Superšefo vardas Carlo. Pavardė – Cracco. Tie, kas domisi garsiais Europos restoranais, turbūt girdėjo apie restoraną Milane „Ristorante Cracco“. Tai ne šiaip vietelė, kurioje galima skaniai pavalgyti. Tai dviejų „Michelin“ žvaigždučių restoranas. Įtrauktas į geriausių pasaulio restoranų top 50. Brangus: 160 eurų (552 litai) degustacinis meniu asmeniui. Bet galima be didesnių problemų jame palikti ir 300 eurų – daugiau kaip tūkstantį litų.
Užtat šefas Carlo Cracco – charizmatiškas tipas. Vienas tų, kurie ne tik smagius „nouvelle cuisine“ patiekalus lengva ranka kuria, bet ir puikius tekstus, knygas rašo. 47 metų virėjas – gražuolis, intelektualus, talentingas. Na, tarkime, pas mus tokių galbūt dar nėra. Galbūt dar tik bus.
Tačiau net toks „michelininis“ šaunuolis kaip Carlo kartais neišvengia katastrofos. Štai kas atsitiko Milane. Keturi klientai - dvi poros atėjo vakarienės į „Cracco“ restoraną, užsisakė žinomus patiekalus – „risotto“ su krevetėmis ir žuvį. Dar kažką. Ir kilo skandalas. Ne tiek skandalas, kiek ryžtingas protestas. Valgytojų, matyt, būta patyrusių ir išmanančių. Iš tos kategorijos klientų, kurie moka didelius ir labai didelius pinigus legendiniam šefui, bet žino už ką moka. Ir reikalauja maksimumo.
Nepatenkinti valgytojai nešvilpė. Lėkščių nesvaidė. Iš pradžių išsakė kritiką padavėjui. Padavėjas perdavė klientų pretenzijas anapus stiklinės sienos, kuri šiame garsiame restorane skiria virtuvę nuo salės. Anapus stiklinės sienos stovėjo ne kas kitas, o pats patiekalų kūrėjas – Carlo Cracco.
Klausimas skaitytojams: bandykime spėti, kuo viskas baigėsi. Variantas A: padavėjas palinksėjo galva ir nieko nepasakė. Variantas B: padavėjas pasisiūlė pakeisti klientų kritikuotus patiekalus. Variantas C: atėjo įžymusis šefas ir paaiškino klientams, kad jie – vargetos nesuprato, nes yra neišmanėliai. Variantas D: nieko apskritai neįvyko, klientai sumokėjo ir perpykę išėjo, pasižadėję pagarsinti pasauliui apie nusivažiavusią garsenybę.
Kurį variantą renkamės - A, B, C, D? Tai neturi reikšmės, nes nė vienas jų nėra teisingas. Superšefas C.Cracco iš tiesų išėjo iš už savo stiklinės sienos. Priėjo prie nepatenkintų valgytojų, prisistatė ir pasisveikino. Paklausė, kas atsitiko, kas buvo negerai jo kūriniuose. Klientai išdėstė savo kritiką. Tada Carlo Cracco pasakė: „Scusate“ – atleiskite. Pasakė nuolankiai ir įtikinamai. Priblokšti valgytojai liovėsi žerti savo priekaištus. Visas restoranas nuščiuvo.
Bet tai dar ne viskas. Restorano šefas ne tik pasakė „atsiprašau“, bet ir parašė – ant savo vizitinės kortelės. Jis pasiūlė klientams nieko nemokėti už vakarienę, bet apsilankyti kitą kartą jiems patogiu laiku.
Neaišku ar nepatenkinti patiekalų kokybe klientai pasinaudojo C.Cracco pasiūlymu dar kartą pavakarieniauti, bet už nenusisekusią vakarienę jie nemokėjo. Sąskaita, beje, ten buvo ne su vienu nuliu.
Ši istorija galiausiai atsidūrė Milano laikraščiuose, o pats šefas taip pakomentavo įvykį: „Klientas visada teisus. Abejoti jo nuomone negalima. Tą kartą aš pats tikrinau patiekalus virtuvėje, man atrodė, kad viskas gerai. Bet nenumatytų dalykų visada gali pasitaikyti. Mes – virėjai – turime tik vieną išeitį – atsiprašyti ir pasitaisyti. Pats blogiausias dalykas – nekreipti dėmesio, tarsi nieko nebūtų įvykę“.
Gražiai skamba: „Klientas visada teisus“ ar ne? Perkračiau savo restoranų , barų, kavinių lankymo patirtį. Pamenu, universiteto laikais sėkmingos egzaminų sesijos eidavome švęsti į „Neringą“. Pareikšti pretenzijas dėl blogai iškepto „Kijevo“ kotleto buvo tas pats, kaip parašyti skundą komunistų partijai ant Vladimiro Iljičiaus. Niekas į nieką nekreipdavo dėmesio. Praėjusią vasarą Vilniuje viename bare senamiestyje pareiškiau pretenzijas dėl skystutėlio espreso kokybės.
Mergina net apstulbo nuo mano įžūlumo. Apsimetė, kad neišgirdo. Barselonoje, vienoje pajūrio kavinėje atnešė žuvytę su įtartinu kvapu. Liepiau pačiam „cambrer“ – padavėjui pauostyti, tas pauostė, nusinešė atgal į virtuvę, atnešė kitą. Praėjusią savaitę Romoje užsisakiau bare taurę „prosecco“, įpylė be vienintelio burbuliuko. Kai pareiškiau pretenzijas, atkimšo naują butelį, įpylė su burbuliukais.
Daugiau ar mažiau visais šiais atvejais neišgirdau to vieno žodžio – „atleiskite“. Arba „o taip – tai mūsų, mano klaida“. Nežinau, kodėl restoranų pasaulio žmonėms taip nepatinka šis žodis. Net garsūs, daugybę pinigų uždirbantys krepšininkai kartais atsiprašinėja, kai nepataiko iš po krepšio. Žinoma, jeigu nueini į restoraną pavakarieniauti ir grįžti namo su salmonelėmis, tada atsiprašymo aktas įvyksta. Bet jis dažniausiai tampa formalia, teisiškai reglamentuota žalos atstatymo proceso dalimi.
O jeigu atsitinka taip, kaip atsitiko „Ristorante Cracco“ Milane? Niekas neapsinuodijo, salmonelių nebuvo. Sušvinkusios žuvies irgi turbūt nebuvo. Kažkokių beprotiškų virtuvės klaidų tokio lygio restorane, stebint jo savininkui, kažin ar galėjo būti. Pasaulio mačiusių valgytojų ir garsaus šefo susidūrimas – štai kas ten buvo.
Iš vienos pusės – šefo idėjos, iš kitos – kliento nuomonė. Carlo Cracco, atsiprašęs už pelnytą, o gal net ir visai nepelnytą (kas ten žino) kritiką, dar labiau išgarsėjo. Tapo dar labiau garbinamas ir dar charizmatiškesnis Milano virėjas.
O ką, jeigu ir mes pradėsime auklėti savąjį restoranų pasaulį. Jeigu nepatiks pervirti spagečiai, trauksime iš virtuvės šefą ir aiškinsime. Kalbėsime. Protestuosime. Reikalausime paaiškinimų.
Kas iš to išeis? Krūva nervų? Skandalas? Sulauksime nuolankaus ir geranoriško „atsiprašau“? Kažin. O gal? Jeigu būtų galimybė rinktis vieną iš dviejų dalykų - vidutinišką patiekalą ir nevykusį patiekalą, bet su nuoširdžiu atsiprašymu rinkčiausi pastarąjį. Tai reikštų, kad restorano šefui rūpi jo garbė.
