstė jis.

Filosofas priminė, kad pilietiniuose karuose, kur nėra aiškios fronto linijos, lėmė, kad kai kurios teritorijos tapo užterštos minomis ir sunkiai prieinamas civiliams.

Tokiose situacijose pagrindinės minų aukos buvo būtent civiliai.

„Problema dėl priešpėstinių minų iš tikrųjų buvo Trečiojo pasaulio problema, pietų pasaulio problema. Jugoslavija sulaužė šį modelį. Todėl Lenkija niekada nedvejodama ir entuziastingai – nors ir pavėluotai – prisijungė prie šio susitarimo. Ji taip pat dalyvavo minų valyme ir padėjo minų aukoms“, – dėstė T. Raburskis.

[[ge:lrytas:lrytas:41463902]]

Didesnio projekto dalis

Dar 2024 metų pavasarį Lenkija paskelbė apie 2,4 mlrd. vertės pasienio gynybos projektą, oficialiai pavadintą „Rytų skydu“.

Jis apims naują fizinę infrastruktūrą: bunkerius, minų laukus, prieštankines kliūtis ir elektroninius elementus – palydovinį stebėjimą, termovizines kameras ir antidronų sistemas.

Būtent minų klausimas tapo vienu iš diskusijų elementų. Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas dar 2024 pavasarį, kalbėdamas apie „Rytų sieną“, prabilo apie galimybę pasitraukti iš Otavos konvencijos.

Tačiau jis pridūrė, kad „minų laukų įrengimas vyks tik tuomet, kai būsime tikri, jog karas yra neišvengiamas“.

Lenkijos gynybos viceministras Pawelas Zalewskis penktadienį pažymėjo, kad Lenkija dabar ketina dislokuoti minas rytiniame pasienyje. Tai – dalis platesnės gynybinės linijos elementų.

„Šios minos yra vienas svarbiausių gynybos struktūros, kurią kuriame NATO rytiniame flange – Lenkijoje, pasienyje su Rusija šiaurėje ir su Baltarusija rytuose – elementų“, – teigė P. Zalewskis.

Lenkija taip pat pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų atnaujins priešpėstinių minių gamybą, kurios taip pat bus eksportuojamos į Ukrainą.

[[ge:lrytas:lrytas:41463900]]

„Rytų skydo“ projekto planai yra koordinuojami ir su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija.

Kartu su sprendimu pasitraukti iš Otavos konvencijos šalies vyriausybė pranešė, kad parengė modernią išsklaidyto minavimo sistemą „Bluszcz“.

Kaip teigia Lenkijos kariuomenė, „Bluszcz“ gali greitai ir tiksliai įrengti minų laukus. Dėl gebėjimo veikti autonomiškai ši sistema leidžia vykdyti pavojingas užduotis nekeliant pavojaus karių gyvybėms.

D. Tuskas pabrėžė, kad besiremdama šia technologija Lenkija netrukus pasieks galimybę per 48 valandas įrengti minas palei savo rytinę sieną.

Sukėlė chaosą

Diskusijoje dėl pasitraukimo iš Otavos konvencijos kyla klausimas: kokią naudą iš priešpėstinių minų gauna kariuomenė ir kiek tokie ginklai kelia riziką civiliams?

Keliose tarptautinėse misijose tarnavęs Lenkijos kariuomenės inžinierius Wojciechas Wojcinskis portalui „TVP Info“ paaiškino, kad galimybė panaudoti priešpėstines minas yra ypač svarbi ir būtina gynybinėse operacijose.

Karybos ekspertai pastebi, kad priešpėstinės minos nėra savarankiškas ginklas.

[[ge:lrytas:lrytas:41463899]]

Tai – teritorinės gynybos sistemų ir fortifikacijų sudedamoji dalis. Pagrindinė tokių minų paskirtis yra sulėtinti priešo puolimą, apsaugoti savo karių pozicijas ir riboti puolančių pajėgų manevro laisvę.

Ukrainos patirtis rodo, kad minų užtvaros yra itin svarbi gynybos dalis, glaudžiai susieta su kitomis kovos priemonėmis, įskaitant žvalgybą ir artileriją.

Analitikai pabrėžia, kad galimas Lenkijos pasitraukimas iš Otavos konvencijos savaime nereiškia priešpėstinių minų naudojimo, tačiau suteikia daugiau lankstumo gynybos planavime – tiek šių ginklų gamybos, sandėliavimo, tiek potencialaus panaudojimo srityse.

W. Wojcinskis pažymėjo, kad priešpėstinės minos yra ypač svarbios pirmomis karo valandomis – kai svarbi kiekviena minutė.

„Pirmiausia reikia pasakyti, kad pagal tarptautinę teisę visos inžinerinės užtvaros, apsaugotos minomis, turi būti pažymėtos. Vietos bendruomenei turi būti suteikta visa informacija. Tačiau svarbiausia – tai nedaroma taikos metu.

Visi inžineriniai statiniai, įtvirtinimai ir užtvarų mazgai projektuojami taip, kad juos būtų galima užminuoti ad hoc – rankiniu būdu arba manevruojant. Tai nedaroma iš anksto, dar prieš prasidedant kariniams veiksmams“, – aiškino kareivis.

Karo inžinerius pripažino, kad Otavos konvencijos priėmimas Lenkijos kariuomenėje sukėlė nemažai painiavos.

Teoriškai kariai neturėtų susidurti su priešpėstinėmis minomis, nes kariuomenė buvo atsisakiusi jų naudojimo. Tačiau problemų sukėlė tai, kad tokio tipo ginklų galima sutikti misijų metu, todėl būtina žinoti, kaip su jomis elgtis.

[[ge:lrytas:lrytas:41463898]]

Otavos konvencijos nuostatos privedė prie absurdo – buvo draudžiama naudoti šias minas net mokymams. Tik laikui bėgant tai pasikeitė.

Galioja tik taikos metu

Tačiau bene svarbiausia problema yra kita – itin agresyviai pastaruoju metu besielgianti Rusija nėra pasirašiusi Otavos konvencijos.

Karybos ekspertai pastebi, kad okupantų pajėgos priešpėstines minas aktyviai naudoja mūšio lauke. Reaguodama į tokius Rusijos pajėgų veiksmus, iš Otavos konvencijos pasitraukė ir pati Ukraina.

Prie Otavos konvencijos taip pat nėra prisijungusios Kinija, Indija ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).

Praktikoje tai reiškia, kad karo atveju valstybės, besilaikančios konvencijos, susidurtų su reikšmingais apribojimais vykdant gynybines operacijas.

„Otavos konvencija suriša kariams rankas. Jei jos laikomės, neturėtume naudoti priešpėstinių minų. Kyla klausimas, ar mūsų potencialus priešininkas taip pat to laikysis ir ar jis neapsaugos užimtų teritorijų minomis.

Tai iš esmės pakerta visą Otavos konvencijos viziją, nes civiliai vis tiek bus pavojuje“, – aiškino W. Wojcinskis.

[[ge:lrytas:lrytas:41463901]]

Inžinerius įvertino, kad būtent čia slypi bet kokios konvencijos silpnybė, nes prasidėjus karo veiksmams jos faktiškai nustoja galioti: „Tik nusėdus dulkėms žmonės vėl grįžta prie taisyklių ir pradeda save vertinti bei traukti atsakomybėn.“

Didesnės grėsmės nekelia

Otavos konvencijos šalininkai teigia, kad minų naudojimas yra itin rizikingas, nes šie ginklai gali likti žemėje dar ilgai po konflikto pabaigos, todėl dažnai sužaloja ar nužudo civilius gyventojus.

Lenkija, pasitraukdama iš Otavos konvencijos, pakartojo savo įsipareigojimą tarptautinei humanitarinei teisei, įskaitant civilių apsaugą ginkluoto konflikto metu.

W. Wojckinskis paaiškino, kad karinių operacijų metu už teritorijų „valymą“ atsakinga kariuomenė. Tačiau pasibaigus kovoms šį vaidmenį perima kiti.

„Nuo Balkanų iki Kambodžos minų išminavimu užsiima civilinės bendrovės, kurios yra tam pasirengusios ir prisiima atsakomybę. Dauguma jų turi puikių specialistų, tarp jų daug lenkų, slovakų ir serbų – geriausių minų išminuotojų.

Tai nebūtinai turi būti uniformuota tarnyba, tačiau tokia įmonė privalo būti prižiūrima valstybės ir jos struktūrų“, – paaiškino inžinierius.

Tuo tarpu T. Raburskis akcentavo, kad pasitraukus iš Otavos konvencijos ir pradėjus naudoti priešpėstines minas, Lenkija turėtų padėti nuo jų nukentėjusiems civiliams ir atlikti išminavimo darbus.

[[ge:lrytas:lrytas:41463905]]

„Mūsų situacija skiriasi, ir problemos būtų kitokios. Verta pažvelgti, kas šiuo metu vyksta Pietų Korėjoje. Iš pradžių per Korėjos karą priešpėstinės minos buvo naudojamos labai plačiai, tačiau dabar aukų beveik nebėra.

Remiantis paskutinių dešimties metų duomenimis, įvyksta nuo nulio iki penkių nelaimingų atsitikimų per metus, dauguma jų be pasekmių. Į užminuotą, sutvirtintą ir demilitarizuotą plotą tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos įžengti neįmanoma, jis lieka visiškai ir griežtai stebimas kariuomenės“, – dėstė jis.

Ekspertas priminė, kad Pietų Korėja niekad nepasirašė Otavos konvencijos, nes minų gynybinės funkcijos yra itin svarbios.

„Ir šiuo atveju nėra civilių aukų ar žemės užterštumo pavojaus po karo, nes užminuotas tik sutvirtintas sienos ruožas. Panašiai demilitarizuoti, deaktyvuoti sienų plotai buvo įsteigti Indijoje ir Kinijoje.

Lenkijoje rizika civilių aukoms taip pat tikėtina mažesnė, nes būtų užminuota specifinė teritorija. Tačiau aukų rizikos visiškai atmesti negalima“, – pasakojo jis.

Parengta pagal „TVP Info“, „Defence24“, „Militarnyi“ ir “EuroNews“ inf.

Lenkija pasekė Lietuvos pėdomis: taps kertine bendros gynybinės linijos dalimi