„Burbulio vyninė“: dovana gero vyno mėgėjui

Kai prieš trejus metus buvo atidaryta ši vyninė, neprognozavau jai geros ateities. Vyninė Lietuvoje buvo išdergta ir apspjaudyta girdyklų ir pigaus importo pilstymo į taures fabrikų.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

2013-11-07 09:03, atnaujinta 2018-02-20 13:22

Paskutinis dalykas, kurio tada reikėjo Vilniui, buvo dar viena vyninė (Vilniui nereikėjo ir dar vieno blogo kinų restorano, dar vieno griūvančio senamiesčio pastato, kurio neleidžia atstatyti paveldo nacių legionai, arba dar vieno troleibuso su greitųjų kreditų reklamomis ant šono).

Girdykloms, kaip piktybiniams augliams prisisiurbusioms prie gatvių, tenka labai didelė atsakomybė. Kaip ir toms vyno parduotuvėms prekybos centruose, kur tik žemiausia kaina ir kurių savininkams visai ne gėda.

Paskutinio teismo dieną juos be eilės leis prie katilų, kur kunkuliuos net ne derva, o prastas vynas, kuriuo jūs girdėte jaunimą (o pas jus daugiausia ateina jaunimas).

Tas pats vynas, kurį jūs arba jūsų tiekėjai supirkinėjote iš bankroto administratorių ir iš griaunamų sandėlių Ispanijoje bei Prancūzijoje, lakstydami po tas šalis sunkvežimiais kaip žiurkės po šiukšlynus ir tempdami į Lietuvą viską, dėl ko ji priprato manyti, kad už dempinginę dvidešimties litų kainą bare galima tikėtis butelio geriamo vyno ir gero laiko.

Ir šiaip Burbulio vyninei viskas turėjo būti nekaip. Pirmiausia, vieta – Rūdninkų gatvė – yra tolokai nuo turistų takų.

Antra, ji yra gyvenamajame name, vadinasi, jos negalima laikyti atidarytos iki paryčių.

Trečia, Burbulio vyninės specializacija – Italijos vynas (ir dar egzotiškas, mažai kam girdėtų vynuogių veislių), o lietuviai, bent jau šiuo metu, mėgsta pigesnį ir saldesnį Pietų Amerikos (ypač Čilės) vyną. Žinoma, ir Čilėje gaminamas fantastiškas vynas, nebūtinai visos vyno rūšys panašios į kvapų ir gardų sirupėlį, tačiau jį mažai kas veža į Marijos žemę.

Ketvirta, čia nėra valgiaraščio, nėra keptos duonos, nėra net „rinkinuko prie vyno”, o tik duona, poros rūšių sūris, kumpis, alyvuogės ir džiovinti pomidorai. Ką jie ketina lošti? Pasirodo, viskas yra įmanoma.

Kalbama, kad savininkas Vaidas Burbulis svajojo apie vyninę nuo vaikystės. Ir, pasirodo, Vilniaus vyno gėrėjai nėra tokie beviltiški, kaip man buvo pasirodę.

Gal ir aš, šiaip jau didelis optimistas, turėjau labiau pasitikėti savo įpročiais, o ne neaiškia bloga nuojauta.

Vyninė yra nedidelė: vos apie 40 sėdimųjų vietų keliuose kambariuose, kuriuose glaudžiasi ir vyno parduotuvė.

Atsistoju prie lentynų – tikrai, beveik viskas yra iš Italijos, mažai žinomų prekės ženklų ir vis vynuogių veislės, kurias ir mokęsi apie vyną daugiau pažįsta iš teorijos vadovėlių (kaip gydytojai išmano apie retas ligas, su kuriomis tenka susidurti kartą per dešimt metų).

Aš esu smalsus vyno gėrėjas ir šį bei tą išmanau. Tačiau net ir man dažniau norisi ne visiškos egzotikos, ne tokio vyno, kuris garsus nebent tuo, kad vynuogių rūšį moka ištarti ir be klaidų parašyti gal tik penkiasdešimt žmonių pasaulyje.

Tačiau gėrėjai, atrodo, nežiūri į viską taip sudėtingai. Gal turėčiau būti paprastesnis ir aš. Kai kurie ateina gerti to, prie ko pripratę, kiti kiekvieną kartą nori ko nors nauja ir pasitiki patarimais.

Egzistencinius klausimus dauguma palikę namuose. Žmogus prie baro geru vardu Žygimantas Barzda (bet be barzdos) sako man, kad nuolatiniai klientai sudaro turbūt apie 70 proc. visų klientų.

Tad vyninės darbuotojams nereikia labai vargintis dėl maisto, plauti aštuonių dydžių lėkščių ir lėkštelių, lakstyti su „Kijevo” kotletais, „Raganų” plaktiniais ar su desertu iš šaldiklio.

Maistas labai paprastas (minkštasis sūris iš Užupio krautuvės parinktas puikus, valgyčiau ir valgyčiau), o ir ne dėl maisto čia ateinama. Tegul taip ir būna. Čia viskas apie vyną, čia jam visas dėmesys ir, tiesą pasakius, visos išlaidos.

Tai nėra pigi vieta, žinau iš savo patirties (visada stebiuosi, kada tiek spėjau išgerti). Ponas Barzda patvirtina, kad vynas yra prabangos prekė ir kaip toks čia ir parduodamas.

Jei lankytojas tikisi per vakarą išleisti apie 100 litų, tai nėra sunku, kai prasideda elegantiško „Amarone”, kainuojančio po 200 litų už butelį, pilstymas taurėmis (šis vynas dažniausiai be galo tirštas, natūraliai toks saldus, kad, regis, peržengia sauso vyno ribas, o čia pajutau nepatirtą gaivumą). Taurės vyno kaina – nuo 12 litų.

Ši vyninė visiškai niekuo nesidalija ir nieko nepavydi pigioms girdykloms, kur vakaro biudžetas vienam žmogui yra apie 30 litų. Vienų ir kitų klientai nesusikerta, ir tai yra puiku, nes laisvame mieste vietos ir rinkos užteks visiems.

Dvejojau, ar turėčiau skirti jiems penkias žąsis iš penkių ar vis dėlto duoti keturias, nes ko gi man nevaizduoti didelio gurmano, kuriam norėtųsi didesnio maisto pasirinkimo ir vyno iš daugelio šalių, na, grynai iš paikumo.

Paskui pamaniau: neturiu kabinėtis. Ši vyninė yra išties dovana Vilniui ir tokiems kaip aš. O dovanotai vyninei į žąsis nežiūrima. Todėl penkios, ir sėkmės.

Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.