Apie netikusius sušius Lietuvoje galima rašyti ir rašyti, tačiau vargu ar tai bus įdomu: geriau paieškoti, ar kas nors gali pradžiuginti.
Pačiame sostinės centre (įėjimas iš Vilniaus gatvės, ne iš Gedimino prospekto, kaip galėtum spręsti iš adreso), prekybos centre keistoku pavadinimu „Flagman” (pavadinimas kvepia artimuoju Rytų užsieniu, bet širdžiai neįsakysi), įsikūręs paprastutis sušių baras, prisiglaudęs tarp tinklinės kavinės ir eskalatoriaus.
„Sushi Sushi” irgi yra tinklinė vieta. Kitos dvi – Kaune, bet mes nesame nusiteikę prieš maisto gamybos sutvarkymą komerciniu pagrindu: dažnai tai reiškia tiesiog daugiau tvarkos.
Kėdes kur ne kur nugulę niūrūs paaugliai. Daugiau jų galima pamatyti Vilniaus gatvėje siurbiančių kavos gėrimus ir ironiškai žvelgiančių į aplinką. Tačiau klientūra – nebūtinai maisto kokybės rodiklis: kaip būna prasto maisto, tiekiamo prabangiai publikai, taip ir minia kartais gauna neblogų patiekalų.
Susėdame prie baro. Privalumas – galima matyti, kaip baro vadovas gamina. Apsilankymo metu (popietę) jis čia vienas: ir gamina, ir aptarnauja, ir pinigus paima, ir kažkaip viską spėja. Gal todėl, kad paauglių nedaug ir jie nedaug užsisako. Kitaip turbūt tektų ilgokai laukti ir kiltų nepasitenkinimas, bet šiuo atveju viskas gerai.
Sušių pasirinkimas – vidutiniškas, tikrai ne per didelis, ir paprastutis valgiaraštis-lankstinukas (ne kokia oda įrišta maisto biblija) atspindi nebrangią įstaigos kategoriją.
Ritinėlių rinkiniai – nuo tikrai kuklaus už 20 litų iki didžiojo už 96 litus (tai pusantro kilogramo ryžių bei priedų ir 64 vienetai sušių – vienas tikrai tiek nesuvalgysiu).
Užsisakome ritinėlių rinkinį už 27 Lt ir dar įvairių pavienių – su lašiša, tunu, unguriu ir tų ovalių gunkanų, kur jūrinių dumblių popierius, pastatytas vertikaliai, laiko smulkesnius priedus, pavyzdžiui, smulkintą žuvį arba ikrus, kurie sunkiai išsilaikytų ant ranka suspausto ryžių kąsnelio.
„Gunkan” japonų kalba reiškia „karo laivas”, o tamsiai žalias apvalkalas turi priminti to laivo korpusą.
Dar paprašome skystoje japoniškoje tešloje gruzdintų krevečių ebi tempurų už 14,40 lito. Šis patiekalas labiausiai nevykęs, atrodo taip, lyg būtų jau anksčiau iškeptas ir pašildytas. Tiek apie taisytinus dalykus.
Jaunas vadovas įgudęs, dirba greitai. Iš to, kaip limpa sušių ryžiai, darome išvadą, kad jie tinkamos konsistencijos, suvilgyti mirinu – ryžių vyno pagardu. Tai patvirtina ir skonis – ryžiai geri, nors gal ir reikėtų dar labiau suvilgyti.
Vienintelė klaida, kurią pastebėjome (dažnai kartojama Lietuvoje, net kai kuriuose brangesniuose restoranuose) – ant nigirių ryžių kąsnelio prieš dedant žuvies gabalėlį ar krevetę reikėtų užtepti lašelį – mažo žirnio dydžio – vasabių, o čia to nebuvo padaryta.
Galbūt žalieji japoniški pipirkrieniai ne visiems Lietuvoje patinka, ypač todėl, kad už Japonijos ribų į juos dėl stiprumo dedama daug garstyčių miltelių, kad tikrai išspaustų ašaras. Iš tikrųjų taip neturėtų būti, pačioje Japonijoje vasabiai silpnesni nei užsienyje.
Tai užsienietiškas interpretavimas: lygiai taip pat pačioje Meksikoje tekilos indelių niekas netranko į stalą ir nelaižo sau rankos, pateptos žaliųjų citrinų sultimis ir pabarstytos druska. Visą ritualą sugalvojo rinkodaros specialistai, populiarindami tekilą. Įprastai šis gėrimas Meksikoje siurbčiojamas kaip brendis ar viskis.
Grįžkime prie sušių. Jie mums pasirodo geresni, nei tikėjomės iš tokios pa- prastos vietos, o kainos nėra kosminės (brangiausias nigirio ritinėlis su unguriu kainuoja 5,40 lito – padoru, ypač paragavus to ungurio, kuris dažnai yra japoniško restorano kokybės rodiklis).
Iš visos ragautos žuvies nė viena nepasirodė muilina, pavargusi, kaip dažnai pasitaiko.
Vertikaliuose gunkanų sušiuose smulkinta žuvis buvo gerai – nei per daug, nei per mažai – pagardinta aitriųjų paprikų padažu (tai jau XX amžiaus Japonijos virtuvės bruožas).
Už trijų žmonių pietus sumokėjome 105,20 lito (net ir įskaitant porą „Asahi” alaus.
Šis gėrimas, vienas populiariausių Japonijoje, yra mūsų šalyje tik licencinis, bet nevykime Dievo į medį) ir arbatpinigių.
Išvada: paprasta, nepretenzinga vieta, jos vadovai nekelia sau per daug sudėtingų uždavinių. Viską, ką reikia, atlieka gerai ir savo kategorijoje (nepamirškime – tai užkandinė prekybos centre, ne restoranas su baltomis staltiesėmis) sugeba nenuvilti ir palikti gerą neblogos japoniško greitojo maisto interpretacijos įspūdį.
Kartais paprastume slypi atsakymas. Keturios žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
