Vilniuje italų virtuvei pasisekė labiau nei daugeliui kitų. Žinoma, autentiškiems valgiams pačioje Italijoje retai kas sugeba prilygti, bet atotrūkis tarp to, kaip turėtų būti, ir lietuviškos interpretacijos dažnai nėra pernelyg didelis.
„Trattoria di Ravello” man atrodo esanti labiau sezoninė vieta. Žiemą, kai senamiestyje sniegas ir ledas, tas restoranas dažnai bado akis laisvais staliukais. Užtat vasarą, kai lauke yra terasa, čia nuolat daug lankytojų. Mat akį traukia keliautojų grupės, žinomi miesto personažai – skrybėlėtoji elgeta Rožė, kunigaikštis Vilgaudas su pypke, trimis kalbomis dainuojantis barzdotas senukas, kurio vardo niekas nežino, ir tris akordus brązginantys studentai, kuriems mokama ne už gražią muziką, o iš gailesčio.
Tiesą sakant, daug lankytojų ir kitose, tinklinėse, centrinės senamiesčio gatvės užeigose, regis, nepriklausomai nuo jų patiekalų kokybės ir aptarnavimo greičio. Tačiau „Trattoria di Ravello” nesiūlo nei akcijų kuponų, nei ryškių plakatų su pigiomis picomis ar didžkukuliais lange.
Čia tik solidus valgiaraštis ir klasikinė aplinka – medžiu išpuoštas baras ir itališkiems restoranams būdingos gelsvos sienos. Viduje daugiau užsieniečių nei vietos gyventojų. Atrodo, kad jie čia užsuko atsitiktinai, nes ėjo pro šalį ir buvo išalkę.
Užėjome pietų. Žuvienė su pomidorais (7 Lt) buvo sodri, nors nepasakytum, kad tiršta. Ji buvo paruošta iš sultinio. Italijoje žuvienės būna įvairaus tirštumo, kai kur tiesiog šaukštas stovi pomidorų masėje, tai čia turbūt lengvesnis variantas, galbūt arčiau lietuviško sriubos supratimo. Patiekalas nėra išskirtinis, bet kritikuoti jo nėra už ką.
Mocarela su pomidorais ir vytintu kumpiu (27 Lt) yra, rodos, dažniausiai pasitaikantis italų užkandis visuose tos virtuvės restoranuose visame pasaulyje. Kumpis tvirtas ir kvapus, žaliojo bazilikų ir aliejaus padažo (pesto) nepagailėta, tačiau mocarela, deja, tik lietuviška.
Mums norėtųsi, kad šis sūris, kurio lietuviai žmoniškai nepagamina ir vargu ar kada pagamins, bent jau nepigiame italų restorane būtų itališkas, net jei ne tokio šviežumo kaip prie Vezuvijaus.
Spagečiai su voveraitėmis (23 Lt) buvo tinkamo kietumo – pirmieji patiekalo kąsniai buvo puikūs, palaimingai tiršti ir kvapūs. Tačiau toliau valgydami pajutome, kad per riebu, pernelyg pritaikyta lietuvių skoniui. Gal, kai už langų šalta žiema arba ledinis pavasaris, tokį patiekalo sotumą galėtum pateisinti, tačiau kai lauke jau saulėta ir šilta – nelabai. Geras patiekalas, bet jo norėtųsi lengvesnio.
Vištienos ir avokadų salotų (29 Lt) porcija buvo didžiulė, bet patiekalui trūko dermės: grūdėtoji varškė nederėjo prie avokadų ir vištienos, o padaže buvo per daug aliejaus. O ir paties padažo galėjo būti perpus mažiau.
Pica su ančiuviais (vidutinio dydžio – 25 Lt) atrodė ir kvepėjo įspūdingai, man jau net ir širdis susileido (pagaliau radau dar vieną ne-blogos picos vietą Vilniuje!). Ir pado konsistencija buvo artima norimai. Pirmieji kąsniai buvo gardūs, tačiau akmeninis sunkumas po valgio ir toks įspūdis, lyg būtum prarijęs švino balioną, verčia manyti, kad įvyko neretai pasitaikanti klaida: tešla nebuvo iki galo iškildinta ir mielės toliau siautėjo pilve.
„Trattoria di Ravello” negaliu skirti daugiau nei dviejų žąsų iš penkių. Nors restoranas nėra netikęs, švaru, jauku, aptarnavimas profesionalus, pati vieta ir kainų lygis įpareigotų pasistengti labiau. 16 litų už 0,75 litro butelį mineralinio vandens yra nemažai, daug kur žmonės tiek sumoka už visus dienos pietus – štai ką turiu galvoje.
Restoranas turės daug lankytojų visą vasarą, tačiau nežinau, ar daug bus tokių, kurie ir toliau čia pakartotinai atskubės dėl išskirtinio maisto.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
