Trakų gatvėje yra turbūt didžiausia restoranų koncentracija sostinėje, prisidedanti prie intensyvaus eismo (gy- ventojai beveik šokinėja per langus nuo triukšmo ir nevilties). Restoranas – antrajame aukšte, neišvaizdus įėjimas į nelabai išvaizdžią laiptinę ir nelabai nauji laiptai į viršų.
Pasijutau kaip Londono kinų kvartale: ten irgi išorė apdriskusi, viskas nusitrynę, beveik visur jau prieš dešimt metų reikėjo remonto. Bet tie apskurę kilimai ir nusilupę dažai ten atveda į gastronominę šventę. Ar ir čia bus panašiai?
Restoranas labai primena didelį senamiesčio butą su viena kita išgriauta pertvara.
Negaliu nieko prikišti: labai jauku. Ir baldai, nedidukas baras, prie kurio budi padavėja (ji ir gėrimus pilsto, ir maistą nešioja, ir visur spėja), man priminė užsnūdusią gerąja prasme anglų provinciją ir kario namus („curry house”).
Taip ten vadinami angliškam skoniui pritaikyti indų restoranai, penktadienio vakaro baltųjų pramoga – nors dirba ten labai dažnai ne indai, o bengalai. Šie restoranai atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai iš buvusių kolonijų Azijoje į Angliją suvažiavo darbininkai, kaip dar po kelių dešimtmečių ten sugužėjo ir mūsų tautiečiai.
Patys indai dažnai sako, kad Anglijoje indų restoranai ne tokie kaip Indijoje – jie kur kas geresni, maistas ten skanesnis, kokybė aukštesnė.
Šiltos „Indian Maharaja” spalvos ir netrumpas valgiaraštis labai primena tai, ką esu pratęs matyti indų restorane. Nors klasikiniai pavadinimai šiek tiek sujaukti savininkų vaizduotės: kiekvienas patiekalas pavadintas vis kokių nors draugų garbei – tai kokios „Giedrės” karis, tai „Kevino” ryžiai.
Gal draugams ir patinka, bet klientams nieko nesako. Kaip ir dedikacijos kokios knygos pratarmėje („Kęstui – už tai, kad visada buvo su mumis, Agnei – už sausainius, Boženai – už meilę ir nugaros kasymą”).
Indų alus „Cobra” – importas iš už Lamanšo. Nelabai brangus – 6 litai už mažą buteliuką. Nuo jo ir pradedame. Prie alaus – „pažadamai”, labai traškūs paplotėliai su daug kuminų sėklų. Jie geresni už bet kuriuos valgytus Anglijoje ir prilygsta tam, ką vieną kartą kramčiau Delio „Sheratone” – tame viešbutyje buvo nuostabus šiaurietiškos virtuvės restoranas (iš Indijos ir Pakistano pasienio). Ir šiai Vilniaus užeigai didelė garbė, kad ji man priminė Delį.
Padažai prie paplotėlių – vidutiniški. Aš labiausiai mėgstu marinuotas žaliąsias citrinas, bet čia jų nėra. Ne bėda.
Puikūs svogūnų „Bhaji” (12 Lt) – gumulėliai iš pjaustytų svogūnų, apvoliotų ryžių ir avinžirnių miltuose bei iškeptų aliejuje. Tai paprastas ir sotus patiekalas, maždaug indiškas dešrainio arba kebabo atitikmuo. Čia jis ir ne per sunkus, ne per daug prisigėręs aliejaus, ir švelnus. Dar vieną alaus.
Jaučiamės pasiilgę „Dal” – tiršto nesmulkintų, bet išlukštentų lęšiukų ir pupelių viralo, pagardinto prieskoniais ir jogurtu. Indams, pakistaniečiams, bengalams – tai vienas pagrindinių patiekalų, kaip mūsų beturčiams keptos bulvės aliejuje.
Laikantis dietos, kuri artima vegetariškai (dažniau ne iš įsitikinimų, o iš skurdo), šis patiekalas suteikia pakankamai naudingų baltymų. „Indian Maharaja” patiekalas „Dal” yra vykęs – švelnus, kvapus, kreminis (18 Lt).
Mėsiškas patiekalas – „Madraso” aviena („Lamb Madras”) su kvapiais geltonaisiais plovo ryžiais (ten vartojamas žodis „pulao” arba „pulau” yra tos pačios kilmės kaip ir turkų „pilaf” ir kilęs iš senosios persų kalbos) – 25 Lt.
Madraso (dabar šis miestas vadinamas Čenajumi) padažas – vidutiniškai aštrus, su gausybe prieskonių – anyžiais, imbieru, kuminais, česnakais ir pomidorais. Šis pavadinimas pačioje Indijoje nenaudojamas (jis sumanytas Anglijoje), bet jau tapo indų virtuvės dalimi.
Padažas švelnus, lyg šilkinis, su tuo riebiu blizgesiu, kuris man primena naminį ruošimą. Pašildytas taip neblizga. Puiku.
Dar vienas karštasis patiekalas – „Tikka Masala” vištiena (20 Lt), labiausiai anglų mėgstamas iš visų Indijos patiekalų, kreminiame oranžinės spalvos padaže pradžiugina autentišku skoniu. Pirmyn visi grįžę į Lietuvą emigrantai – jūsų antrosios tėvynės maistas čia bus toks, kokį prisimenate iš jūsų kruvino uždarbio vietų!
Indiška duona „Naan” čia man pasirodė plonesnė ir delikatesnė, nei esu valgęs kitur (nuo 4 iki 6 Lt). Nesakau, kad čia jos gailėjo – galbūt mažesnės kaitros krosnis nesusitvarko su didesniais tešlos gabalais.
Trise už didelę vakarienę (ir šešis buteliukus alaus) sumokėjome nedaug, vos 140 Lt. Koks įspūdis? Labai autentiškai, jaukiai, svetingai ir profesionaliai atkartotas Anglijos indų restoranas, greitas, beveik naminis aptarnavimas. Iš koto verčiančių atradimų nepasiūlys, tačiau šiltą, gardų, egzotišką vakarą – tikrai. Tai yra labai daug. Todėl šiai vietai skiriu keturias žąsis iš penkių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
