Atsimenu, tame restorane vieną sykį su bičiuliu be saiko prisivaišinome sakės, užsikasdami japonų koldūnėliais, gyoza, palikom nesveikai daug pinigų, ir paskui ėjo toks japoniško vyno tvaikas, kad galima būtų, prikišus degtuką, vaidinti drakoną.
Restoranų „Wagamama“ pačioje Japonijoje nėra, o pavadinimas reiškia, įvairiais vertimais, „lėbautoją“, „lepūnėlį“ arba „savanaudį“. Man tinka bet kuris iš šių terminų, todėl patvirtinu jo tinkamumą. O dar, senais laikais, kai nebuvo išmaniųjų telefonų ir kai viskas, ką turėjai rankose, buvo 12 ar 15 klavišų Nokia klaviatūra, raides reikėjo rinkti keliais skaičiaus paspaudimais, tai štai, visą žodį „Wagamama“ galima buvo surinkti pirmuoju kiekvieno skaičiaus mygtuko paspaudimu. Tuomet parašiau į bendrovę ir paklausiau – ar taip tyčia sugalvojote, ar taip sutapo? Jie atsakė: ne, mes net nepastebėjome. Neįtikėtinas mano įžvalgumas.
Čia bus apskritai daug apie pavadinimus. Nėra gero lietuviško žodžio: makaronai yra itališkas vienos konkrečios pastos rūšies pavadinimas, ir dar importuotas į mūsų kalbą per Rusiją, žodžio „pasta“ niekas nevartoja, o anglų kilmės žodžio nūdlai (iš „noodles“) dar niekas iki manęs nepatvirtino, todėl, būdamas įgaliotas vetuoti maisto pavadinimus Lietuvoje, nuo šiol leidžiu jį vartoti.
Nūdlai gali reikšti bet kurią iš pagrindinių japonų pastos rūšių: plonus kvietinius ramen, soba – iš kviečių ir grikių mišinio, arba udon – storuosius, baltus, iš kviečių. Visus juos galima arba kepti, arba patiekti sultinyje.
„Wagamama“ klasika, ir pirmasis patiekalas, kurį visiems rekomenduoju ragauti, yra „Wagamama“ ramen – didelis dubuo sojos (miso) ir vištienos sultinio su vištiena, kiauliena, krevetėmis, geldelėmis, žaliai dažytu virtu kiaušiniu (dažomas žaliosios arbatos ekstraktu), jūržolėmis ir porais. Apie 48 Lt, skaičiuojant mūsų pinigais, ir daugiau jau nieko nebereikia – daugiau nei tas dubuo, nesuvalgo niekas.
Šis tinklas veikia jau nuo 1992 metų, ir visus tuos metus atvykusius šokiravo interjeras, kuris yra, nebijokim to žodžio, it kalėjimo valgykla – ilgi suolai, ilgi stalai, ir lankytojų sodinimas šonas šonan su nepažįstamaisiais (Lietuvoje šis dalykas niekaip negaliotų, nes juk visi visus pažįsta arba bent jau yra kažkur matę). Tačiau visai ne iš kalėjimo tradicijos yra atvira virtuvė: prieš du dešimtmečius tai buvo gana retas dalykas, išskyrus greitojo maisto restoranus, o šiais laikais atviras virtuves turi visi, kas netingi: be didelių pastangų restoranas pradeda atrodyti madingas (tik netinka šefams, kurie be saiko keikiasi arba yra sociopatai).
Kaip ir anksčiau, padavėjas įspėja, kad maistą atneš, kai tik pagamins – bet kuria tvarka (taip kad nesvaikite, galvodami, kad užkandžius būtinai gausite prieš pagrindinį patiekalą). Būna ir taip, kad vienas iš kompanijos jau ir suvalgė, o jo pakeleiviui maistas dar neatneštas. Tokia efektyvumo kaina, kaip ir pasirinkimų automatinis perdavimas iš padavėjo išmaniojo įrenginio tiesiai virtuvėn. Mažiau lakstymo, reiškia, mažiau laukimo, reiškia, valgytojas mažiau užiminėja vietą ant suolo, laukdamas, o ne leisdamas pinigus, kaip iš jo tikimasi.
Ir, kaip ir visad, ant popierinės servetėlės rašikliu greitomis išbraižomi patiekalų numeriai – atrodo netvarkingai, dar nepradėjus valgyti, bet ei, jei nori būti madingas žmogus madingoje super-valgykloje, teikis laikytis taisyklių. Tokia sėkmės kaina.
Naujas patiekalas, ramen nūdlų sultinys su antimi (£12,95, arba apie 53 Lt). Nūdlai, kaip visad, dieviški. Sultinys šildo iš vidaus (ne veltui šie sultiniai populiariausi Japonijos šiaurėje, Hokaido saloje, kurios sostinėje, Sapore, yra ištisa gatvė, kur daugiau nieko, tik ramen patiekalų restoranai). Antienos daug, ji sausumu primena tas džiovintas ir grilyje keptas kinų antis, sukabintas už restoranų langų kinų kvartaluose. Vertas dėmesio patiekalas, kol jis vis dar yra meniu: ateis diena, jį pakeis kas nors kitas. Niekas amžinai nesitęsia, net šaltas lapkričio lietus.
Dar viena naujiena meniu, Iki alus (nieko bendro su lietuvišku maisto parduotuvių tinklų), su yuzu, japoniškos žaliosios citrinos priedu – £5,65 Lt už 0,33 litro buteliuką, arba 23 Lt. Labai gaivu ir rūgštis subtili, nepermušanti salyklo. Gerčiau ir dar.
Gyoza, japoniški koldūnai su antiena (jie būna ir su daržovėmis, ir su krevetėmis) – mano silpnybė. Kartu ir traškūs, ir tąsūs, sunku paaiškinti, jei neragavote – taip juos gamina, pirma apgarinami, paskui švelniai skrudindami labai karštoje keptuvėje. Tobulas, tobulas tinginių maistas. Taip, labai nedidelė porcija, ir £5,85 (24 Lt), tačiau juos valgyti galima be galo. Aš žinau, aš bandžiau. Ypač su alum. Dar vienas butelis (bepigu – vairuoti nereikia). Kirin Ichiban, 500 ml., £5,75 (apie 24 Lt), irgi gaivus (nors ir nelabai sodrus, Lietuvoje sakytų – vandenėlis) gėrimas iš Japonijos, bet puikiai derantis prie Azijos maisto.
Už greitus pietus mokėjau £30,20 (123 Lt) ir arbatpinigius.
Penkios žąsys iš penkių, nes sunku sugalvoti, ką galėčiau patobulinti. Ir tie miestai, kur šie restoranai šiandien yra, turbūt daugeliui pasidarytų nebelankytini, jei jų neliktų.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
