Ši katastrofa tapo įrodymu, kad žmogiškoji klaida ir virtinė fatališkai susiklosčiusių aplinkybių gali kainuoti itin brangiai.
Netiesiogiai viena katastrofos priežasčių tapo teroristinis išpuolis Gran Kanarijos las Palmo oro uoste.
Nors įvykęs sprogimas nepareikalavo aukų, valdžia, baimindamasi pakartotinių išpuolių, nusprendė uždaryti oro uostą.
Vieninteliu oro uostu, kuriame galėjo nutūpti tokio dydžio orlaiviai liko tuometinis Los Rodeos Tenerifės šiaurinėje dalyje (dabar – Tenerifės Šiaurinis oro uostas). Dėl to pastarasis buvo itin apkrautas. Lėktuvai, laukdami pakilimo turėjo ne vieną valandą laukti net ant riedėjimo takų.
Olandų aviakompanijos KLM reisas KL4805 ir amerikiečių aviakompanijos reisas PA1736 buvo vieni tų, kurie taip pat vyko per Los Rodeos oro uostą. Dar vienas sutapimas – šiais reisais skrido tuomet didžiausi keleiviniai orlaiviai pasaulyje – Boeing 747.
Oro uosto dispečerių darbas tądien buvo įtemptas. Dėl prasto anglų kalbos žinojimo jie vos susitvarkė su krūviu.
Popietę Gran Kanarijos las Palmo oro uostas vėl atnaujino darbą ir lėktuvai ruošėsi kilti iš Los Rodeos oro uosto.
Netrukus KLM kompanijos lėktuvui buvo nurodyta judėti į 12-ą pakilimo taką ir laukti leidimo kilti. Tačiau kaip tik tuo metu subjuro oras ir matomumas ženkliai pablogėjo.
Šiame oro uoste tai gana įprastas reiškinys dėl jo geografinės padėties, tad pilotų jis nėra mėgstamas.
PA1736 reiso pilotams taip pat liepta judėti 12 taku ir nusukti ties trečiu išvažiavimu į kairę.
Olandų aviakompanijos lėktuvo pilotas Jacobas Veldhuyzensa van Zantenas skubėjo, nes norėjo kuo greičiau išskristi iš Gran Kanarijos las Palmo oro uosto. Netrukus jie gavo nurodymus ir leidimą pakilti.
Tuo metu amerikiečių orlaivis nepastebėjęs jam nurodyto trečiojo išvažiavimo vis dar buvo 12-tame take.
Olandų lėktuvas, gavęs leidimą kilti, pradėjo įsibėgėjimą. Tik vėliau vienas olandų įgūlos nariu pastebėjo, kad amerikiečių orlaivis vis dar yra ant tako.
Pastarojo antrasis pilotas, pastebėjęs besiartinantį lėktuvą, sušuko: „Suk iš kelio!“ Lėktuvo pilotas Victoras Grubbsas taip pat pamatė besiartinantį lėktuvą ir sušuko: „Tas šunsnukis lekia tiesiai į mus!“
J.V.van Zantenas, pamatęs amerikiečius, bandė staigiai pakelti lėktuvą, tačiau šis pakilo vos kelis metrus nuo žemės ir lėkdamas 265 kilometrų per valandą greičiu rėžėsi į amerikiečių orlaivį, pramušdamas jo fiuzeliaže kelias skyles.
Po susidūrimo olandų lėktuvas rėžėsi į pakilimo taką už 15 metrų nuo antrojo lėktuvo. Degalų bakai sprogo, tad lėktuvo nuolaužos išsisklaidė po visą oro uostą. Užsidegė ir amerikiečių orlaivis.
Visi buvę olandų lėktuve žuvo tą pačią akimirką. O iš 396 amerikiečių aviakompanijos lėktuvo keleivių išsigelbėti pavyko tik 70. Nenukentėjo ir orlaivio įgula.
Katastrofos tyrimas truko devynis mėnesius. Jis parodė, kad nelaimės metu savo vietoje nebuvo dispečerių, leidusių kilti olandų lėktuvui. Nurodyta, kad pagrindinė katastrofos priežastis disciplinos trūkumas ir olandų įgulos skubėjimas.
Nors Olandijos valdžia iš pradžių neigė savo tautiečių kaltę, galiausiai šios šalies aviakompanija prisiėmė atsakomybę ir sutiko sumokėti žuvusiųjų artimiesiems nuo 58 tūkst. iki 600 tūkst. dolerių (nuo 53 tūkst. iki 551 tūkst. eurų).
