Arba man tiesiog senatvė. Aš – vegetariškoje kavinėje „Vegafe”. Savo valia. Nesurištas. Ir neprirakintas.
Man, normaliam ir sveikam mėsėdžiui (arba „nužudytų gyvulėlių keptų kūnų valgytojui”, kaip pavadinsi – nepagadinsi), žygis į vegetarų restoraną yra neeilinis įvykis. Aš valgau kepsnius. Kai pasitaiko proga – valgau didelius arba brangius kepsnius, dešreles, mėsos kukulius, kramtau kiaulienos spirgus ir neįsivaizduoju savęs vegetaro.
Kažkada, ankstyvoje jaunystėje, net galvojau: niekada gyvenime negalėčiau turėti vegetarės draugės arba žmonos. Tegul bus lietuviškai nekalbanti arba nuteista už sunkius nusikaltimus, bet mėsą valgyti turi. Štai kaip galvojau. O dabar – prašom, savanoriškai atėjau į vegetarų restoraną.
Čia kaip Seimo nariui, kovojančiam su paleistuvystėmis, pirmą kartą nueiti į gėjų klubą. Arba kaip ekologinės žemdirbystės propaguotojui pilnomis rieškučiomis paberti į išpurentą dirvą genetiškai modifikuotų kviečių.
„Šiltas delnas glosto varpą. Vyrai! Rinkimės į darbą!” – taip sakoma eilėraštyje iš mokyklinio vadovėlio, nežinia kodėl išpopuliarėjusiame šiais laikais. Bala nematė.
Tiesą sakant, man knietėjo aplankyti būtent restoraną „Vegafe”, nes jis yra beprotiškai dailioje, sutvarkytoje ir išlaižytoje senamiesčio dalyje, Augustijonų gatvėje, jungiančioje Savičiaus ir Šv.Kazimiero gatves. Ten nėra daugiau maitinimo įstaigų, o pati gatvelė yra nepelnytai pamiršta turistų, nors, būdama truputį kreiva, atrodo ne mažiau tapybiškai nei keliautojų nušlifuotos ir nufotografuotos Bernardinų arba Literatų gatvės.
Aha, vienoje salėje reikia net nusiauti, matai – čia visas cingu lingu ašramas. Čia, kaip su- prantu, kažkas susiję su joga ir indų mokymu, ir tie žmonės ne tik valgius ruošia. Bet mes atėjome pavalgyti, todėl pasukame į tą kambarėlį, kur sodinami ne visai „prisijungusieji”, t.y. galima būti apsiavus. Aš restoranuose nusiaunu tik Japonijoje, labai ačiū, o kitur gal jau kaip nors su batais pabūsiu.
Žinote, koks pirmas įspūdis? Kokio tik nebūna vegetariško maisto! Nuostabu. Didžiulė įvairovė. Yra visko, nėra tik mėsos ir žuvies, ir dar nėra alkoholio (garbės žodis, dar ir alkoholio nėra!). Kaip čia žmonės vaikšto, jei išgerti niekas neduoda? Kas apskritai čia ateina? Bet restoranas artipilnis. Gal todėl, kad pietų metas.
O gal todėl, kad čia viskas netikėtai, keistai ir nesuprantamai skanu. Skaitytojau, aš čia valgiau vienus skaniausių pietų gyvenime: viskas buvo nauja, kitaip, kvapų ir įspūdžių gausa, kiekviena sudėtinė dalis čia buvo dėl kokios nors priežasties (o ne šiaip sau įmesta pomidorų, nes šaldytuve turėjome).
Nuo kepto pyragėlio su panyru (indišku sūriu) bei špinatais ir graikiškos daržovių sriubos iki baklažanų ikrų (dar ir pavadinti „tarybiniais”, nes tikrai mano vaikystėje jie buvo skurdo ir tuščios parduotuvės simbolis, kai visai nieko nėra pirkti, tai vis tiek bus beržų sulčių trijų litrų stiklainiuose ir baklažanų ikrų), viskas nuostabiai intensyvu ir labai kokybiška. Tas nenugriebtos kokybės be kompromisų pojūtis lydėjo visą laiką (net ir išėjus į gatvę).
O štai atneša indišką auksinį saldųjį ‘Basmati’ ryžių plovą su persikų čatniu arba uogiene, pavadinkime tai persikų uogiene, nes kam mums išsidirbinėjimas (10,90 Lt). Čia švelniai skrudintas tas pat panyras, baltas ir tąsus indiškas sūris, ir anakardžių riešutai, ir razinos – ir visa tai taip subalansuota ir neperkrauta, kad valgau ir man net ausys linksta.
Žmonės, čia net naminis limonadas (labai didelė stiklinė – 6,90 Lt), ir daug metų negertas kompotas (irgi 6,90 Lt), įpilti iš ąsočio, su prieskoniais, abu gaivūs ir kupini prieskonių – visa tai labai lengva, subalansuota ir elegantiška. Tai maistas, kuris neguli skrandyje kaip akmuo, jis švelniai apkloja kaip plonyčiai puikios medvilnės marškiniai.
Ne išimtis ir tibetiečių koldūnai „momo” (15,90 Lt). Pusiau skrudinti (taip rašoma valgiaraštyje, nors jei ir skrudinti, tai gal nebent jiems skrudintuvą parodant iš tolo) ir virti garuose, su daržovių ir sojų faršo įdaru bei sojų, imbierų ir skrudintų sezamų aliejaus užpilu.
Labai primena japonų „gyoza” (tik tie koldūnai būna tikrai apskrudę ir sausesni). Net pagaliukai prie to patiekalo buvo pasiūlyti – ir labai gerai, kad nebuvo klausiama, ar norime tų pagaliukų, ar ne. Tiesiog šis patiekalas valgomas su pagaliukais. Koldūnai neapsakomai švelnūs: linkėjimai budistų vienuoliams, galvoju perskaitęs žodį „Tibetas”. Mėsos jie dažniausiai nevalgo, bet alų geria ne blogiau už mus. Galėčiau turbūt tapti vienu jų.
Suktinukai „spring rolls” (pavadinimas valgiaraštyje taip ir įrašytas, neverstas) su brinzos sūrio ir bulvių įdaru (17,90 Lt) pasirodo keistoki. Šiaip viskas gerai, tačiau norėtųsi kitokio užpildo. Galbūt tai dažno lankymosi kinų restoranuose rezultatas, bet tokius suktinukus įsivaizduoju tik su krevetėmis, bambukų ūgliais arba kiauliena (retais atvejais dar būna su antiena). Sūrio ir bulvių derinys pasirodė neįprastas, nesakau – neskanus. O gal tuo metu jau buvau sotus?
Įdomiausia, kad per visus pietus nė karto neprisiminiau, kad nevalgau mėsos. Tai šokiruoja. Aš sukirtau pietus be mėsos ir nė karto nepagalvojau, kad jie be mėsos, ir nepasigedau jos. Mes mėgavomės kiekvienu kąsniu – neregėta įvairovė suteikė išskirtinumo, kurio negaliu kitaip įvertinti kaip penkiomis žąsimis iš penkių.
Dviese už pietus sumokėjome 82,30 lito ir palikome beveik 18 litų arbatpinigių, nes buvo taip skanu, neįprasta ir įsimintina.
Vertėjo, nes jaučiausi taip, tarsi man už tuos pinigus dar pagydė ir širdies kraštelį. Keistas jausmas. Noriu dar.
„Vegafe“ (senoji kavinė), Augustijonų g. 2, Vilnius. Tel. +370 659 77072. Tinklalapis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 11:00 iki 21:30.
A. Užkalnis rašo portale „Laukinės žasys“.
